1

UDK 820.3 To-44

The Lord of the Rings by J. R. R. Tolkien

© Vertimas i lietuviu kalbą, Andrius Tapinas, 1998

DŽ. R. R. TOLKINAS

ŽIEDU VALDOVAS

2 dalis

Dvi Tvirtoves

TREČIA KNYGA...................................................................................................................................1

Boromiro Mirtis...................................................................................................................................1

Rohano Raiteliai ..................................................................................................................................6

URUK - HAJAI.................................................................................................................................20

Medžiabarzdis ...................................................................................................................................29

Baltasis Raitelis .................................................................................................................................44

Helmo Dauba.....................................................................................................................................66

Kelione i Izengardą............................................................................................................................75

Griuvesiuose......................................................................................................................................84

Sarumano Balsas ...............................................................................................................................93

Palantiras ...........................................................................................................................................99

KETVIRTOJI KNYGA........................................................................................................................106

Smygolo prisijaukinimas ..................................................................................................................106

Per Mirusias Pelkes ..........................................................................................................................116

Juodieji Vartai užverti ......................................................................................................................126

Apie prieskonius ir troškintus triušius ..............................................................................................132

Langas i Vakarus ..............................................................................................................................140

Uždraustasis ežeras..........................................................................................................................152

Kelione iki kryžkeles.......................................................................................................................158

Kirit Ungolo laiptai..........................................................................................................................163

Šelobos guolis..................................................................................................................................170

Pono Semiumo svarstymai ...............................................................................................................176

TREČIA KNYGA

Boromiro Mirtis

Aragornas bego i kalvą, vis pasilenkdamas prie žemes. Hobitai vaikšto lengvai, ir net

Bastunui nelengva susigaudyti ju pedsakuose, tačiau netoli viršunes taką kirto šaltinelis, ir

dregnoje žemeje Aragornas rado, ko ieškojo.

— Aš teisingai supratau ženklus, — tare jis pats sau. — Frodas bego i kalvos viršunę. Ką

jis ten pamate? O grižo tuo pačiu keliu ir vel nusileido nuo kalvos.

Aragornas dvejojo. Jis norejo pats atsisesti i aukštąji sostą, tikedamasis išvysti kažką, kas

išsklaidytu abejones, bet nebuvo laiko. Staiga jis puole pirmyn ir laiptais aukštyn

nuskubejo i viršunę. Ten, nuo sosto, jis apsidaire. Bet saule buvo užtemusi, o pasaulis

atrode tolimas ir blankus. Aragornas apžvelge viską aplink, bet, be tolimu kalnu,

nepamate nieko, galbut tik dideli paukšti, panašu i ereli, tolumoje plačiais ratais letai

besileidžianti žemyn.

Besidairydamas Aragornas umai išgirdo garsus miške, apačioje, vakariniame upes krante.

Jis sustingo. Tarp riksmu, savo siaubui, jis atpažino nuožmius orku balsus. Staiga giliai ir

garsiai sugaude galingas ragas, jo garsas nusirito per kalvas ir atsimuše aidu daubose,

nutildydamas net kriokliu staugimą.

— Boromiro ragas! — sušuko Aragornas. — Jam reikia pagalbos! — Jis šuoliais nuleke

laiptais ir nubego takeliu. — Kokia nelemta diena! Viskas, ką darau, nesiseka. Kurgi

Semas?

Jam begant balsai vis stiprejo, o ragas skambejo vis tyliau ir beviltiškiau. Orkai šiurpiai

2

suklyke, ir ragas staiga nutilo. Aragornas iveike paskutiniji šlaitą, bet, nespejęs pasiekti

kalvos papedes, išgirdo garsus tilstant. Jis pasisuko ir nubego i kairę, triukšmo link, tačiau

šis traukesi tolyn ir pagaliau visai nutilo. Aragornas išsitrauke savo švytinti kardą ir

Maždaug už mylios nuo Part Galeno, nedideleje laukymeje netoli ežero, jis surado

Boromirą, kuris sedejo atsiremęs i medi, tarsi ilsedamasis. Tačiau Aragornas pamate, jog

jis persmeigtas daugybes juodaplunksniu streliu. Kardas vis dar buvo Boromiro rankoje,

tačiau nulaužtas palei rankeną, šalia gulejo perpus perskeltas ragas. Aplink kari ir prie jo

koju voliojosi daugybe negyvu orku.

Aragornas atsiklaupe šalia. Boromiras pravere akis ir pabande kažką pasakyti. Pagaliau

pasigirdo tylus žodžiai:

— Aš bandžiau atimti Žiedą iš Frodo, — sušnibždejo jis. — Man labai gaila. Aš už tai

užmokejau. — Boromiro žvilgsnis nuslydo per nukautus priešus, kuriu ten gulejo bent

dvidešimt. — Jie dingo, miškavaikiai, juos pasieme orkai. Jie turetu buti gyvi, nes orkai

juos surišo.

Jis patylejo, užsimerke, po to vel prabilo:

— Lik sveikas, Aragornai! Eik i Minas Tiritą ir gelbek mano žmones. Aš pralaimejau.

—Ne! — paprieštaravo Aragornas, imdamas mirštančiojo ranką ir bučiuodamas ji i kaktą.

— Tu nugalejai ir iškovojai pergalę, kokia retas gali didžiuotis. Ilsekis ramybeje. Minas

Tiritas nežus!

Boromiras nusišypsojo.

— Kur jie nuejo? Ar Frodas ten? — paklause Aragornas. Bet Boromiras nebeatsake.

— Deja, — liudnai tare Aragornas, — taip išejo Denetoro, Sargybos Tvirtoves valdovo,

sunus. Tai liudna pabaiga. Žiedo Brolija visiškai išardyta. Aš esu del to kaltas, ir

Gendalfas veltui manimi pasitikejo. Ką man dabar daryti? Vykdydamas Boromiro valią

turiu keliauti i Minas Tiritą, mano širdis irgi to trokšta, tačiau kur yra Žiedas ir jo

Nešejas? Kaip aš juos surasiu ir ivykdysiu užduoti iki galo?

Jis klupejo ir laikydamas Boromiro ranką tyliai kukčiojo. Toki Aragorną surado

Legolasas ir Gimlis. Jie nusileido nuo vakariniu kalvos šlaitu lyg medžiotojai tyliai

selindami tarp medžiu. Gimlis rankose laike kirvi, o Legolasas durklą — streles jis jau

buvo iššaudęs. Ieję i laukymę jie nustebę stabtelejo, bet supratę, kas ivyko, su širdgela

nulenke galvas.

— Deja, — tyliai tare Legolasas, prieidamas prie Aragorno. — Mes vijome orkus mišku

ir daug ju nužudeme, bet buvome reikalingesni čia. Atskubejome išgirdę rago šauksmą,

bet, atrodo, per velai: Aš bijojau, kad tu nežutum.

— Boromiras negyvas, o aš sveikas, kadangi nekovojau greta jo. Jis krito gindamas

hobitus, kol aš buvau ant kalvos.

— Hobitai! — sušuko Gimlis. — Kur jie? Kur Frodas?

— Nežinau, — pavargusiu balsu atsake Aragornas. — Prieš mirti Boromiras pasake, jog

orkai juos surišo. Jis mane, kad jie dar gyvi. Aš pasiunčiau ji paskui Meri ir Pipiną, bet

nespejau paklausti, ar su juo buvo Frodas ir Semas. Viskas, ką šiandien dariau, žlugo!

Kaip mums elgtis dabar?

— Pirmiausia pasirupinkime žuvusiu, — pasake Legolasas. — Negalime jo palikti tarp

šitu šlykščiu orku, kaip kokios dveselienos.

— Bet reikia paskubeti, — isiterpe Gimlis. — Boromiras nenoretu, kad delstume. Kol yra

vilties, jog orkai Burio belaisvius laiko gyvus, turime vytis.

— Tačiau mes nežinome, ar su jais yra Žiedo Nešejas, — tare Aragornas. — Negi mes ji

paliksime? Gal jo turetumem ieškoti pirmiau? Tai tikros šetono pinkles!

— Atlikime iš pradžiu tai, ką privalome atlikti, — vel pasake Legolasas. — Mes neturime

nei laiko, nei irankiu, kad tinkamai palaidotume musu draugą ar supiltume jam kapą, bet

galetume sukrauti antkapi iš akmenu.

— Darbas butu ilgas ir sunkus — čia visai nera tinkamu akmenu, — paprieštaravo

3

Gimlis.

— Paguldykime ji i valti kartu su jo ir nugaletu priešu ginklais, — pasiule Aragornas. —

Mes nusiusime ji Rauroso Kriokliu link ir atiduosime Anduinui. Didžioji Gondoro Upe

pasirupins, kad joks piktas padaras neišniekintu jo palaiku.

Jie greitai apieškojo orkus, visus rastus kardus, šalmus ir skydus sudejo i kruvą.

— Pažiurekite, ką radau! — šuktelejo Aragornas ir iš niuriu ginklu kruvos ištrauke du

raudonai auksinius durklus siaurais lapo formos ašmenimis, o pasirausęs giliau, — ir ju

juodas makštis, nusagstytas mažais raudonais brangakmeniais. — Čia juk ne orku, bet

hobitu ginklai! Be abejo, orkai durklus ateme, bet neišdriso pasiimti, išsigandę Vakaru

žmoniu prakeikimu Mordorui. Taigi net jei musu draugai gyvi, jie beginkliai. Aš paimsiu

šituos daiktus, — nors vilties nedaug, bet gal pasitaikys proga atiduoti...

— O aš, — nusprende Legolasas, — susirinksiu streles, nes mano streline tuščia.

Elfas pasirause kruvoje, aplink ją ir rado nemažai sveiku streliu, kurios buvo ilgesnes už

paprastai orku naudojamas. Jis atidžiai jas apžiurejo.

Aragornas pažvelge i žuvusius ir pasake:

— Čia guli daug orku ne iš Mordoro. Jei bent kiek nusimanau apie orkus ir ju gentis, kai

kurie yra iš šiaures, o kai kurie iš Ukanotuju Kalnu. Kiti man visai nepažistami. Jie net

ginkluoti ne pagal orku ipročius.

Iš tikruju ten gulejo keturi tamsaus gymio, siauru akiu orkai storomis kojomis ir didelemis

rankomis. Jie buvo ginkluoti ne iprastais orku jataganais, o trumpais plačiais kardais ir

kukmedžio lankais, ilgiu ir forma primenančiais žmoniu lankus. Ant skydu žibejo keista

emblema — maža balta ranka juodame fone, o geležiniu šalmu priekyje — runa „S",

išlieta iš balto metalo.

— Anksčiau nesu matęs šiu simboliu, — prisipažino Aragornas. — Ką jie galetu reikšti?

— „S" — tai Sauronas, — pasake Gimlis. — Tai visiškai aišku.

— Ne, Sauronas nevartoja elfu runu, — paprieštaravo Legolasas.

— Ir niekada nesivadina savo tikruoju vardu, — patvirtino Aragornas, — jis neleidžia jo

tarti garsiai. Be to, Sauronas nekenčia baltos spalvos, tad Barad Duro orkai nešioja

Raudonosios Akies ženklą. — Jis sekundę pamąste. — Manyčiau, „S" reiškia

„Sarumanas". Vadinasi, blogis jau pasieke Izengardą ir Vakarai nebera saugus. To

Gendalfas ir bijojo: išdavikas Sarumanas kažkaip sužinojo apie musu žygi. Tikriausiai jis

žino ir apie Gendalfo mirti. Persekiotojai iš Morajos, ko gero, išvenge budriu Lorieno

akiu, o gal aplenke tą kraštą ir atkeliavo i Izengardą kitais takais. Orkai geri žygunai. Bet

Sarumanas turi ir kitokiu budu kaip sužinoti naujienas. Pamenate paukščius?

— Mislems nera laiko, — pastebejo Gimlis, — geriau nuneškime Boromirą.

— Mums vis tiek teks minti misles, jeigu noresime pasirinkti teisingą kelią, — atsake

Aragornas.

— O galbut teisingo pasirinkimo iš viso nera, — tare Gimlis.

Paemęs kirvi nykštukas nukirto keletą šaku, kurias jie surišo lanku templemis ir apdenge

apsiaustais. Keliautojai savo draugo kuną pagulde ant šitu primityviu neštuvu ir kartu su

visais paskutiniojo mušio trofejais nuneše prie kranto. Kelias buvo neilgas, bet ir nelengvas,

nes Boromiras buvo aukštas ir stiprus.

Aragornas pasiliko prie vandens saugoti neštuvu, o Legolasas su Gimliu nusiskubino i

Part Galeną. Po kurio laiko jie grižo, palei krantą irkluodami dvi valteles.

— Tikrai keista! — šuktelejo Legolasas. — Prie kranto radome tik dvi valtis, o trečios

neliko ne žymes.

— Ar ten buta orku? — paklause Aragornas.

— Mes neradome ju pedsaku, — atsake Gimlis. — Orkai butu pasiemę ar sunaikinę visas

valtis ir nešulius.

— Aš apžiuresiu pievą, kai grišime, — nusprende Aragornas.

Jie pagulde Boromirą i valteles viduri. Pilką gobtuvą bei elfu apsiaustą susuko ir padejo

kariui po galva. Draugai sušukavo jo ilgus juodus plaukus ir paskleide juos ant pečiu. Ant

4

Boromiro liemens žibejo auksinis Lorieno diržas, prie šono buvo padetas šalmas, kardo

nuolaužos ir ragas — ant krutines, o po kojomis — priešu ginklai. Surišę abi valtis,

draugai liudni plauke palei krantą, kol pasieke žaliąją Part Galeno pievą. Status Tol

Brandiro šlaitai žerejo sauleje — buvo velyva popiete. Pasukę i pietus, jie išvydo auksinę

Rauroso miglą, kuri kilo ir spinduliavo priešais juos. Kriokliai uždami ir griaudedami

drebino beveji orą.

Liudnai jie išleido laidotuviu valtelę — joje ramiai ir taikiai gulejo Boromiras. Srove

pasieme ji, kol draugai irklais laike savo valtelę.

Boromiras praplauke pro juos ir letai nutolo, jo valtele pavirto mažučiu tašku auksineje

šviesoje ir staiga pranyko. Raurosas krioke toliau. Upe priglaude Boromirą, Denetoro

sunu, ir Minas Tirite daugiau niekas nebemate jo, stovinčio ryte ant Baltojo Bokšto kuoru.

Tačiau Gondore dar ilgai buvo pasakojama, kaip elfu valtis nusileido nuo putojančiu

kriokliu ir pro Osgiliatą, pro Anduino žiotis, nakti šviečiant žvaigždems, nuplukde

karžygi i Didžiąją Jurą.

Kuri laiką trys draugai sedejo tyledami, žvelgdami pavymui. Pagaliau Aragornas

prakalbo:

— Jie ieškos jo žvilgsniu nuo Baltojo Bokšto, bet nei iš kalnu, nei iš juros nebegriš

Boromiras.

Tada jis letai uždainavo:

Tada uždainavo Legolasas:

Vel uždainavo Aragornas:

5

Taip baigesi daina. Jie apsuko savo valti ir kiek galedami greičiau prieš srovę nusiyre

atgal i Part Galeną.

— Jus palikote Rytu Veją man, bet aš neturiu ką giedoti, — nutrauke tylą Gimlis.

— Taip ir turi buti, — pasake Aragornas. — Minas Tiritas pakenčia Rytu Veją, bet

naujienu iš jo nelaukia. Ką gi, Boromiras nuejo savo keliu, o mums lieka skubiai

rinktis savąji.

Pedsekys greitai, bet atidžiai, dažnai pasilenkdamas prie žemes, ištyrinejo žaliąją

pievą.

— Orku čia nebuta, — pagaliau paskelbe jis, — o daugiau pasakyti nieko negaliu.

Pievoje yra daugybe musu pačiu pedsaku, todel nežinau, ar hobitai buvo grižę čia nuo

Frodo paieškos pradžios.

Jis nuejo prie kranto, netoli upeliukščio, krintančio i upę.

— Čia yra aiškiu pedsaku, — tare jis. — Vienas hobitas ibrido ir išbrido iš vandens,

tik negaliu pasakyti kada.

— Ką gi tu manai apie šią mislę? — nekantriai paklause Gimlis. Aragornas atsake ne

išsyk, jis grižo i stovyklavietę ir idemiai apžiurejo daiktus.

— Truksta dvieju ryšuliu, kuriu vienas — didelis ir sunkus — tikrai priklause Semui.

Štai ir turime atsakymą: valti paeme Frodas ir išplauke kartu su savo tarnu. Matyt,

Frodas grižo, kai mes jo ieškojome. Aš susitikau Semą kalvoje ir liepiau eiti kartu,

bet, matyt, jis perprato savo šeimininko mintis ir sugrižo prieš Frodui pabegant. Taip,

Semu jis lengvai neatsikratys!

— Tačiau kodel Frodas paliko mus ir išplauke nepasakęs ne žodžio? — nesuprato

Gimlis. — Tikrai keistas poelgis!

— Ir drąsus, — pridure Aragornas. — Manau, Semas buvo teisus — Frodas nenorejo,

kad draugai eitu kartu su juo i mirti. Bet jis žinojo, jog pats privalo eiti i Mordorą. Kai

Frodas mus paliko, ivyko kažkas, kas padejo jam apsispręsti ir iveikti baimę bei

dvejones.

— Galbut jis susidure su persekiotojais orkais ir pabego? — suabejojo Legolasas.

— Taip, jis pabego, — pasake Aragornas, — bet, ko gero, ne nuo orku. Pedsekys

nepasake, kodel turejo begti Frodas, palikęs paskutiniuosius Boromiro žodžius

paslaptyje.

— Aišku bent tiek, - konstatavo elfas, - kad Frodo šiame upes krante nebera, nes tik

jis galejo pasiimti valti. Semas keliauja kartu su juo, nes tik jis galejo pasiimti savo

ryšuli.

— Vadinasi, reikia rinktis, — pasake nykštukas, — arba imti likusią valti ir sekti

paskui Frodą, arba pesčiomis vytis orkus. Abiem atvejais vilties mažai. Jau praradome

daug brangaus laiko.

— Leiskite pagalvoti! — susimąste Aragornas. — Bent dabar aš privalau pasirinkti

teisingai ir nutraukti blogą šios dienos lemti. — Akimirką jis stovejo tyledamas. —

Vysimes orkus! Aš turečiau lydeti Frodą i Mordorą iki pat galo, tačiau imdamas jo

ieškoti pasmerkčiau belaisvius kančioms ir mirčiai. Pagaliau mano širdis kalba

6

aiškiai: Burys suvaidino savo vaidmeni, ir dabar Žiedo Nešejo lemtis jau nebe mano

rankose. O mes, kurie esame čia, kol dar turime jegu, negalime palikti savo draugu

bedoje. Tad pirmyn! Iškeliaujame tuoj pat! Palikime nereikalingus daiktus! Vysimes

dieną ir nakti!

Jie ištrauke paskutinę valti iš vandens ir nuneše prie medžiu, po ja sukrove daiktus,

kuriu negalejo neštis ar mane neprireiksiant. Draugai paliko Part Galeną. Jau temo,

kai jie pasieke laukymę, kur žuvo Boromiras, ir surado orku pedsakus. Didelio

igudžio tam neprireike.

— Tie padarai visada šitaip, — su pasibjaurejimu iškoše Legolasas, — net jei jiems

nepakeliui, orkai pasimegaudami tryps ir naikins visa, kas gyva.

— Bet keliauja jie greitai, — pastebejo Aragornas, — ir nepavargsta. Veliau gali tekti

ieškoti pedsaku ant pliku akmenu.

— Paskui juos! — suurzge Gimlis. — Nykštukai irgi keliauja greitai, o ištverme

nenusileidžia prakeiktiems orkams. Persekiojimas bus ilgas — jie paspruko jau seniai.

— Taip, — tare Aragornas, — mums prireiks nykštuku ištvermes. Pirmyn! Su viltimi

ar be jos mes persekiosime priešą. Ir vargas jam, jeigu mes pasirodysim greitesni!

Surengsime tokią medžioklę, kad stebesis visos tautos - Elfai, Nykštukai ir Žmones.

Pirmyn, Medžiotoju Trijule!

Kaip elnias jis šoko i prieki ir nuleke pro medžius. Dabar Aragornas vede draugus

greitai ir be nuovargio, nes turejo tik vieną tikslą. Jie kope ilgais tamsiais šlaitais,

juoduojančiais raudoname saulelydžio danguje. Nusileido tamsa. Jie ištirpo joje it

pilki šešeliai akmenuotoje žemeje.

Rohano Raiteliai

Temo. Apačioje tarp medžiu ir blyškiose Anduino pakrantese tvyrojo rukas, bet

dangus buvo giedras. Pasirode pirmosios žvaigždes. Menulio pilnatyje, riedančioje i

vakarus, uolos mete juodus šešelius. Keliautojai pasieke uoletas kalvas ir stabtelejo,

nes sekti pedsaku tapo sunkiau. Toje vietoje Emyn Mulo kalvos tęsesi iš šiaures i

pietus dviem ilgais gubriais. Vakarine gubriu puse buvo stati ir sunkiai praeinama, o

rytine, išvagota lomomis ir siauromis daubomis, — nuožulnesne. Visą nakti trys

draugai keliavo akmenuota dykyne, ropšdamiesi i pirmo, aukščiausio, gubrio keterą, o

po to leisdamiesi žemyn, i gilaus slenio tamsą.

Iki aušros buvo likusi valanda, kai jie stabtelejo atsikvepti. Menulis jau seniai buvo

nusileidęs. Virš ju žibejo žvaigždes, pirmieji saules spinduliai dar neapšviete tamsiu

kalvu už nugaros. Aragornas pateko i keblią padeti: orku pedsakas leidosi i sleni ir ten

dingo.

— Kaip manai, kur link jie pasuko? — pasiteiravo Legolasas. — Jeigu jie taiko i

Fangorną ar Izengardą, šiaurinis kelias yra tiesesnis, bet jeigu jie nori kirsti Entvašą,

tai tikrai pasuks i pietus.

— Ne, jie neis prie upes, — tvirtai pasake Aragornas. — Dabar, kai Rohane taip

neramu, o Sarumano galybe smarkiai išaugo, aišku, jog orkai trumpins sau kelią per

rohirimu laukus. Skubekime i šiaurę!

Tarp kalvu slenis driekesi kaip akmenuotas lovys, o jo dugne pro riedulius čiurleno

upelis. Dešineje rusčiai kilo uolos, kaireje driekesi pilki, velyvos nakties šešeliais

apsigaubę šlaitai. Keliautojai daugiau kaip mylią žygiavo i šiaurę. Pasilenkęs prie

žemes Aragornas vis dar stengesi atrasti pedsaką, kai šiek tiek priekyje ejęs Legolasas

staiga šuktelejo, ir draugai nuskubejo pas ji.

— Man atrodo, jog mes jau kažką pavijome. Žiurekit! — pasake elfas, mostelejęs ranka,

ir jie pamate, jog tai, ką anksčiau palaike akmenu kruva, iš tikruju buvo sumesti i kruvą

kunai. Ten gulejo penki negyvi orkai su baisiomis žaizdomis, o du iš viso be galvu. Žeme

7

buvo dregna nuo ju tamsaus kraujo.

— Dar viena misle, — šuktelejo nykštukas. — Ją iminti galetume tik dienos šviesoje, bet

mes negalime laukti.

— Šiaip ar taip, tai suteikia vilties, — pastebejo Legolasas. — Orku priešai greičiausiai

bus musu draugai. Ar šiose kalvose kas nors gyvena?

— Ne, — atsake Aragornas, — kalvos yra toli nuo Minas Tirito, ir rohirimai čia retai

užklysta. Gali buti, jog del nežinomu priežasčiu čia medžiojo kokia nors žmoniu gentis.

Bet greičiausiai ne.

— Kodel taip manai? — paklause Gimlis.

— Ko gero, orkai susipjove tarpusavyje. Nužudyti yra tik iš toli ateję šiauriečiai, o ne tie

didieji su keistais simboliais. Orkai turbut gerokai susiriejo — šiai bjauriai tautai tai

budinga. Galbut jie susiginčijo del kelio.

— Arba del belaisviu, — pasake Gimlis. — Tikekimes, jog hobitai nesulauke savo

mirties čia.

Aragornas plačiu ratu apieškojo žemę aplinkui, bet neradęs daugiau kovos žymiu pasiule

traukti tolyn. Netrukus žvaigždes užgeso, dangus rytuose pablyško, ir žemę nušviete pilka

šviesa. Šiek tiek šiauriau jie aptiko daubą, kurioje mažyte versme buvo išsigraužusi

akmenini takeli ir dabar vingiavo i sleni. Prie jos augo keletas krumokšniu ir žoles

kuokštu.

— Pagaliau! — su palengvejimu atsiduso Aragornas. — Štai pedsakai, kuriu ieškojome!

Po savo kivirčo orkai nuejo aukštyn palei ši upeliuką.

Persekiotojai nuskubejo naujuoju taku ir, šokinedami nuo akmens ant akmens, pasieke

pilkos kalvos viršunę. Šaltas ryto vejas pašiauše ju plaukus, suplazdejo apsiaustuose.

Atsisukę atgal jie išvydo toli už upes užsidegančias kalvas. Breško diena. Raudona saules

briauna pasirode virš tamsios žemes pečiu. Priekyje, vakaruose, driekesi tylus, pilkas ir

beformis

pasaulis, bet jiems bežiurint nakties šešeliai ištirpo ir sugrižo bundančios žemes spalvos:

žaluma plustelejo i plačias Rohano pievas, baltos ukanos sumirgejo dregnuose sleniuose,

o toli kaireje, galbut už šešiasdešimt myliu, melyni ir violetiniai, stuksojo Baltieji Kalnai,

iškelę žibančiu sniegynu viršunes, paraudusias nuo ryto prisilietimo.

— Gondore! Gondore! — sušuko Aragornas. — O, kad pažiurečiau i tave laimingesnę

valandą! Bet ne dabar — mano kelias suka i pietus nuo tavo skaisčiu upiu.

Gubrys, ant kurio stovejo keliautojai, tiesiog po ju kojomis leidosi žemyn. Ten buvo

matyti plati ir dantyta atbraila, kuri staiga puole i sleni stačiu skardžiu. Tai buvo Rytine

Rohano Siena. Čia baigesi Emyn Mulo kalvos ir toliau, kiek tik akys užmato, driekesi

bekraštes Rohano lygumos.

— Žiurekit! — umai suriko Legolasas, rodydamas i blyšku dangu. — Vel erelis! Jis labai

aukštai ir, atrodo, suka nuo čia i šiaurę. Jis skrenda labai greitai. Žiurekit!

— Ne, mano akys nesiekia taip toli, gerasis Legolasai, — nusišypsojo Aragornas. —

Idomu, ką jis čia veikia, jeigu tai tas pats paukštis, kuri mateme anksčiau. Bet palaukit, aš

matau kai ką svarbesnio — kažkas juda lygumoje!

— Tai didelis pesčiu keliautoju burys, — pasake elfas, pažiurejęs ta kryptimi. — Jie nuo

musu labai toli: apie dvidešimt myliu, todel negaliu suprasti, kas jie tokie.

— Ką gi, — pasake Gimlis, — mums nebereikia ieškoti pedsaku. Greičiau leiskimes

žemyn i lygumas.

8

— Vargu ar surasime trumpesni taką, negu rado orkai, — suabejojo Aragornas.

Dabar jie vijosi priešus dienos šviesoje. Atrode, jog orkai lekia kiek ikirsdami.

Persekiotojai nuolat rasdavo numestu ir paliktu daiktu: maisto krepšiu, kietos pilkos

duonos gabalu, suplešytą juodą apsiaustą, nudyžtą sunku, geležimi kaustytą batą.

Pedsakai vede šiauren palei šlaito viršunę, kol pagaliau persekiotojai surado gilu plyši

uoloje, išgraužtą žemyn krentančio upelio. Čia takas panašejo i stačius laiptus.

Išlindę iš tarpeklio, keliautojai netiketai atsidure žalioje Roha-no lygumoje. Ištisa žoles

jura liuliavo paskutines Emyn Mulo kalvos papedeje. Upelis dingo tarp pipirniu ir

vandens augalu, draugai girdejo ji nuklegant i tolimas Entvašo slenio pelkes. Atrode, jog

žiema pasiliko, isikabinusi i kalvas: čia oras buvo minkštesnis, šiltesnis ir kvepejo

švelniai, lyg atejęs pavasaris jau butu išbudinęs visus augalus. Legolasas giliai ikvepe ir

pasijuto tarsi po ilgo troškulio pagaliau butu atsigeręs.

— Ak! Žalumos kvapas, — atsiduso elfas. — Geriau už bet koki poilsi! Skubekime!

— Čia lengvos kojos bus greitesnes už kaustytus orku batus, — nusprende Aragornas. —

Yra vilties sumažinti atstumą!

Kaip skalikai, užuodę grobi, jie leke vienas paskui kitą, o akys liepsnojo kovos ugnimi.

Priešu bryde buvo kiek labiau i vakarus. Orkai paliko už savęs ištryptą ir pajuodavusią

švelnią Rohano žolę. Staiga Aragornas riktelejo ir šoko i šali.

— Stokit! — isake jis. — Neikit paskui! — Jis greitai nubego dešinen, nes pamate nuo

pagrindines brydes i šoną sukančius mažus basu koju pedsakus. Tačiau netoliese jie

kirtosi su dviem orku pedsaku linijom, staigiai grižo i pagrindinę brydę ir dingo joje. Prie

tolimiausiu pedu Aragornas pasilenke, kažką pakele nuo žoles ir grižo atgal.

— Taip, — pasake jis, — be abejo, tai hobito pedsakai. Greičiausiai Pipino, nes jis

mažiausias iš visu. Bet pažiurekite i šitą! — Platžengys iškele i viršu sauleje spindinti

daiktą, panašu i ką tik išsprogusi buko lapą, gražu, bet nežinia iš kur atsiradusi šiose

lygumose.

— Elfu apsiausto sage! — vienu balsu sušuko Legolasas ir Gimlis.

— Lorieno medžiu lapai be reikalo nekrenta, — pasake Aragornas. — Šis irgi neatsirado

čia atsitiktinai. Aš manau, jog Pipinas bande pabegti, kad paliktu ši ženklą tiems, kas eis

iš paskos.

— Taigi bent tuo metu jis buvo gyvas, — apsidžiauge Gimlis, — ir turejo sveiką protą bei

kojas. Tai suteikia vilties, jog priešą vejames ne veltui.

— Tikekimes, jog jis už savo ižulumą nesumokejo per brangiai, — pridure Legolasas. —

Pirmyn! Vien mintis apie linksmuolius hobitus, kurie varomi kaip galvijai, degina man

širdi.

Saule ikope i zenitą ir letai eme leistis. Iš juros puses, pietuose, pasirode lengvu debeseliu,

bet švelnus brizas juos nupute. Saule skendo už horizonto. Rytuose išaugę šešeliai tiese

savo ilgas rankas. Persekiotojai žygiavo toliau. Nuo Boromiro mirties praejo dar tik viena

diena, o priešai buvo toli priekyje. Lygumose ju nebesimate.

Visiškai sutemus Aragornas sustojo. Per visą dieną jie trumpai ilsejosi tik du kartus, ir

nuo Rytines Rohano Sienos juos jau skyre dvidešimt penkios mylios.

— Nors ir sunku bus pasirinkti, bet vis delto — ką darysime? — paklause jis. — Ar nakti

ilsesimes, ar eisime, kol užteks valios ir jegu?

— Jeigu nakti miegosime, tai priešai visiškai nutols, — tare Legolasas.

— Bet netgi orkams reikia pailseti, — paprieštaravo Gimlis.

— Orkai paprastai nekeliauja šviečiant saulei, o šitie keliavo. Jie tikrai nesiilses nakti, —

atsake elfas.

— Eidami nakti, nematysime pedsaku, — tare Gimlis.

— Kiek mato mano akys, bryde eina tiesiai ir nesisukineja nei kairen, nei dešinen, —

atšove Legolasas.

— Jeigu pedsakas eitu tiesiai, tai aš galečiau, pasikliaudamas nuojauta, juo sekti, bet jeigu

jis ims sukinetis, teks laukti aušros, ir mes sugaišime daugybę laiko, — isiterpe

9

Aragornas.

— Nereikia pamiršti, — pritare Gimlis, — kad tik dieną matysime, ar kuris nors belaisviu

nebande pabegti. Be to, juos gali išskirti ir vieną kuri nugabenti, sakykim, i rytus, prie

Mordoro, Didžiosios Upes link. Nakti mes tikrai to nepastebetume.

— Tas tiesa, — pripažino Aragornas, — bet jeigu teisingai supratau ženklus, buriui

vadovauja Baltarankiai orkai ir jie traukia tiesiai i Izengardą. Apie tai sprendžiu iš ju

krypties.

— Negalima pasitiketi nei orkais, nei ju pedsakais, — nepasidave Gimlis. — O jeigu

kuris nors hobitas pabegtu? Juk nakti mes nebutume radę sages iš Lorieno.

— Nuo tada orkai tikrai tapo dvigubai budresni, o belaisviai dar labiau pavargo, —

pasake Legolasas, — ir be musu jokio pabegimo nebus. Nesiimu spelioti, kaip

išlaisvinsime draugus, nes Iš pradžiu reikia juos pasivyti.

— Netgi aš, daug keliavęs ir ne pats silpniausias nykštukas, negaliu begti visą kelią iki

Izengardo be atokvepio. Mano širdis taip pat nerimsta, bet, kad bučiau greitesnis, turiu

pailseti. Ir geriausia tai padaryti po aklos nakties skraiste.

— Aš sakiau, jog pasirinkti bus sunku, — ispejo Aragornas. — Kaipgi apsispręsime?

— Tu — musu vedlys ir esi igudęs persekiotojas, — pasake Gimlis, — tad ir spręsk.

— Širdis man liepia skubeti, — tare Legolasas, — bet skirtis negalime, todel aš irgi

paklausysiu tavo patarimo.

— Išsirinkote prastą patareją, — nelinksmai nusijuoke Aragornas, — nuo pat Argonato

viskas, ką darau, griuva ir eina perniek.

Jis nutilo ir ilgai žiurejo i šiaures vakaruose tirštejančią nakties tamsą.

— Mes neisime tamsoje. Pernelyg didelis pavojus šitaip keliaujant pamesti pedsaką ar

praleisti koki svarbu ženklą. Galetume žygiuoti menulio šviesoje, bet jis anksti leidžiasi ir

yra jaunas bei neryškus.

— Be to, ji dar dengia debesys, — sumurmejo Gimlis. — O kad valdove Galadriele butu

davusi mums tokią dovaną, kokią dave Frodui!

— Jam reikia magiškos šviesos labiau negu mums, — tare Aragornas. — Frodo užduotis

yra labai svarbi. O musu — gal tik tuščias persekiojimas ir nieko nekeičiantys

apsisprendimai. Bet aš pasirinkau. Išnaudokime turimą laiką kuo geriau!

Platžengys griuvo ant žemes ir iš karto užmigo, nes nuo pat nakties po Tol Brandiro kalnu

nebuvo net prisnudęs. Jis pabudo prieš aušrą. Gimlis dar kietai miegojo, o Legolasas,

tylus ir susimąstęs kaip jaunas medis beveję nakti, stovejo žvelgdamas i šiaurę.

— Jie labai labai toli, — liudnai pasake jis, atsisukdamas i Aragorną. — Mano širdis

jaučia, jog šią nakti jie nesiilsejo. Dabar tik erelis galetu juos pavyti.

— Vis tiek vysimes, kol pajegsime, — atsake Aragornas ir pasilenkęs pažadino nykštuką.

— Gimli, kelkis. Reikia eiti, nes pedsakai atauš!

— Bet juk dar tamsu, — mieguistai tare nykštukas. — Kol saule nepakilo, netgi

Legolasas ju nesuseks.

— Ar saule, ar menulis, bet orkai jau taip toli, jog galime niekada ju nebeišvysti, —

atsiliepe elfas.

— Kai žvilgsnis nepadeda, naujienu atneša žeme, — tare Aragornas. — Ji turetu dejuoti

po šlykščiomis orku kojomis.

Pedsekys prigludo prie žemes. Jis nejudedamas gulejo taip ilgai, jog nykštukas eme

baimintis, ar jis neapalpo, o gal užmigo. Isižiebe pirmi aušros spinduliai, juos apgaube

pilka šviesa. Aragornas pagaliau atsistojo, ir draugai išvydo jo veidą: išsekusi, blyšku bei

susirupinusi.

— Žeme kalba neaiškiai. Daug myliu aplinkui jos niekas netrikdo, o priešu žingsniai vos

juntami, bet aš aiškiai girdejau kanopu dundesi. Žirgai, lekiantys i vakarus, — išgirdau

juos dar nakti, atsigulęs pailseti. Dabar jie nuo musu tolsta i šiaurę. Norečiau žinoti, kas

čia vyksta!

— Pirmyn! — paragino Legolasas.

10

Prasidejo trečioji persekiojimo diena. Daug debesuotu ir sauletu valandu jie skubejo, čia

greitai eidami, čia begdami, vos stabteldami atsikvepti, ir joks nuovargis negalejo

užgesinti juos deginančio

ryžto. Jie beveik nešnekejo. Begaliniais tyrais begančius draugus slepe elfu apsiaustai,

susiliejantys su pilkai žaliais laukais. Net vesioje vidudienio sauleje tik elfu akys butu

galejusios pastebeti persekiotojus, ir tik tada, kai šie priartetu visai arti. Dažnai širdyje jie

suteikdavo nauju jegu.

Visą dieną priešu pedsakas nesisukiodamas vede tiesiai i šiaures vakarus. Dienai vel

artejant prie pabaigos, bryde pasuko lekštais šlaitais, o priekyje išsirikiavo kuprotos

žemos kalvos. Neryškus pedsakas pasisuko i šiaurę, ir juo sekti tapo sunkiau. Toli kaireje

sidabrine gija žaliame kilime vingiavo Entvašas. Nesimate jokio judančio padaro.

Aragornas dažnai stebejosi, kodel jie nesutinka žmoniu ne žveriu. Rohirimai gyveno daug

piečiau, miškingose Baltuju Kalnu pašlaitese, kurias dabar slepe debesys, bet šitame

krašte, vadinamame Rytiniu Emnetu, ganydavosi Rohano valdovu arkliu kaimenes, ir

dažnai net žiemą galedavai sutikti klajokliu piemenu. Dabar šitos žemes buvo tuščios, o

čia tvyrančios tylos negalejai pavadinti ramia.

Sutemus jie vel sustojo. Dabar Rohano laukais jau buvo nukeliauta apie penkiasdešimt

myliu, ir Emyn Mulo Siena dingo šešeliuose. Miglotame danguje isižiebe, bet menkai

tešviete jaunatis, o žvaigždžiu visai nesimate.

— Dabar man labiausiai gaila besiilsint sugaišto laiko, — pasake Legolasas. — Orkai

lekia priekyje taip, lyg pats Sauronas gintu juos rimbu. Bijau, jog jie jau pasieke miškus,

ir ne nemanydami ilsetis žygiuoja medžiu šešeliuose.

Gimlis sugrieže dantimis:

— Liudna musu vargu ir vilčiu pabaiga!

— Vilčiu — taip, bet vargti teks net ir be vilties, — atsake Aragornas. — Atgal juk

negrišime. Aš pavargau... — Jis atsigręže ir pasižiurejo i tamsią nakti, atslenkančią iš

rytu. — Kažkas keista vyksta šiame krašte. Aš nepasitikiu šita tyla. Aš nepasitikiu šituo

menuliu. Žvaigždes blyškios, o aš toks pavargęs, koks niekada nebudavau. Regedamas

aišku pedsaką, joks seklys taip nepavargsta. Kažkas skubina musu priešus ir stato

nematomu kliučiu mums — nuovargis kausto ne tiek kojas, kiek širdi.

— Taip, — patvirtino Legolasas, — aš tai pajutau, kai tik nusileidome nuo Emyn Mulo.

Kažkieno valia stabdo mus, — jis ištiese ranką i vakarus, tamsuojančius po menulio

pjautuvu.

— Sarumanas! — kietai ištare Aragornas. — Bet jis neprivers musu pasiduoti. Sustoti

teks, nes net menuli uždenge debesys. Tačiau dienai sugrižus musu kelias vel drieksis i

šiaurę, tarp kalvos ir pelkes.

Kaip ir praeitą kartą, pirmas pakirdo Legolasas, jeigu jis iš viso miegojo.

— Pabuskite! Pabuskite! — sušuko elfas. — Jau dangus rausta. Keisti dalykai dedasi

miško pakraštyje. Geri ar blogi, aš nežinau, bet mums reikia skubeti. Pabuskite!

Kiti pašoko ir akimirksniu susiruoše keliauti toliau. Letai artejo kalvos. Likus valandai iki

vidurdienio, medžiotojai pasieke jas: žalius šlaitus su plikais gubriais, besidriekiančiais

tiesiai i šiaurę. Kadangi netoliese tekejo upe, ant šlaitu augančios samanos buvo dregnos.

Šiek tiek i vakarus nuo pietinio šlaito keliautojai pastebejo dideli ištryptu samanu ratą.

Nuo jo, leisdamasis i šiaurę, sausais šlaitais vingiavo orku pedsakas. Aragornas sustojo ir

atidžiai ištyrinejo paliktas pedas.

— Jie čia kuri laiką ilsejosi, tačiau pedsakas jau senas, — pasake jis. — Deja, tavo širdis

kalbejo teisingai, Legolasai. Orkai stovyklavo čia beveik prieš triskart dvylika valandu.

Jeigu jie nesuletino tempo, tai vakar iki saules laidos turejo pasiekti Fangorno miško

pakraščius.

— Nei šiaureje, nei vakaruose nesimato nieko, tik žole, skęstanti ruke, — tare Gimlis. —

Ar galetume matyti mišką, jei užkoptume ant kalvu?

11

— Jis per toli, — papurte galvą Aragornas. — Šitos kalvos apie penkiolika myliu eina i

šiaurę, paskui i šiaures vakarus, Entvašo ištaku link, dar bus apie trisdešimt myliu

tyrlaukiu.

— Geriau eikime, — nutrauke Pedseki nykštukas, — mano kojos ne nepajustu tu myliu,

jei širdies neslegtu toks sunkumas.

Saule jau leidosi, kai draugai pagaliau išsikapste iš kalvu virtines. Daug valandu jie

žygiavo be poilsio. Nors nykštukai garseja ištverme darbe ir kelioneje, bet, praradęs vilti,

Gimlis jau vos kiutino. Už jo tylus ir niurus ejo Aragornas, vis pasilenkdamas patikrinti

pedsaku. Tik Legolaso eisena tebebuvo tokia pat lengva. Jis ženge vos primindamas žolę

ir nepalikdamas pedsaku, semdamasis jegu iš elfu kelionines duonos. Be to, jis galejo

miegoti, jei žmones pavadintu tai miegu, mintimis nuklydęs i keistus elfu sapnus, bet

atviromis akimis keliaudamas toliau.

— Užlipkime ant tos žalios kalvos, — pasiule elfas. Draugai pavargę paseke juo. Jie ilgai

kope šlaitu, kol galu gale pasieke viršunę. Tai buvo apvali ir plika kalva, labiausiai

nutolusi i šiaurę. Saule nusileido, tarsi uždanga nukrito vakaro šešeliai. Jie buvo vieni

šitame pilkame beformiame ir bekraščiame pasaulyje. Tik toli šiaures vakaruose

gęstančioje dienoje matesi juoda deme — Ukanotieji Kalnai ir ju miškai.

— Nesimato nieko, kas padetu nepaklysti, — niuriai suburbejo nykštukas. — Vel turime

sustoti nakčiai, darosi šalta!

— Šiaures vejas pučia iš sniegynu, — tare Aragornas.

— Nepraraskime vilties, — paguode juos Legolasas. — Dabar ilsekites, jei jaučiates

išvargę. Rytoj pažiuresim.

— Jau trys saules tekejo. O musu medžiokle vis dar bergždžia, — teištare Gimlis.

Nakti dar labiau atšalo. Aragornas su Gimliu miegojo, o pabudę matydavo šalia stovinti

Legolasą. Kartais jis imdavo vaikštineti pirmyn atgal, panoseje niuniuodamas kokią nors

elfu dainelę, ir jam niuniuojant tamsiame dangaus skliaute blyksteledavo baltos žvaigždes.

Taip aušo blyškus ir giedras rytas. Rytys nupute visas miglas, ir prieš juos aiškiai

driekesi bekraštes tuščios žemes.

Priekyje, rytuose, plytejo vejuotos Rohano Dykvietes lygumos, kurias jie prieš daug dienu

regejo nuo Didžiosios Upes. Šiaures vakaruose, ne mažiau kaip už penkiolikos myliu,

dunksojo tamsus Fangorno miškas, o dar toliau, lyg sklandydama pilkuose debesyse,

žibejo aukšta Metedraso, paskutiniosios Ukanotuju Kalnu viršunes, karuna. Iš miško, tarsi

pasitikdamas persekiotojus, tekejo greitas, susiaurejęs Entvašas. Orku pedsakas nuo kalvu

suko jo stačiais krantais.

Aštriomis akimis sekdamas pedsaką prie upes ir miško link, Aragornas žalumoje

pastebejo tolimą greitai judančią demę. Jis krito ant žemes ir, pridejęs ausi, eme idemiai

klausytis. Šalia stovejęs Legolasas prisidenge savo akylas elfiškas akis liauna ranka. Jis

mate ne demę, ne šešeli, bet raitelius, daug raiteliu, ant kuriu iečiu antgaliu tarsi mažutes

žvaigždes žibejo ryto spinduliai. Toli už ju i dangu siaurais vingiuotais siulais kilo tamsus

dumai.

Tuščiuose laukuose buvo taip tylu, kad Gimlis galejo girdeti žoleje šnaranti veją.

— Raiteliai! — šuktelejo atsistodamas Aragornas. — Musu link arteja daug raiteliu

greitais žirgais!

— Taip, — pritare Legolasas, — šimtas penki kariai. Ju plaukai geltoni, o ietys iš

šviesaus metalo. Ju vadas labai aukštas.

— Aštrios yra elfu akys! — nusišypsojo Aragornas.

— Ne, — paprieštaravo Legolasas, — raiteliai joja ne daugiau kaip už penkiu myliu.

— Penkios mylios ar viena, šitose dykynese mes vis tiek nuo ju nepabegsime, — pasake

Gimlis. — Lauksime čia ar eisime savo keliu?

— Palauksime, — nusprende Aragornas. — Aš pavargau, o musu medžiokle žlugo.

Pagaliau mus galejo aplenkti, nes raiteliai grižta kaip tik orku taku. Iš ju galesime sužinoti

naujienu.

12

— Arba susilaukti iečiu, — sumurmejo Gimlis.

— Trys ju žirgai joja be raiteliu, bet hobitu nesimato, — praneše elfas.

— Nemanau, kad mes išgirstume geru naujienu, bet vis vien palaukime ju čia, — tare

Aragornas.

Trys draugai paliko kalvos viršunę, kur blyškiame danguje galejo tapti lengvu taikiniu, ir

letai nusileido šiauriniu šlaitu. Šiek tiek virš kalno papedes jie sustojo ir susisupę i

apsiaustus atsisedo ant apvytusios žoles. Letai ir sunkiai slinko laikas. Žolę šiureno vejas.

Gimlis nerimavo.

— Ką žinai apie šiuos raitelius, Aragornai? — paklause nykštukas. — Ar mes čia

laukiame staigios mirties?

— Man yra tekę buti tarp ju, — atsake Aragornas. — Jie išdidus ir atkaklus, sąžiningi ir

dosnus. Šie žmones drąsus, bet ne žiaurus, išmintingi, tačiau neapsišvietę. Jie nerašo

knygu, užtat dainuoja daug dainu, kaip žmoniu vaikai prieš Tamsos Laikus. Bet aš

nežinau, nei kas pastaruoju metu vyksta Rohane, nei ką galvoja rohirimai, dabar atsidurę

tarp išdaviko Sarumano ir Saurono gresmes. Jie ilgai draugavo su Gondoro žmonemis,

nors nera ju gimines. Jie artimesni Deilo bardingams ar Miško beorningams, kadangi

prieš daugeli metu Eorlo Jaunojo vedami jie atsikrauste i šitas žemes iš šiaures. Dar ir

dabar tarp beorningu galima išvysti daug aukštu šviesiaplaukiu vyru, kaip šie Rohano

raiteliai. Bet kuriuo atveju, su orkais jie nesibičiuliauja.

— Bet Gendalfas minejo gandus, jog jie moka duoklę Mordorui, — primine Gimlis.

— Aš tuo netikiu, kaip netikejo Boromiras.

— Greitai sužinosite teisybę, — tare Legolasas. — Jie jau visai arti.

Pagaliau net Gimlis išgirdo tolimą šuoliuojančiu kanopu bildesi. Sekdami pedsaku,

raiteliai pasuko nuo upes ir artinosi prie kalvu. Jie leke kaip vejas. Per laukus nusirito

stipriu balsu šuksniai. Staiga jie praleke kaip griaustinis, ir priekinis raitelis pasisuko,

vesdamas savo žmones palei vakarini kalvu šlaitą i pietus. Paskui ji seke ilga šarvuotu,

aukštu, greitu ir švytinčiu kariu eile.

Raiteliu žirgai buvo stiprus, stambaus sudejimo ir liekni. Ju glotni pilka oda žvilgejo.

Ilgos uodegos plaikstesi vejyje, ant išdidžiu kaklu plazdejo supinti karčiai. Raiteliai

nenusileido žirgams: aukšti, liekni, ju linu spalvos plaukai draikesi iš po lengvu šalmu ir,

supinti i kasas, krito ant pečiu, veidai buvo rustus. Raiteliai rankose laike ilgas uosines

ietis, išmarginti skydai buvo nustumti už nugaru, prie šonu kabejo kardai, o blizgantys

grandininiai šarvai sieke žemiau keliu.

Kariai jojo poromis, ir nors dažnai kuris nors raitelis atsistodavo kilpose ir

apsižvalgydavo i abi puses, niekas iš ju nepastebejo tyliai sedinčiu triju keliautoju. Burys

bemaž jau buvo prajojęs, kai Aragornas staiga kilstelejo ir garsiai sušuko:

— Kokios naujienos iš šiaures, Rohano raiteliai?

Stulbinančiu greičiu bei igudžiu jie sulaike žirgus, apsisuko ir sugrižo. Trys draugai tuoj

pat atsidure aplink jojančiu raiteliu rate, judančiame aukštyn žemyn šlaitu ir vis

siaurejančiame. Aragornas tyliai stovejo, o elfas su nykštuku sedejo nejudedami,

speliodami, kaip toliau pakryps ivykiai. Staiga, be jokio žodžio ar komandos, raiteliai

sustojo. Visos ietys buvo nutaikytos i nepažistamuosius, o kai kurie raiteliai, laikę

rankose lankus, prie templiu jau pridejo streles. Iš burio išjojo vienas aukštas vyras, kurio

šalmą dabino balti besiplaikstantys arklio karčiai. Jis artinosi tol, kol ieties smaigalys

atsidure per pedą nuo Aragorno krutines, bet Pedsekys net nesujudejo.

— Kas jus tokie ir ką veikiate šitoje žemeje? — bendrąja vakaru kalba paklause raitelis,

elgesiu ir tonu primindamas Boromirą Gondorieti.

— Aš Platžengys, — atsake Aragornas. — Atkeliavau iš šiaures. Medžioju orkus.

Raitelis nulipo žemen. Atidavęs ieti kitam ir išsitraukęs kardą, jis kiek stebedamasis

atidžiai žvelge i Aragorną. Po to vel prabilo:

— Iš pradžiu aš pagalvojau, jog jus patys esate orkai, bet dabar matau, kad ne. Išties apie

orkus žinote nedaug, jei taip ruošetes juos medžioti. Jie greiti, gerai ginkluoti ir ju yra

13

daug. Greičiau iš medžiotoju butumete patys pavirtę grobiu, jei butumet juos paviję. Bet

tavyje yra kažkas keista, Platžengy, — jis pakele skaisčiai melynas akis i Pedseki. —

Tokiu vardu žmones neturi. Tavo apdaras taip pat keistas. Tu iššokai iš žoles? Kaip

išvengei musu akiu? Ar jus elfai?

— Ne, — atsake Aragornas, — tarp musu tik vienas elfas, Legolasas iš Miško Karalystes

tolimoje Gudžiojoje Girioje. Bet mes keliavome per Lotlorieną ir jo valdoves dovanos bei

palaiminimas gelbsti mus kelyje.

Raitelis pažvelge i juos stebedamasis ir paniuro.

— Vadinasi, iš tikruju, kaip sako legendos, Auksiniame Miške gyvena elfu valdove, —

tare jis. — Sakoma, jog nedaug kam pavyksta išvengti jos tinklu. Keistu dienu

sulaukeme! Tačiau jeigu ji jums palanki, tai, matyt, ir patys esate raganiai, — jis šaltai

nužvelge Legolasą ir Gimli. — Ko gi jus nešnekate, tyleniai?

Gimlis atsistojo ir plačiai išskete kojas, jo ranka sugriebe kirvio rankeną, tamsios akys

blykstelejo:

— Pasakyk man savo vardą, arkliu šeimininke, ir tada sužinosi manąji bei dar ši tą!

— Svetimšalis turetu prisistatyti pirmas, — ištare raitelis, žvelgdamas i nykštuką, — bet

tegul bus taip. Aš esu Eomeras, Eomundo sunus, Trečiasis Ridermarko Maršalas.

— Tada Eomerai, Eomundo sunau, Trečiasis Ridermarko Maršale, leisk Gimliui,

nykštuko Gloino sunui, ispeti tave del kvailu žodžiu. Tu niekini tai, kas nuostabu ir tau

nesuvokiama, todel tik menkas protas gali tave pateisinti.

Eomero akys plykstelejo, o kiti raiteliai eme piktai murmeti ir apspito juos glaudesniu

ratu, grasindami ietimis.

— Jeigu tavo šalmas kyšotu kiek aukščiau žoles, pone nykštuk, aš tuoj pat nuridenčiau

tau galvą su visa barzda, — iškoše Eomeras.

— Jis ne vienas! — sušuko Legolasas pašokdamas ir akimirksniu itempdamas lanką. —

Tu mirsi, nespejęs net mostelti kardu!

Eomeras pakele kardą, ir viskas galejo baigtis blogai, bet Aragornas šoko tarp ju ir iškele

ranką.

— Prašau atleisti, Eomerai! — šuktelejo jis. — Žinodamas daugiau suprasi, kodel taip

supykinai mano draugus. Mes nenorime blogo nei Rohanui, nei jo žmonems, nei žirgams.

Ar prieš kirsdamas neišklausysi musu pasakojimo?

— Gerai, — sutiko Eomeras, nuleisdamas kardą, — tačiau šiais neramiais laikais

keliaujantieji po Ridermarką turetu buti mažiau išdidus. Iš pradžiu pasakyk savo tikrąji

vardą.

— Iš pradžiu tu pasakyk, kam tarnauji, — pasiule Aragornas, — ar tu Juodojo Valdovo

Saurono, Mordoro karaliaus, draugas ar priešas?

— Aš tarnauju tik Marko Valdovui Teodenui, Tengelio sunui, — atsiliepe Eomeras. —

Mes nepaklustame tolimu Juoduju Žemiu Jegai, bet ir atvirai su ja nekariaujame. Jeigu tu

begi nuo jos, geriau palik ši kraštą. Prie visu sienu neramu, mums grasina, o šiais

neramiais laikais mes trokštame tik išlikti laisvi, gyventi kaip gyvenome ir netarnauti

jokiam valdovui, ar jis butu geras, ar piktadarys. Mes visada džiaugdavomes svečiais, bet

dabar nekviesti keleiviai temato, jog esame greiti ir stiprus kariai. Taigi kas jus tokie?

Kieno isakymu medžiojate orkus musu šalyje?

— Aš netarnauju niekam, — atsake Aragornas, — bet Saurono tarnus persekioju, kur jie

bebutu. Tik keletas mirtinguju žmoniu nusimano apie orkus daugiau už mane, todel aš

paprastai nepersekioju orku burio tokiu budu. Bet šitie orkai pagrobe du musu draugus.

Tokiomis aplinkybemis žmogus, neturedamas žirgo, eis pesčias ir neprašys leidimo sekti

pedsaką, o priešu galvas jis skaičiuos tik kardu. Aš nesu beginklis.

Aragornas atmete atgal apsiaustą. Sublizgejo elfiškos makštys, ir kario rankose kaip

netiketa liepsna sužibo skaistus Andrilas.

— Elendilas! — sušuko jis. — Aš esu Aragornas, Aratorno sunus, Elendilo Gondoriečio

sunaus Izilduro palikuonis, vadinamas Elesaru, Elfu Berilu ir Dunadanu. Štai Lužęs

14

Kardas, kuris vel perkaldintas! Padesite man ar trukdysite? Rinkites greitai!

Gimlis ir Legolasas su nuostaba žvelge i savo draugą, tokio jie dar nebuvo jo matę.

Eomeras tarsi sumažejo, o Aragornas išaugo, jo veidas šviete akmeniniu karaliu galia ir

didybe. Akimirką Legolasui pasirode, jog virš jo galvos kaip karuna žybtelejo balta

liepsna.

Eomeras atsitrauke, ir jo veide pasirode pagarbi baime. Jis nuleido išdidžias akis.

— Keisti dalykai dedasi, — sumurmejo raitelis, — sapnai ir senoves legendos iš žoles

dygsta. Pasakyk, valdove, kas atvede tave čia ir kokia tavo žodžiu prasme? Ieškodamas

atsakymo jau seniai iškeliavo Boromiras, Denetoro sunus, bet jam skolintas žirgas grižo

be raitelio. Kokią lemti neši mums iš šiaures?

— Pasirinkimą, — atsake Aragornas. — Perduokite Teodenui, Tengelio sunui, jog karas

jau atviras — už arba prieš Sauroną. Nuo šiol niekas nebegyvens taip, kaip gyveno, ir

nedaug kas išsaugos tai, kas jiems priklause. Bet apie šituos didžius dalykus pašnekesime

veliau. Jeigu bus lemta, aš pats nuvyksiu pas karaliu. Dabar man labai reikia pagalbos ar

bent žiniu. Tu girdejai, jog mes persekiojame orku buri, pagrobusi musu draugus. Ką gali

mums papasakoti?

— Jums nebera reikalo juos vytis, — tare Eomeras, — orkai sunaikinti.

— O musu draugai?

— Mes radome tik orkus.

— Iš tiesu keista, — tare Aragornas. — Ar jus apieškojote užmuštuosius? Ar, be orku,

neradote kitokiu kunu? Jie turejo buti basi, su pilkais apsiaustais ir nedidelio ugio, jusu

akimis — lyg vaikai.

— Mes neradome nei nykštuku, nei vaiku,— tvirtai pasake Homeras. — Suskaičiavę ir

apieškoję žuvusius, savo papročiu juos sudeginome. Dumai dar teberuksta.

— Mes šnekame ne apie nykštukus ar vaikus, — paaiškino Gimlis, — musu draugai buvo

hobitai.

— Hobitai? — paklause Homeras. — Kas jie galetu buti? Tai keistas vardas.

— Keistos tautos keistas vardas, — tare nykštukas, — bet jie buvo brangus mums.

Atrodo, Rohane jus girdejote žodžius, privertusius sunerimti Minas Tiritą. Ten buvo

kalbama apie miškavaiki. Hobitai yra miškavaikiai.

— Miškavaikiai! — nusijuoke raitelis, stovejęs šalia Homero. — Miškavaikiai! Juk jie

gyvena tik senose dainose ir vaiku pasakose apie šiaurę. Ar mes gyvename legendose, ar

žalioje žemeje po saule?

— Legendos ir gyvenimas susipina, — pasake Aragornas. — Juk ne mes, o tie, kurie ateis

veliau, kurs sakmes apie musu laikus. Sakai, žalia žeme? Iš jos gali gimti daug padavimu,

nors tu ja ir vaikštai šviečiant saulei.

— Negaiškime laiko, — tare raitelis, nekreipdamas demesio i Aragorno žodžius, - reikia

skubeti i pietus, valdove. Palikime šiuos svetimšalius kartu su ju fantazijomis. Ar

surišime juos ir nugabensime karaliui?

— Palauk, Eotainai! — savo kalba pasake Homeras. — Palik mane. Pasakyk, tegu

Murmedamas Eotainas nuejo ir eme šneketi su kitais. Greitai jie atsitrauke, palikę

Homerą vieną su trimis draugais.

— Viskas, ką sakai, skamba keistai, Aragornai, — tare jis, — bet aišku, jog šneki tiesą.

Marko žmones nemeluoja, todel ir juos sunku apgauti! Bet tu pasakei ne viską. Ar

nepapasakotum daugiau apie savo užduoti, kad galečiau nuspręsti, ką daryti?

— Kaip mineta ketureilyje, aš išvykau iš Imladriso prieš daug savaičiu, — pradejo

Aragornas, — kartu su Boromiru iš Minas Tirito. Mano užduotis buvo su Denetoro

sunumi vykti j ši miestą padeti jo žmonems kovoje prieš Sauroną. Tačiau Burys, su

kuriuo aš keliavau, turejo dar ir kitu tikslu. Apie juos dabar negaliu pasakoti. Musu vadas

buvo Gendalfas Pilkasis.

— Gendalfas! — sušuko Homeras. — Gendalfas Pilkasis yra žinomas Rohane, bet jo

15

vardas, ispeju tave, jau nera Teodeno malones slaptažodis. Vyru atmintyje burtininkas

išliko kaip dažnas svečias, atvykdavęs ir išvykdavęs kada panorejęs. Jis visada buvo

keistu ivykiu šauklys, o dabar kai kurie mano, kad blogio nešejas. Iš tiesu po paskutinio jo

vizito atsitiko daug blogo. Tuo laiku prasidejo nesutarimai su Sarumanu. Mes laikeme

Sarumaną savo draugu, bet atejęs Gendalfas ispejo, jog Izengardas ruošiasi staigiam

karui. Jis sake, jog pats buvo paimtas i nelaisvę Orthanke, vos pabego, ir praše pagalbos.

Teodenas nepaklause jo, ir Gendalfas išvyko. Netarkite Gendalfo vardo Teodenui girdint.

Karalius ipykęs! Gendalfas pasieme žirgą, vadinamą Žvaigždikiu, nuostabiausią karaliaus

didysis Eorlo žirgas, supratęs žmoniu kalbą. Prieš septynias dienas Žvaigždikis grižo, bet

karaliaus pyktis nesumažejo, nes žirgas sulaukejo ir nieko neprisileidžia.

— Žvaigždikis rado kelią iš tolimos šiaures, — tare Aragornas, — nes ten jis išsiskyre su

Gendalfu. Deja, Gendalfas juo daugiau nejodines. Jis pražuvo Morajos Kasyklu tamsoje ir

daugiau negriš.

— Tikrai liudnos naujienos, — susirupinęs tare Homeras, — man ir daugeliui kitu, nors

ne visiems, kaip pamatytum susitikęs su karaliumi.

— Musu naujienos yra liudnesnes, nei šiame krašte kas nors gali suprasti, bet dar

nepasibaigus metams jus tai skaudžiai pajusite, — pasake Aragornas. — Tačiau kai krinta

didis, turi vesti mažesnis. Aš vedžiau Buri visą kelią nuo Morajos. Mes perejome Lorieną

— butu gerai, kad prieš šnekedamas sužinotum apie ji daugiau, — po to keliavome

žemyn Didžiąja Upe iki Rauroso Kriokliu. Čia jusu sunaikintieji orkai užmuše Boromirą.

— Jusu naujienos neša vien sielvartą! — beviltiškai sušuko Eomeras. — Kokia netektis

Minas Tiritui ir mums visiems! Tai buvo didis žmogus. Visi ji gerbe. Jis retai atvykdavo i

Marką, nes nuolat kariavo prie Rytiniu Sienu, bet aš ji mačiau. Man Boromiras pasirode

labiau panašus i greitą Eorlo sunu, negu i niuru gondorieti, ir kada nors jis butu tapęs

didžiu vadu. Tačiau iš Gondoro mes nieko apie tai negirdejome. Kada jis žuvo?

— Šiandien ketvirtoji diena, — atsake Aragornas. — Tą pati vakarą mes iškeliavome iš

Tol Brandiro šešelio.

— Pesčiomis?! — riktelejo Eomeras.

— Taip, kaip matai.

Rohaniečio akys išsiplete iš nuostabos.

— Platžengys — per menkas vardas tau, Aratorno sunau. Aš tave vadinsiu Vejakoju.

Šitas triju draugu žygdarbis turetu buti apdainuotas daugelyje kraštu. Šimtas myliu, o dar

nesibaige ketvirtoji diena! Elendilo gimine iš tikruju yra ištverminga!

Bet, Aragornai, ką man daryti? Turiu skubiai grižti pas Teodeną. Iš tiesu mes dar

nekariaujame su Juodąja Šalimi, nes yra keletas žmoniu iš karaliaus aplinkos, kurie bijo

kovoti, bet karas jau čia pat. Mes nepamiršime senos karines sąjungos su Gondoru ir visada

ateisim jiems i pagalbą: taip sakau aš ir tie, kas man paklusta. Kaip Trečiasis

Maršalas, aš esu atsakingas už Rytini Marką ir jau atitraukiau visas kaimenes bei

piemenis už Entvašo, palikdamas tik sargybinius ir greitus žvalgus.

— Tai jus nemokate duokles Sauronui? — pasiteiravo Gimlis.

— Nemokame ir niekada nemokejome, — sužaibavęs akimis atsiliepe Eomeras, — nors

mano ausis yra pasiekęs toks melas. Prieš keletą metu Juodosios Šalies valdovas norejo

brangiai pirkti Rohano žirgu, bet mes atsisakeme, nes jis naudoja gyvulius blogiems

tikslams. Tada jis užsiunde orkus, kurie dažnai puldineja musu kaimenes, vogdami tik

juodus arklius. Tokiu žirgu liko nedaug. Štai kodel mes žiauriai kovojame su orkais.

Tačiau dabar didžiausią rupesti kelia Sarumanas. Jis pasiskelbe visu šitu žemiu valdovu,

ir mes jau daug menesiu kariaujam. Jam tarnauja orkai, vilkažmogiai bei žmones, ir jis

uždare Rohano Tarpekli, todel greičiausiai busime apsupti iš rytu ir iš vakaru.

Sunku kovoti su tokiu priešu: jis gudrus bei klastingas burtininkas ir gali pasirodyti

daugeliu pavidalu. Jis vaikšto šen bei ten atrodydamas kaip senas žmogus su apsiaustu ir

gobtuvu, labai panašus i Gendalfą. Sarumano šnipai išsprusta pro visus tinklus, o jo bloga

16

lemiantys paukščiai sklando danguje. Nežinau, kaip viskas baigsis, ir mano širdis turbut

klysta, nes man atrodo, jog Sarumano draugai gyvena ne vien Izengarde. Jeigu atvyksite i

karaliaus rumus, pamatysite patys. Ar atvyksite? O gal aš veltui tikiuosi, jog jus padesite

man abejoniu valandą?

— Aš atvyksiu, kai tik galesiu, — pažadejo Aragornas.

— Tad keliauk tuoj pat! — tare Eomeras. — Elendilo ainis suteiks Eorlo sunums

reikalingos jegos prieš blogio potvyni. Jau dabar Vakariniame Emnete prasidejo mušiai, ir

bijau, kad jie gali baigtis liudnai.

Aš išvykau i ši žygi šiauren be karaliaus leidimo, dabar jo rumai yra menkai apsaugoti.

Bet žvalgai ispejo mane, jog prieš tris naktis nuo Rytines Sienos nusileido orku burys,

tarp ju buvo orku su baltais Sarumano simboliais. Itardamas tai, ko labiausiai bijau —

karius — ir prieš dvi dienas mes užklupome orkus prie pat Entu Miško. Ten juos

apsupome, o vakar auštant stojome i muši. Deja, aš praradau penkiolika žmoniu ir dvylika

žirgu. Orku buvo daugiau, nei tikejomes. Prie ju prisijunge kiti, ateję iš rytu, nuo

Didžiosios Upes, ju takas matyti šiauriau. Priešą sustiprino ir išlindę iš miško Didieji

Orkai su Baltosios Izengardo Rankos simboliais, jie stipresni ir bjauresni už kitus. Visi jie

čia sulauke galo, bet mes per ilgai užtrukome. Mes reikalingi pietuose ir vakaruose. Gal

jotumete kartu? Mes turime laisvu arkliu. Tavo Kardui tikrai atsiras darbo, taip pat ir

Gimlio kirviui bei Legolaso lankui, jei tik jie atleis man žodžius apie Miško Valdovę. Aš

kalbejau kaip visi šio krašto žmones ir mielai sužinočiau daugiau.

— Ačiu už gerus žodžius, — tare Aragornas. — Mano širdis trokšta joti su tavimi, bet

mes negalime palikti draugu, kol dar yra vilties.

— Vilties tikrai nera, — tvirtai pasake Eomeras, — šiaureje savo draugu jus nerasite.

— Bet ju nera ir už musu. Netoli nuo Rytines Sienos mes radome paliktą ženklą, kuris

liudija, jog vienas iš musu draugu tikrai buvo gyvas. O tarp Sienos ir kalvu

nepastebejome jokio ženklo, ir joks pedsakas nepasuko i šali, nebent aš visiškai praradau

savo igudžius.

— Kaip manai, kas gi tavo draugams galejo atsitikti? — paklause Eomeras.

— Nežinau. Jie galejo buti užmušti ir sudeginti kartu su orkais. Bet aš tuo netikiu, nes tu

sakei, jog tarp žuvusiu ju nebuvo. Belieka galvoti, kad jie buvo nugabenti i mišką dar

prieš muši ir net prieš jums apsupant orkus. Ar esi tikras, kad tokiu budu niekas

neprasmuko pro jusu tinklus?

— Aš galiu prisiekti, jog joks orkas nepabego nepastebetas. Miško pakraštyje mes

atsidureme anksčiau už juos, tad jei kas ir pateko i girią, jis buvo ne orkas arba turejo elfu

galiu.

— Musu draugai devejo tokius pat apsiaustus kaip ir mes, — pasake Aragornas, — o jus

musu nepastebejote vidury šviesios dienos.

— Aš apie tai nepagalvojau, — prisipažino Eomeras. — Kai aplink tiek keru, sunku buti

kuo nors isitikinus. Pasaulis tapo keistas: elfas su nykštuku kartu vaikšto po musu laukus,

mirtingieji šneka su Miško Valdove ir lieka gyvi, Kardas grižta kariauti, nors buvo

sulaužytas daug amžiu prieš musu tevu tevams ižengiant i Marką! Kaip tokiais laikais

žmogus gali nuspręsti, ką daryti?

— Taip, kaip sprende visada, — ramiai atsake Aragornas. — Geris ir blogis nesikeičia.

Jie vienodi ir elfu giriose, ir nykštuku požemiuose, ir žmoniu valdose. Ar Auksiniame

Miške, ar savo kraštuose žmones privalo skirti juos.

— Tai tiesa, — sutiko Eomeras. — Aš neabejoju tavimi ir tuo, ką sako mano širdis. Bet

aš negaliu elgtis visiškai laisvai. Musu istatymai draudžia svetimšaliams keliauti po musu

žemes be karaliaus leidimo, o pavojaus dienomis šitas isakymas yra dar griežtesnis. Aš

prašiau jusu savo noru vykti kartu, bet jus atsisakete. Jausčiausi nekaip, jeigu šimtine

mano kariu kautusi prieš tris.

— Abejoju, ar jusu istatymas yra pritaikytas šiam atvejui, — pasake Aragornas. — Aš

17

nesu svetimšalis, ne syki viešejau šiame

krašte ir jodinejau su rohirimu buriais, nors ir prisidengęs kitu vardu. Tavęs aš nemačiau,

nes buvai dar per jaunas, bet aš kalbejau su tavo tevu Eomundu ir su Teodenu, Tengelio

sunumi. Anksčiau joks šios šalies valdovas nebutu liepęs nutraukti tokią užduoti kaip

mano. Mano pareiga keliauti toliau, Eomundo sunau. Tad turi pasirinkti. Padek mums ar

bent paleisk. Arba paklusk istatymui. Tada J jusu karą ar pas jusu karaliu sugriš mažiau

kariu. Eomeras patylejo ir tare:

— Mes visi skubame. Mano burys nekantrauja keliauti, o jums kiekviena valanda mažina

vilti. Aš pasirinkau: jus galite eiti. Dar daugiau, aš paskolinsiu jums žirgu. Paprašysiu tik

vieno: ivykdę užduoti ar pralaimeję, grižkite su arkliais i Meduseldą, aukštuosius Edoraso

rumus, kur dabar gyvena Teodenas. Taip irodysite jam, jog aš neapsirikau. Aš pats ir

mano gyvybe dabar priklauso nuo jusu. Neapvilkite manęs.

— Neapvilsiu, — užtikrino Aragornas.

Rohirimai labai nustebo ir svaide daug piktu bei abejojančiu žvilgsniu, kai Eomeras isake

laisvus žirgus atiduoti svetimšaliams. Tik Eotainas išdriso prašnekti garsiai.

— Užtektu arklio vien tam gondoriečiu valdovui, kaip jis save vadina, — pasake jis, —

bet kur girdeta, kad Marko žirgas butu atiduotas nykštukui?

— Nesirupink, — atreže Gimlis, — niekas ir neišgirs. Geriau eisiu pesčias, nei savo valia

ar prievarta sesiu ant to žveries nugaros.

— Bet tu turi joti arba gaišinsi mus, — nusprende Aragornas.

— Sesk už manęs, drauge Gimli, — pasiule Legolasas, — tada viskas bus gerai — tau

nereikes skolintis arklio ir ji tramdyti. Aragornui buvo atvestas didelis tamsiai pilkas

žirgas.

— Jo vardas Hasufelis, — paaiškino Eomeras, — tegu jis tave neš laimingiau, negu

paskutiniji šeimininką Garulfą.

Legolasui teko mažesnis ir lengvesnis, bet aikštingas ir ugningas žirgas, vardu Arodas.

Legolasas papraše nuimti balną bei pavadžius. „Man ju nereikia", — tare elfas, lengvu

šuoliu atsidure ant žirgo nugaros, ir, visu nuostabai, Arodas buvo ramus bei klusnus.

Legolasas ji valde vien žodžiu, nes taip elfai elgiasi su visais gerais

gyvuliais. Gimlis buvo užkeltas už draugo ir isikibo i ji, jausdamasis ne kiek ne geriau,

negu Semas Gemdžis valtyje.

— Likite sveiki ir suraskite tai, ko ieškote! — šuktelejo Eotnoras. — Sugrižkite kuo

greičiau, tegu musu kardai suspindes drauge!

— Aš sugrišiu, — linktelejo Aragornas.

— Aš taip pat sugrišiu, — isiterpe nykštukas, — nes vis dar ne-išsprendeme ginčo del

valdoves Galadrieles. Turesiu išmokyti tave kalbeti mandagiau.

— Pamatysim, — tare Homeras, — po tiek keistu ivykiu bus nenuostabu, jei išmoksiu

šlovinti gražiąją ponią, išvydęs virš savęs malonius nykštuku kirvio ašmenis. Likite

sveiki!

Taip jie išsiskyre. Rohano arkliai buvo labai greiti. Kai po valandeles Gimlis atsigręže,

Homero burys buvo jau toli. Aragornas nesidaire atgal — žemai palenkęs galvą prie

Hasufelio kaklo, jis idemiai seke pedsaką. Greitai jie pasieke Entvašą ir čia aptiko kitą, iš

Dykvietes rytuose ateinanti pedsaką, apie kuri buvo užsiminęs Homeras.

Aragornas nulipo nuo arklio ir apžiurejo žemę, tada vel išoko i balną ir pajojo i rytus,

stengdamasis netrypti pedsaku. Jis vel nulipo ir vaikščiodamas pirmyn atgal ištyrinejo

žemę.

— Mažai ką galima pasakyti, — grižęs tare Pedsekys. — Pagrindinis pedsakas visiškai

užtryptas grižtančiu raiteliu. Jodami pirmyn jie laikesi arčiau upes. Bet rytine bryde yra

aiški — niekas nepasuko atgal, Anduino pusen. Dabar turime joti lečiau ir žiureti, ar kokie

pedsakai neatsišakoja i vieną ar kitą pusę. Šitoje vietoje orkai jau turejo žinoti, kad yra

persekiojami, ir galejo pasistengti nugabenti belaisvius kitur, kol ju dar nepavijo.

Jiems bejojant apsiniauke. Dykvietę aptrauke žemi pilki debesys. Saulę užklojo migla.

18

Medžiais apaugę Fangorno šlaitai artejo, tamsedami saulei besiritant i vakarus. Nesimate

pedsako atšaku nei i kairę, nei i dešinę, tik retkarčiais keliautojai rasdavo koki orką su

gerkleje ar nugaroje smygsančia pilkaplunksne strele.

Pagaliau besibaigiant popietei jie pasieke miško pakraščius ir atviroje laukymeje tarp

pirmuju medžiu išvydo didelę degesiu kruvą: pelenai buvo dar šilti ir ruko. Šalia buvo

didele šalmu, šarvu, suskaldytu skydu, lužusiu kardu, lanku, streliu bei kitu karo ginklu

kruva. Viduryje, ant ismeigto kuolo, karksojo didelio goblino galva, ant suskaldyto šalmo

dar baltavo ženklas. Toliau, netoli upes, ištekančios iš miško, buvo supiltas šviežias

kauburys. Juodą žemę denge velena, aplink buvo susmeigta penkiolika iečiu.

Aragornas su draugais kruopščiai apieškojo visą mušio lauką, bet šviesa geso, greitai

atslinko pilkas miglotas vakaras. Iki nakties jie nerado jokiu Merio ir Pipino pedsaku.

— Daugiau nieko nepadarysim, — liudnai tare Gimlis, — nuo pat Tol Brandiro mes

sprendem daug misliu, bet šitą atskleisti bus sunkiausia. Ko gero, sudegę hobitu kaulai

dabar susimaiše su orku pelenais.

Tai bus liudna žinia Frodui, jeigu jis liks gyvas, ir senajam ho-bitui, laukiančiam

Rivendeile. Elrondas nenorejo ju leisti i kelionę.

— O Gendalfas pritare, — prisimine Legolasas.

— Gendalfas nusprende eiti pats ir žuvo pirmas. Jo nuojauta ji apvyle.

— Gendalfas sprende negalvodamas apie savo ar kitu saugumą, — paprieštaravo

Aragornas. — Yra užduočiu, kuriu turi imtis, net jei viskas gali baigtis liudnai. Tačiau

šiandien toliau nekeliausime. Bet kuriuo atveju turime čia sulaukti aušros.

Kiek toliau nuo mušio lauko jie isikure nakčiai po plačiašakiu medžiu. Jis buvo panašus i

kaštoną ir turejo daug dideliu rudu pernykščiu lapu. Jie primine sausas rankas ilgais

pirštais ir liudnai šiugždejo nakties vejyje.

Gimlis drebejo. Keliautojai teturejo po vieną vilnonę antklodę.

— Ikurkime ugni, — tare jis. — Man neberupi pavojus, nors orku čia ir prisirinktu lyg

naktiniu drugiu apie žvakę!

— Jei vargšai hobitai pasiklydo miške, ugnis galetu juos atvesti čionai, — tare Legolasas.

— Ji gali privilioti ir kitu padaru nei orkai ar hobitai, — prabilo Aragornas. — Mes esame

netoli Sarumano pasienio kalnu. Be to, isikureme pačiame Fangorno pakraštyje, o liesti

šio miško medžius, sakoma, yra pavojinga.

— Bet rohirimai vakar čia ikure didelę ugni, — pasake Gimlis, — ir laužui kirto medžius.

O baigę darbą saugiai praleido nakti.

— Ju buvo daug, — patikslino Aragornas, — ir jiems nerupi Fangorno pyktis, nes lankosi

čia tik retkarčiais ir po medžiais nelenda. O musu takelis greičiausiai ves i pačią miško

gludumą. Tad pasisaugokim! Nekirskim jokio gyvo medžio!

— To ir nereikia, — susigriebe Gimlis. — Raiteliai paliko pakankamai skiedru bei

šakeliu, o ana ten guli daug sausuoliu.

Nykštukas nuejo rinkti kuro ir emesi triusti aplink laužą. Aragornas, paskendęs mintyse,

sedejo atsiremęs i didžiojo medžio kamieną, o Legolasas stovejo atokiau ir žvelge i miško

šešelius, kiek pasilenkęs, tarsi klausydamasis iš toli ataidinčiu balsu.

Kai nykštukas užkure nedidelę ugnelę, trys draugai susedo arčiau jos, savo apsiaustais

dengdami šviesą. Legolasas pakele akis J virš ju besisupančias medžio šakas.

— Žiurekite! — nusistebejo jis. — Medis džiaugiasi ugnimi!

Galbut tik šokantys šešeliai trikde ju akis, bet kiekvienam iš draugu pasirode, jog

viršutines medžio šakos pasilenke žemyn, o rudi lapai nustojo šlameję ir trynesi vienas i

kitą, kaip šaltos suskilusios rankos, besimegaujančios šiluma.

Buvo tylu. Ranka pasiekiamas dunksojo miškas, tamsus ir nepažistamas, lyg paslaptinga

dvasia, pilna nežinomos valios. Po kurio laiko vel prašneko Legolasas.

— Kelebornas ispejo mus neiti gilyn i Fangorną. Ar tu žinai kodel, Aragornai? Ir kokiu

padavimu apie mišką buvo girdejęs Boro-miras?

— Aš esu girdejęs daug legendu ir Gondore, ir kitose šalyse, — atsake Aragornas, — bet

19

jei ne Keleborno žodžiai, laikyčiau jas tik pasakomis, žmoniu sugalvotomis iš nežinojimo.

Maniau paklausias tavęs to paties. Jei nieko nežino miško elfas, ką gali pasakyti žmogus?

— Tu esi keliavęs daugiau už mane, — tare Legolasas. — Savo šalyje aš negirdejau

nieko, gal tik dainas apie kažkada čia gyvenusius onodrimus, žmoniu dar vadinamus

entais. Fangornas yra jau senas, senas netgi elfams.

— Taip, jis senas, — pritare Aragornas, — senas kaip ir miškai prie Pilkapiu Kalvu, tik

daug didesnis. Elrondas sako, jog šitie miš-

kai yra giminingi, paskutines galinguju giriu tvirtoves iš Senuju Laiku. Čia klajojo

Pirmgimusieji, kai žmones dar miegojo. Fangornas turi nemaža savu paslapčiu. Kokiu,

nežinau.

— O aš ir nenoriu žinoti, — suburbejo Gimlis. — Kad ir kas ten gyventu, geriau

netrukdyti ju ramybes.

Jie trauke burtus, kam budeti, ir pirmas burtas teko Gimliui. Kiti atsigule. Miegas užklojo

juos tą pačią akimirką.

— Gimli, — dar sumurmejo Aragornas, — atmink, jog Fangorne yra pavojinga kirsti

šakas ir net šakeles nuo gyvu medžiu. Bet ieškodamas sausuoliu toli nenuklysk. Geriau

tegu laužas užgęsta. Jei prireiks, žadink mane!

Ištaręs šituos žodžius, žmogus užmigo. Legolasas jau gulejo nejudedamas, savo šviesias

rankas sukryžiavęs ant krutines. Jo akys buvo atmerktos, jis tuo pat metu ir budejo, ir

giliai miegojo, kaip temoka elfai. Susikuprinęs Gimlis sedejo prie laužo, mąsliai nykščiu

trindamas kirvio ašmenis. Šlamejo medis. Daugiau niekas nedrumste tylos.

Staiga Gimlis apsižvalge ir ten, kur baigesi laužo šviesa, pamate stovinti seną sulinkusi

žmogu, pasiremusi lazda ir susisupusi i apsiaustą, jo plačiakrašte skrybele buvo

užsmaukta ant akiu. Gimlis pašoko, per daug apstulbęs, kad galetu surikti, nors jo galvoje

švystelejo, jog Sarumanas suseke juos. Pabudinti netiketo judesio atsisedo ir Aragornas su

Legolasu. Senis nekalbejo ir nerode jokiu ženklu.

— Kuo galime tau pagelbeti, senoli? — paklause Aragornas, pašokdamas ant koju. —

Ateik ir sušilk, jei sušalai.

Jis ženge pirmyn, bet senis išnyko. Šalia laužo jis nepaliko jokio pedsako, o nuklysti

toliau jie nesiryžo. Menulis nusileido, naktis buvo labai tamsi.

— Žirgai! Žirgai! — netiketai suriko Legolasas.

Žirgai dingo. Jie nusitrauke nuo kuolu ir pabego. Kuri laiką trys draugai stovejo sustingę

ir tylus, pritrenkti šio naujo likimo smugio. Jie buvo po Fangorno skliautais, o Rohano

vyrai, vieninteliai draugai šiose plačiose ir pavojingose žemese, liko už galybes myliu.

Stovedami jie dar, rodesi, girdejo arkliu prunkštimą ir žvengimą naktyje. Po to viskas

nutilo, girdejosi tik šaltas vejo šiurenimas.

— Ką gi, jie dingo, — tare Aragornas. — Negalime ju surasti ne sugauti, ir jei žirgai

negriš savo valia, teks apsieiti be ju. Juk iškeliavome pesčiomis, ir kojas dar turime.

— Vel pesčiomis?! — suvaitojo Gimlis. — Mes juk negalime ju dar ir suvalgyti, — jis

imete i laužą prakuru ir sudribo šalia.

— Vos prieš keletą valandu neturejai jokio noro sesti ant rohi-rimu žirgo, — nusijuoke

Legolasas. — Ko gero, tapsi raiteliu!

— Bijau, kad tokios galimybes nebebus, — pasake Gimlis ir patylejęs pridure: — Aš

manau, jog tai buvo Sarumanas. Kas gi kitas? Prisiminkite Eomero žodžius: „Ji galima

sutikti vaikštinejanti lyg seną žmogu — su gobtuvu ir apsiaustu", taip buvo pasakyta.

Sarumanas pagrobe ar išgąsdino musu arklius ir paliko mus čia. Ir tai ne paskutine beda,

isidemekite mano žodžius!

— Isidemesime, — pasake Aragornas, — bet aš isidemejau ir tai, kad jis devejo ne

gobtuvą, o skrybelę. Nors neabejoju, kad tu teisus ir mums čia gresia nuolatinis pavojus.

Tačiau dabar galime tik ilsetis. Aš kuri laiką pabudesiu, Gimli. Man labiau reikia

pamąstyti, o ne miegoti.

Letai tęsesi naktis. Aragorną pakeite Legolasas, o ši — Gimlis. Tačiau nieko neatsitiko.

20

Senis nepasirode, negrižo ir arkliai.

URUK - HAJAI

Pipinas sapnavo tamsu ir sunku sapną. Atrode, tarsi jis girdetu savo paties silpną balsą,

aidinti juoduose tuneliuose ir šaukianti: „Frodai, Frodai!" Bet vietoj Frodo iš šešeliu

šiepesi šimtai šlykščiu orku veidu, ir šimtai šlykščiu ranku tiesesi i ji iš visu pusiu. Kur

buvo Meris?

Hobitas pabudo. Šaltas oras nutvilke veidą. Jis gulejo ant nugaros. Vakarejo, temo

dangus. Pipinas pasisuko ir suprato, jog tikrove yra ne ką geresne už sapną. Jo kojos,

kulkšnys ir riešai buvo surišti virvemis. Šalia, su purvinu skuduru ant kaktos, gulejo

išbalęs Meris. Aplink stovejo ar sedejo daugybe orku.

Skaudančioje Pipino galvoje atmintis letai atsiskyre nuo sapnu šešeliu, grižo praeities

vaizdai. Žinoma, jie su Meriu nuleke i mišką. Kas jiems šove i galvą? Kodel nuleke

neispeję Platžengio? Jie ilgai bego šaukdami — jis neprisimine, kiek ilgai, — ir staiga

isireže i orkus, kurie stovejo klausydamiesi ir nemate Merio su Pipinu. Orkai suriko, o iš

už medžiu iššoko tuzinai kitu goblinu. Meris ir jis išsitrauke kardus, tačiau orkai nenorejo

kautis. Jie bande tik sulaikyti juos, net tada, kai Meris nureže keletą ranku bei letenu.

Šaunus draugužis Meris!

Tada pro medžius atskubejo Boromiras. Jis priverte orkus kautis. Jis nužude daug priešu,

o kiti pabego. Bet jie nespejo grižti, kai juos vel užpuole mažiausiai šimtas orku, kai kurie

buvo labai dideli. Priešai iššove debesi streliu, visas i Boromirą. Boromiras pute ragą taip,

kad miškas aidejo, ir priešai sutrikę atsitrauke, tačiau i ragą niekas neatsiliepe, tad orkai

puole dar nuožmiau. Pipinas daugiau nieko nebeprisimine, tik Boromirą, atsiremusi i

medi ir traukianti strelę iš žaizdos. Tada staiga ji apgaube tamsa.

— Tikriausiai man kažkas trenke per galvą, — pasake pats sau Pipinas. — Kažin ar

vargšas Meris labai sužeistas? Kas atsitiko Boromirui? Kodel orkai musu neužmuše? Kur

mes ir kur einame?

Hobitas nežinojo atsakymu. Jam buvo šalta ir bloga. „Geriau jau Gendalfas nebutu

itikinęs Elrondo išleisti mus, — pagalvojo jis. — Kokia iš manęs nauda? Esu gyvas

nemalonumas, lepus keleivis, bagažo dalis. O dabar mane pagrobe ir esu orku nešulys.

Gerai butu, jei Platžengys ar kas nors kitas ateitu ir mus išvaduotu. Bet ar galima to

tiketis? Tai tikriausiai sugriautu visus planus. O, kad pats galečiau išsilaisvinti!"

Jis kuri laiką bande muistytis, bet nesekmingai. Vienas arti sedintis orkas nusijuoke ir

savo bjauria kalba kažką pasake kaimynui.

— Ilsekis, kol gali, mažas kvaily! — darkyta bendrąja kalba tare jis Pipinui. — Netrukus

mes duosime gero darbo tavo kojoms. Kol grišim namo, pasigailesi iš viso jas turejęs.

— Mano valia, — atsiliepe kitas, — tu jau seniai butum lavonas. Tu dar pacypsi, niekinga

žiurke! — Jis pasilenke, prikišdamas savo geltonas iltis Pipinui prie pat veido. Rankoje

orkas turejo ilgą juodą peili.

— Gulek tyliai, arba pakutensiu šituo, — sušnypšte jis. — Geriau neerzink manęs, nes

bei urzgimu.

Persigandęs Pipinas gulejo tyliai, nors skausmas riešuose ir kulkšnyse stiprejo, o akmenys

nepakenčiamai spaude nugarą. Bandydamas susivokti, Pipinas atidžiai klausesi, ką kalba

orkai. Aplink buvo daug balsu, ir nors orku kalba visada pilna neapykantos bei pykčio,

tačiau hobitas suprato, jog isiplieskia vis stiprejantis kivirčas.

Pipinas nustebęs suvoke suprantąs, kas yra šnekama, nes dauguma orku vartojo bendrąją

kalbą. Matyt, dvieju ar triju skirtingu genčiu orkai nesuprato vieni kitu kalbos. Orkai

karštai ginčijosi, ką daryti dabar: kur eiti ir kaip elgtis su belaisviais.

— Nera laiko jiems užmušti padoriai, — kalbejo vienas. — Šitoje kelioneje ne metas

žaisti.

21

— Jeigu jau taip, — pasake kitas, — kodel neužmušus ju tuoj pat? Jie yra prakeikti

neužaugos, o mes skubame. Jau vakareja, reikia keliauti.

— O isakymas? — suurzge trečias balsas. — „Užmušti visus, IŠSKYRUS miškavaikius,

jie kuo greičiau turi buti atgabenti GYVI". Štai taip!

— Kam ju reikia? — paklause keletas balsu. — Kodel gyvus? Ar su jais galima gerai

pasilinksminti?

— Ne! Aš girdejau, kad vienas iš ju žino kažkokią elfu paslapti, slaptą ginklą, kuris gali

praversti Kare. Juos abu ištardys.

— Ir viskas? Tai kodel neapieškojus ju ir neišsiaiškinus? Galbut tas daikčiukas ir mums

patiems praverstu?

— Labai idomi pastaba, — nusišaipe tylus, bet piktesnis už kitus balsas, — turbut reikes

apie ją pranešti. „Belaisviu NEPLEŠTI ir NEKRATYTI", - taip isakyta man.

— Ir man taip pat, — patvirtino storas balsas. — „Pristatyti gyvus ir nepaliestus, jokiu

plešimu", — taip man isakyta.

— Mes nežinome jokiu isakymu! — šuktelejo vienas iš ankstesniu balsu. — Mes atejom

visą kelią iš kasyklu, kad žudytume ir keršytume už savo gentainius. Aš noriu žudyti, o

tada grižti i šiaurę.

— Gali sau noreti, — pasake urzgiantis balsas. — Aš esu Uglukas. Aš vadovauju. Aš

grižtu i Izengardą trumpiausiu keliu.

— Ar Sarumanas isakineja Didžiajai Akiai? — paklause piktasis balsas. — Mes tuoj pat

grižtame i Lagburzą*.

— Jei persikeltume per Didžiąją Upę, galetume grižti, — paprieštaravo kitas orkas, — bet

musu per mažai, kad prasimuštume iki tiltu žemupyje.

— Šiaureje prie rytinio Upes kranto musu laukia sparnuotas nazgulas, — patikino piktasis

balsas.

— Kurgi ne! Jus su belaisviais nuskrisite i Lagburzą ir gausite gerą atlyginimą, o mums

vieniems teks grižti per šitą arkliu kraštą? Ne, reikia laikytis drauge. Šitos žemes

pavojingos, pilnos šlykščiu sukileliu ir plešiku.

— Taip, reikia laikytis drauge, — suurzge Uglukas. — Aš nepasitikiu jumis, mažosios

kiaules. Jums dreba kinkos, vos išlendate iš savo urvu. Jei ne mes, jus butumete pabegę.

Mes — kovojantys uruk-hajai! Mes užmušeme galingą kari. Mes paememe belaisvius.

Mes tarnaujame Sarumanui Išmintingajam, Baltajai Rankai, kuri maitina mus žmogiena.

Mes atejome iš Izengardo, mes atvedeme jus čia ir priversime grižti musu keliu. Tai

pasakiau aš, Uglukas.

— Tu pasakei netgi daugiau, negu reikia, Uglukai, — nusišaipe piktasis balsas. — Idomu,

kaip tai patiks Lagburze? Jie, matyt, pagalvos, jog Ugluko pečiams yra per sunki šita

išpurtusi galva. Jie, matyt, pasidomes, iš kur kyla tokiu keistu minčiu. Gal iš Sarumano?

Kuo jis save laiko, viską aplinkui tepliodamas savo šlykščiais baltais ženklagaliais? Jie,

matyt, paklausys manęs, Grišnacho, ju patiketinio. O aš, Grišnachas, sakau: Sarumanas

yra kvailys, kvailas, bjaurus išdavikas. Bet jis nepasisleps nuo Didžiosios Akies. Kiaules,

sakai? Tik pamanykit— mus vadina kiaulemis kažkokio smulkaus raganiukščio

mešlatepiai. Jus ne žmogieną, jus orku mesą edat!

Jam atsake orku staugimas ir ištraukiamu ginklu žvangejimas. Pipinas atsargiai apsiverte,

tikedamasis pamatyti, kas dedasi. Jo sargai patys isivele i barni. Prieblandoje hobitas

pamate dideli juodą orką, tikriausiai Ugluką, stovinti prieš Grišnachą, žemą kreivakoji

padarą su plačiais pečiais ir ilgomis rankomis, beveik siekiančiomis žemę. Aplinkui

grudosi smulkesni goblinai. Pipino manymu, jie buvo iš šiaures. Jie turejo rankose

durklus ir kardus, bet Ugluko pulti neskubejo.

Uglukas riktelejo, prie jo pribego dar keli panašaus ugio orkai. Staiga, be jokio

perspejimo, Uglukas šoko pirmyn ir dviem staigiais smugiais nukirto galvas dviem

priešininkams. Grišnachas ženge i šoną ir išnyko šešeliuose. Šiauriečiai išsigandę

22

atsitrauke, vienas iš ju užkliuvo už bejausmio Merio kuno ir, šlykščiai keikdamasis, pargriuvo.

Kaip tik tai, ko gero, išgelbejo jam gyvybę, nes Ugluko šalininkai peršoko per ji ir

savo plačiais kardais nukirto kitą orką. Tai buvo geltoniltis sargas. Jis nukrito tiesiai ant

Pipino, rankoje tebelaikydamas savo durklą su pjuklo ašmenimis.

— Paslept ginklus! — suriaumojo Uglukas. — Užteks ginču! Mes eisime tiesiai i vakarus

ir laiptais žemyn, po to per kalvas ir palei upę iki miško. Eisime dieną nakti. Aišku?

„Jeigu tas bjaurus vyrukas dar kiek pasikamuos tramdydamas savo buri, aš turesiu šansą",

— pagalvojo Pipinas.

Jam švystelejo viltis. Juodojo peilio ašmenys ibreže ranką ir nuslydo prie riešo. Jis juto

varvanti kraują ir šaltą plieno prisilietimą prie odos.

Orkai ruošesi žygiuoti, tačiau šiauriečiai vel pradejo burbeti, ir izengardiečiai juos itikino

tik nuritinę dar porą galvu. Visa tai lydejo prakeiksmai bei sumaištis. Kuri laiką i Pipiną

niekas nekreipe demesio. Hobito kojos buvo tvirtai surištos, bet rankas jis šiek tiek galejo

judinti, nes virve verže tik riešus. Vos kvepuodamas, jis atsargiai stumtelejo negyvą orką i

šali ir, prikišęs surištu riešu mazgą prie ašmenu, eme žilinti. Peilis buvo aštrus ir orko

ranka laike ji tvirtai. Virve nutruko! Pipinas greitai čiupo ją, lengvai susirišo abu

perpjautos virves galus ir užsimete ją ant ranku. Tada vel tyliai atsigule.

— Pakelkite belaisvius! — sušuko Uglukas. — Ir kad jiems nieko neatsitiktu! Jeigu

mums grižus jie bus negyvi, kažkam tai kainuos gyvybę.

Vienas orkas kaip maišą pasičiupo Pipiną, ikišo jo galvą tarp surištu ranku, sugriebe jas ir

pasuko žemyn. Pipino veidas isibede i orko kaklą. Kitas taip pat pasielge su Meriu. Orko

letena sugriebe Pipino ranką tarsi geležis, i odą susmigo nagai. Pipinas užsimerke ir vel

nuslydo i slogu sapną.

Staiga jis vel buvo numestas ant akmenuotos žemes. Blyškus ankstyvos nakties menulis

jau krypo i vakarus. Jie buvo ant uolos viršunes, iškilusios virš ruko juros. Netoliese

girdejosi krentančio vandens garsas.

— Grižo žvalgai, — tare kažkuris orkas.

— Na, ką suradot? — suurzge Ugluko balsas.

— Tik vieną raiteli, jis pabego i vakarus. Toliau viskas ramu.

— Dabar ramu. Bet ar ilgai? Idiotai! Reikejo nušauti raiteli. Dabar jis sukels pavoju.

Prakeikti arkliaveisiai apie mus žinos jau ryte. Nuo šiol reikes begti dvigubai greičiau.

Virš Pipino pasilenke šešelis. Tai buvo Uglukas.

— Sesk! — liepe orkas. — Mano vaikinai jau pavargo nešti jus. Turime leistis žemyn, tad

dabar keliausite savo kojomis. Bukite drausmingi. Ne nebandykite šaukti ar pabegti. Mes

žinome daug budu, kaip jus nubausti, bet šeimininkui pristatyti nesugadintus.

Jis nupjove virves Pipinui nuo koju ir kulkšniu, pačiupo hobitą už plauku ir pastate ant

koju. Pipinas susmuko. Uglukas vel pakele ji už plauku. Keletas orku nusikvatojo.

Uglukas ikišo jam i burną gertuvę ir priverte nuryti kažkokio deginančio skysčio. Karšta

banga nutvilke kuną. Skausmas kojose ir kulkšnyse pranyko. Pipinas galejo stoveti.

— Dabar kitą! — tare Uglukas. Pipinas mate, kaip jis nuejo prie netoliese gulinčio Merio

ir spyre jam i šoną. Meris sudejavo. Uglukas sugriebęs pasodino hobitą, nupleše skudurą

nuo galvos. Tada patepe žaizdą kažkokiu tamsiu tepalu iš mažos medines dežutes. Meris

suriko ir eme smarkiai muistytis.

Orkai plojo ir rekalojo.

— Cha! Neima vaistu! — stugavo jie. — Nežino, kas jam eina i gera. Cha! Cha! Cha! Tai

pasilinksminsime veliau!

Tačiau dabar pramogos Ugluko nedomino. Jis skubejo, todel stengesi pralinksminti

nepatenkintus sebrus. Jis gyde Meri orku žolemis, ir vaistai greitai padejo. Privertęs

gurkšteleti iš gertuves ir nupjovęs kojas veržiančias virves, orkas pastate Meri. Šis

stovejo, išblyškęs, niurus, tačiau kur kas gyvesnis. Žaizda kaktoje nebekele pavojaus, bet

rudas randas liko visam gyvenimui.

— Sveikas, Pipinai! — šuktelejo jis. — Vadinasi, ir tu dalyvauji šitame nedideliame

23

pasivaikščiojime? O kaip del lovos ir pusryčiu?

— Tylos! — suriko Uglukas. — Negausit nieko! Prikąskit liežuvius, jokiu kalbu vienas

su kitu! Po keliones galesite skustis kiek norit, jis jau žinos, kaip jums atlyginti. Izengarde

gausite ir lovą, ir pusryčius, kad tik neapsirytumete!

Siauru tarpekliu orku burys eme leistis i miglotą lygumą. Kartu leidosi ir Meris su Pipinu,

atskirti beveik tuzino orku. Apačioje, pajutę po kojomis žalią žolę, hobitai atsigavo.

— Dabar tiesiai! — isake Uglukas. — I vakarus ir kiek i šiaurę. Paskui Lagdošą.

— O ką darysime, kai išauš? — paklause vienas šiauriečiu.

— Kulnus nešime! — atsiliepe Uglukas. — O ką jus manet? Sedesime ramiai ant žolytes

ir lauksime, kol baltaodžiai prisijungs prie puotos?

— Bet mes negalime begti šviesoje!

— Dar ir kaip galesite, pajutę mano kardą tarp menčiu! Begsite! Arba daugiau niekada

nepamatysite savo numyletu urvu. Prisiekiu Baltąja Ranka! Kokia nauda iš šitu

skystablauzdžiu kalnu slieku karo žygyje? Bekite, velniai jus rautu! Bekite, kol dar

neišaušo!

Burys pasileido dideliais orku šuoliais. Jie stumdesi, pludosi ir kumščiavosi, tačiau leke,

kiek kojos neša. Kiekvieną hobitą saugojo po tris sargus. Pipinas kuduliavo gale. Jis

galvojo, kiek dar ištvers šitą beprotišką tempą, nes nuo pat ryto burnoje neturejo ne

trupinelio. Vienas jo sargu šmaukščiojo rimbu. Kol kas orku gerimas dar veike, hobito

protas buvo budrus.

Pipino vaizduoteje nejučiom vis iškildavo griežtas Platžengio, pasilenkusio ties tamsiu

pedsaku ir nenuilstamai skubančio iš paskos, veidas. Bet net Pedsekys turbut negali

išskaityti painiu orku pedsaku. Mažas jo ir Merio pedas iš visu pusiu užtrype kaustyti orku

batai.

Maždaug už mylios nuo uolos orkai nusileido i plačią, negilią ir dregną žemumą.

Paskutiniuose menulio pjautuvo spinduliuose blankiai bolavo miglos tumulai. Tamsus

orku siluetai priekyje išbluko ir dingo migloje.

— Lečiau! — iš galo sukrioke Uglukas.

Pipino protas nušvito staiga. Tą pačią akimirką hobitas šoko dešinen, išvenge gaudančio

sargo glebio ir galvotrukčiais nere i miglą, bet už kažko užkliuvo ir išsitiese ant žoles.

— Stok! — subliove Uglukas.

Kilo sąmyšis. Pipinas pašoko ant koju ir buvo bebegąs, bet staiga prieš ji išdygo keli

orkai.

„Ne, nepabegsiu, — pagalvojo Pipinas. — Tikiuosi, jog dregnoje žemeje bent palikau

aiškius pedsakus". Jis surištomis rankomis atsege sagę ir numete ją kaip tik tada, kai buvo

sučiuptas daugybes grubiu ranku. „Turbut ji ten gules amžinai, — pagalvojo jis. — Nežinau,

kodel taip padariau. Jei mano draugai išsigelbejo, tikriausiai nuejo kartu su Frodu".

Rimbo liežuvis apsivijo apie kojas, bet hobitas sutramde riksmą.

— Užteks! — sušuko pribegęs Uglukas. — Jam dar reiks daug begti. Priverskit juos

begti! Jei spyriosis, paskatinkit rimbu.

— Tu dar pasigailesi, — suurzge jis, pasisukdamas i Pipiną. — Aš to nepamiršiu. Bausme

tik atidedama. Pirmyn!

Nei Pipinas, nei Meris beveik neprisimine tolesnes keliones. Slogus sapnai ir tikrove

susiliejo i nevilties tuneli, kurio gale buvusi vilties liepsnele vis labiau bleso. Jie bego ir

bego stengdamiesi išlaikyti orku žingsni, o kojas vis dažniau laižydavo nagingai

naudojamas žiaurus rimbas. Sustojusius ar susmukusius juos pakeldavo ir kuri laiką

nešdavo.

Orku geralas jau nebešilde. Pipinui vel buvo šalta ir silpna. Staiga jis parkrito veidu i

samanas. Kietos rankos su aštriais nagais sugriebe ir pakele ji. Pipiną vel neše kaip maišą,

o aplinkui vis labiau temo. Tačiau ar tai buvo nakties tamsa, ar nebemate jo akys, hobitas

pasakyti negalejo.

Tarsi iš po žemiu jis girdejo reksmingus balsus: daug orku, atrodo, reikalavo sustoti.

24

Uglukas kažką rekavo. Pipiną numete ant žemes. Taip hobitas ir liko guleti, o jo sąmone

vel nugrimzdo i juodus sapnus. Bet nuo skausmo jis pabego neilgam, greitai negailestingos

rankos vel ji sugriebe. Pipiną dar ilgai mete ir purte, kol pagaliau tamsa atsitrauke

ir jis išvydo bundanti pasauli. Aušo rytas. Nuskambejo kažkoks isakymas, ji vel nudrebe

ant žoles.

Jis gulejo, kovodamas su neviltimi. Pipinui svaigo galva, bet iš nutvilkiusio karščio jis

suprato, jog gavo dar vieną geralo porciją. Virš hobito pasilenke orkas ir numete šiek tiek

duonos bei gabaliuką džiovintos mesos. Sudžiuvusią pilką duoną Pipinas godžiai suvalge,

o mesos nepaliete. Jis buvo alkanas, bet ne tiek, kad valgytu mesą, numestą orko. Kas tai

per mesa, hobitas net speti nedriso.

Pipinas atsisedo ir apsidaire. Meris gulejo netoliese. Jie buvo ant sraunios siauros upes

krantu. Priekyje dunksojo kalnai, ir pirmieji saules spinduliai jau nurausvino aukščiausią

ju viršunę. Priešais, ant žemesniu šlaitu, lyg tamsi deme juodavo miškas.

Iš visu pusiu girdejosi šauksmai ir rekimas, tarp šiauriečiu bei izengardiečiu vel plieskesi

kivirčas. Kai kurie rode atgal i pietus, o kiti mojo rytu pusen.

— Puiku! — šauke Uglukas. — Palikite juos man! Nužudyti aš ju neleisiu. Jei norite

atsisakyti grobio, del kurio sukoreme toki kelią,

tai bekite! Aš juo pasirupinsiu. Uruk-hajai kariai atliks visą darbą, kaip iprasta. Jeigu

bijote baltaodžiu, tai bekite! Bekite! Štai ten miškas, — parode jis i prieki, — pasislepkite

jame! Tai visa jusu viltis! Nešdinkites, kol nenurežiau dar keliu galvu, kad kitos taptu

protingesnes.

Keikdamiesi ir stumdydamiesi apie šimtas šiauriečiu atsipleše nuo pagrindines grupes ir

pasileido palei upę kalnu link. Hobitai liko su izengardiečiais. Tai buvo dideli niurus

siauraakiai orkai, ginkluoti trumpais plačiais kardais ir dideliais lankais. Keletas stambesniu

ir drąsesniu šiauriečiu liko su jais.

— Dabar susitvarkysime su Grišnachu, — pareiške Uglukas. Bet net ir jo kareiviai vis

neramiau gręžiojosi atgal, j pietus.

— Žinau, — suurzge Uglukas, — prakeikti arkliaberniai jau netoli. Viskas per tave,

Snaga. Tau ir kitiems žvalgams reiketu nupjauti ausis. Bet mes esam kariai. Mes dar

pasigardžiuosime arkliena, o gal ir kuo skaniau.

Dabar Pipinas pamate, kodel kai kurie orkai rode i rytus. Iš ten su klyksmais skubejo

Grišnachas ir jo sebrai — ilgarankiai, kreivakojai orkai. Ant ju skydu raudonavo nupiešta

akis. Uglukas ženge ju pasitikti.

— Vadinasi, sugrižai? — pašaipiai paklause jis. — Tikriausiai nusprendei, kad geriau

nerasi, ar ne?

— Aš sugrižau, kad isitikinčiau, ar vykdomi isakymai ir ar belaisviai yra saugus, —

atsake Grišnachas.

— Nejaugi? — pasake Uglukas. — Be reikalo eikvojai jegas. Mano isakymai visuomet

vykdomi. O gal grižai del ko kito? Išvykai skubedamas. Ką nors palikai?

— Palikau kvaili, — atreže Grišnachas, — tačiau taip pat ir keletą tvirtu vaikinu, kuriuos

gaila butu prarasti. Žinojau, jog iklimpsi i balą. Atejau jiems padeti.

— Nuostabu, — iššiepe iltis Uglukas, — bet jeigu neturi drąsos kautis, tai pasirinkai ne tą

kelią. Juk keliavai i Lagburzą. Baltaodžiai jau čia pat. Kurgi tavo išgirtasis nazgulas? Po

juo vel nušove arkli? Jeigu butum ji atsivedęs, gal ir butu buvę naudos, jei tie nazgulai iš

tiesu tokie galingi, kaip giriasi.

— Nazgulas! Nazgulas! — sušnypšte Grišnachas virpančiomis lupomis ir laižydamasis,

lyg tas žodis butu turejęs ypač bjauru skoni, kuriuo jis skausmingai megautusi. — Tu

šneki apie tai, ko nesusapnuotum net savo drumstuose sapnuose, Uglukai. Nazgulas!

Klausi, ar jis ką nors gali? Vieną dieną tu gailesies šitaip pasakęs, beždžione! — jis piktai

suurzge. — Atmink, jog jie yra Didžiosios Akies obuolys. Bet sparnuotas nazgulas — dar

ne, dar ne. JIS dar nenori ju siusti už Didžiosios Upes, kol kas nenori. Nazgulai yra

saugomi Karui ir kitiems tikslams.

25

— Atrodo, tu daug žinai, — pasake Uglukas, — netgi daugiau, nei reikia. Lagburze

tikriausiai nustebs — kaip ir kodel, o kol kas Izengardo uruk-hajams kaip visada tenka

juodas darbas. Nestovek seiledamasis! Surink savo gaują! Kiti paršai taiko i mišką. Sek

paskui juos. Prie Didžiosios Upes tu gyvas nebegriši. Pirmyn! Mes eisime paskui.

Izengardiečiai užsimete Meri su Pipinu ant pečiu ir burys vel pajudejo. Valandu valandas

jie bego stabteledami tik perduoti nešamu hobitu vienas kitam. Galbut kad buvo tvirti ir

greiti, o gal Grišnacho sumanymu izengardiečiai po truputi eme lenkti Mordoro orkus, kol

Grišnacho burys atsiliko. Greitai jie eme vytis ir šiauriečius. Miškas po truputi artejo.

Pipinas buvo nusetas melyniu bei žaizdu. Jo skaudanti galva daužesi i ji nešančio orko

prakaituotą žandą ir plaukuotą ausi. Priekyje matesi tik sulinkusios nugaros ir be perstojo

judančios tvirtos stambios kojos. Jos bego nepavargdamos, lyg butu iš vielos bei rago ir

skaičiuotu nesibaigiančias košmariškas sekundes.

Po pietu Ugluko burys pasivijo šiauriečius. Nuleidę galvas, iškorę liežuvius šie vos

vilkosi skaisčios saules spinduliuose, nors tai buvo tik blanki žiemos šviesa.

— Vikšrai! — sustauge prabegdami izengardiečiai. — Jus jau kepate sauleje! Baltaodžiai

pavys ir suris jus. Jie jau ateina!

Grišnacho riksmas parode, kiek tuose žodžiuose buvo teisybes. Raiteliai, lyg vejas

lekiantys raiteliai jau pasirode horizonte: dar labai toli, bet jie artejo prie orku kaip

potvynio banga, užliejanti lakiame smelyje iklimpusius padarus.

Pipino nuostabai, izengardiečiai dar padvigubino tempą, nors lenktyniu pabaigoje toks

spurtas atrode neitiketinas. Jis pamate, kaip saule leidžiasi už Ukanotuju Kalnu ir žemę

ima gaubti šešeliai. Mordoro kareiviai pakele galvas ir taip pat padidino greiti. Miškas

juodavo šalia. Eme šmekščioti pavieniai medžiai. Prasidejo status pakilimas, tačiau orkai

nesustojo. Uglukas su Grišnachu be paliovos šukavo, liepdami atiduoti paskutines jegas.

„Pavyks. Jie pabegs", — nusprende Pipinas. Tada jis isigudrino pakreipti galvą i šoną ir

viena akimi žvilgteleti sau per peti. Jis pamate, kad raiteliai rytuose šuoliuodami lyguma

jau pavijo orkus. Saulelydis auksino ju ietis ir šalmus, žerejo šviesiuose besiplaikstančiuose

plaukuose. Raiteliai eme supti orkus, neleisdami išsisklaidyti ir varydami juos

palei upę.

Pipinui buvo labai idomu, kokia tai tauta. Dabar jis gailejosi Rivendeile daugiau

nepasimokęs, idemiau nepastudijavęs žemelapiu, bet tada keliones planai buvo

patikimose rankose ir hobitui atrode neimanoma, kad jis kada nors galetu buti atskirtas

nuo Gendalfo ar Platžengio, ar netgi nuo Frodo. Viskas, ką jis galejo prisiminti apie

Rohaną, buvo Gendalfo žirgas Žvaigždikis. Tai skambejo viltingai.

„Bet kaip jie supras, jog mes ne orkai? — pagalvojo jis. — Nemanau, kad anksčiau jie

yra girdeję apie hobitus. Aš, aišku, bučiau laimingas, jeigu šitie žverys butu sunaikinti,

bet pats mieliau likčiau gyvas".

Iš tikruju buvo visai imanoma, jog Meris su Pipinu žus kartu su orkais, Rohano vyrams

neatskyrus, kas yra kas.

Keletas raiteliu pasirode esą lankininkai, igudę šaudyti nuo begančio žirgo. Greitai prijoję

arčiau, jie paleisdavo keletą streliu i atsilikusius orkus, o patys laimingai išvengdavo

atsakomuju šuviu, nes orkai bijojo sustoti ir šaude labai netaikliai. Tai pasikartojo daug

kartu, o syki streles krito ir ant izengardiečiu. Vienas orkas, begęs tiesiai prieš Pipiną,

suklupo ir nebeatsikele.

Naktis atejo Rohano raiteliams taip ir nepradejus mušio. Žuvo daug orku, tačiau gyvu dar

liko apie du šimtus. Miško pakraščiai buvo visai arti, gal tik trys šimtai žingsniu, bet orkai

toliau begti

nebegalejo. Raiteliai juos apsupo. Nepaklausiusi Ugluko isakymu nedidele grupe orku

bande veržtis miško link: sugrižo tik trys.

— Na, štai ir atejome, — šiurkščiai nusijuoke Grišnachas. — Puiki taktika! Tikiuosi,

Didysis Uglukas ir dabar mus išves?

— Paguldykite miškavaikius! — isake Uglukas, nekreipdamas demesio i Grišnachą. —

26

Tu, Lagdošai, imk du kitus ir saugokite juos! Užmušite tik tada, jeigu prasiverš

baltaodžiai. Supratote? Kol aš gyvas, belaisviai man reikalingi. Prižiurekite, kad jie

neklykautu ir nepabegtu. Suriškite jiems kojas!

Paskutinysis isakymas buvo ivykdytas be gailesčio. Bet Pipinas pasijuto pirmą kartą gulis

šalia Merio. Orkai kele triukšmą, rekavo ir žvangino ginklais, todel hobitai galejo truputi

pasikuždeti.

— Aš jau nebegalvoju apie begimą, — šnipštelejo Meris. — Jegu beveik nera, netgi

budamas laisvas toli nenušliaužčiau.

— Lembasas, — sukuždejo Pipinas, — aš turiu lembaso, o tu? Man atrodo, jog jie paeme

tik musu kardus.

— Taip, kišeneje turiu ryšuleli, — atsake Meris, — bet jis tikriausiai visai sutrupejo. Be

to, negaliu ikišti burnos i kišenę.

— Nereikes. Aš jau... — Stiprus spyris ispejo Pipiną, jog triukšmas jau nutilo, o sargai

buvo budrus.

Naktis pasitaike šalta ir tyli. Aplink visą kalvelę, kur grudosi apsupti orkai, raudonai

geltonai dege sargybiniu laužu ratas. Laužai buvo arčiau nei per lanko šuvi, tačiau raiteliai

nesirode šviesoje, ir orkai, šaudydami i laužus, išnaudojo galybę streliu, kol juos sustabde

Uglukas. Raiteliai tylejo. Veliau, pasirodžius menuliui, jo šviesoje kartais buvo matyti

blankios raiteliu figuros, nenuilstamai sergstinčios kalvelę.

— Tie prakeiktieji laukia dienos! — suurzge vienas sargas. — Kodel mes negaletume

prasiveržti dabar? Norečiau žinoti, ką galvoja senis Uglukas?

— Ar labai noretum? — iš kažkur išdygęs paklause Uglukas. — Tu tikriausiai manai, kad

aš iš viso negalvoju? Asile! Jus tokie pat nevykeliai, kaip ir tie šiaures sliekai ar Lagburzo

beždžiones. Su jais neverta veržtis. Jie moka tik skustis. Prakeiktiems arkliaberniams

užteks jegu, kad lygumoje mus sumaltu i miltus. Tos kirmeles sugeba tik viena — jos

mato nakti, bet baltaodžiu akys aštresnes už kitu žmoniu. Nepamirškime ir ju arkliu,

kurie, sakoma, net veją gali matyti. Tačiau šie šaunuoliai nežino vieno dalyko: Mauhuras

su savo vaikinais jau yra miške ir gali pasirodyti bet kuriuo metu.

Ugluko žodžiu pakako izengardiečiams nuraminti, bet kiti orkai tik nusivyle ir suirzo. Jie

pastate kelis sargybinius, o dauguma sugule pailseti malonioje tamsoje. Buvo iš tiesu

labai tamsu, nes vakaruose menuli uždenge tankus debesis, ir Pipinas mate tik per keletą

pedu. Kalvos nepasieke laužu šviesa. Tačiau raiteliai nesiruoše laukti aušros, leisdami

priešams ilsetis. Sargybinio riksmas rytineje kalvos puseje parode, jog kažkas ne taip.

Pasirodo, keli raiteliai tyliai prijojo arčiau, nulipo nuo arkliu, negirdimai prišliaužę prie

stovyklos užmuše porą orku ir vel dingo tamsoje. Uglukas plusdamasis nuskubejo

malšinti panikos.

Pipinas su Meriu atsisedo. Ju izengardiečiai sargai dingo sykiu su Ugluku. Tačiau visos

hobitu viltys apie pabegimą greitai sudužo. Ju kaklus suspaude dideles plaukuotos rankos

ir prisitrauke arčiau. Hobitai pamate didelę Grišnacho galvą bei tiesiai i veidus

kvepuojančią šlykščią jo fizionomiją. Orkas pradejo grabalioti ir čiupineti hobitus.

Pipinas sudrebejo kietiems, šaltiems pirštams perbegus per nugarą.

— Na, mažyliai! — tyliai sušnibždejo Grišnachas. — Džiaugiates maloniu poilsiu? O gal

ne? Truputi nepatogią vietą pasirinkote: iš vienos puses kardai ir rimbai, o iš kitos —

bjaurios ietys. Maži padarai neturetu kištis i reikalus, kurie jiems yra per dideli.

Jo pirštai vis dar kažko ieškojo. Akyse dege blyški, bet kaitri ugnis.

Ir staiga Pipinas suprato, lyg butu perskaitęs orko mintis: Grišnachas žino apie Žiedą! Kol

Uglukas užsiemęs, jis tikisi ji surasti ir pasiimti sau. Pipino širdi suspaude šalta baime,

tačiau tuo pat metu hobitas mąste, kaip pasinaudoti Grišnacho troškimu.

— Nemanau, jog tu ji taip surasi, — sukuždejo Pipinas. — Tai nelengva.

— Surasti ką? Apie ką tu kalbi, mažyli?

27

— Apie nieką, mano mieliausias.

Hobitai pajuto, kaip sutrukčiojo Grišnacho pirštai.

— Oho! — tyliai sušnypšte orkas. — Ak štai ką jis turi omeny! Oho! Tai labai, labai

pavojinga, mano mažyliai!

— Gali buti, — supratęs Pipino minti, atsiliepe Meris. — Gali buti, bet tik ne mums. Pats

puikiai žinai. Tu jo nori, ar ne? Ir ką už tai duosi?

— Ar aš jo noriu? Ar aš jo noriu? — lyg klausdamas pats savęs pakartojo Grišnachas,

tačiau jo rankos eme drebeti. — Ką aš už tai duosiu? Ką tai reiškia?

— Tai reiškia, — atidžiai rinkdamas žodžius pasake Pipinas, — jog tamsoje grabineti

neverta. Mes galime sutaupyti tau laiko. Bet tu turi atrišti mums kojas, kitaip mes nieko

nedarysime ir nesakysime.

— Mano maži kvailiukai! — sušnypšte Grišnachas. — Viską, ką jus turite, ir viską, ką

žinote, mes iš jusu ištrauksime — viską! Labai greitai jus gailesites, jog nebegalite

kvotejui papasakoti daugiau, iš tiesu — labai greitai. Bet mes neskubesime jusu kvosti, o

ne! Del ko, jus manote, jus paliko gyvus? Mano mielieji, prašau patiketi, jog ne iš

gerumo: šios ydos neturi net Uglukas.

— Mielai tikiu, — sutiko Meris, — bet jusu grobis dar ne namuose. Ir kol kas jis keliauja

ne ton pusen. Jeigu mes atvyksime i Izengardą, iš to pasipelnys ne didysis Grišnachas, bet

viską susisems Sarumanas. Jei nori ko nors sau, tai dabar pats laikas susitarti.

Grišnacho kantrybe baigesi. Sarumano vardas ypač siutino orką. Stovykloje triukšmas jau

atlego, ir Uglukas ar izengardiečiai galejo grižti bet kurią minutę.

— Kuris iš jusu ji turite? — suurzge orkas.

— Atrišk mums kojas, — pasake Meris.

Jie pajuto, kaip smarkiai orkui dreba rankos.

— Jus maži dvokiantys parazitai! — sušvokšte jis. — Atrišti jums kojas? Aš jums visas

gyslas atrisiu. Manot, negaliu jusu išrengti iki kaulu ir apieškoti? Sukaposiu jus i

gabaliukus! Man visai nereikia jusu koju, kad išneščiau jus iš čia.

Staiga Grišnachas čiupo juos. Jo ilgu ranku ir pečiu jega buvo baisinga. Orkas pasikišo

hobitus po pažastimis, negailestingai prispaude prie šonu, o didžiuliais dusinančiais

delnais uždenge burnas. Tada pasilenke ir šoko i prieki. Greitai ir tyliai jis pasieke kalvos

kraštą. Ten, išsirinkęs spragą tarp sargybiniu, praslinko pro juos kaip blogio šešelis,

nusileido šlaitu ir pasuko i vakarus, iš miško ištekančios upes link. Toje puseje plytejo

tuščia erdve ir dege tik vienas laužas. Pabegęs tuziną jardu jis stabtelejo apsižvalgyti ir

isiklausyti. Nieko nesimate ir nesigirdejo. Susilenkęs beveik dvilinkas orkas letai nuselino

toliau. Paskui vel isiklause, išsitiese, lyg pasirengęs staigiam šuoliui. Tačiau kaip tik tuo

momentu tiesiai prieš ji iškilo tamsi raitelio figura. Arklys suprunkšte ir atsistojo piestu.

Žmogus riktelejo.

Grišnachas krito ant žemes, pargriaudamas po savimi hobitus, ir išsitrauke kardą. Be

abejo, jis norejo pribaigti savo belaisvius prieš tai, kol jie pabegs ar bus išvaduoti, tačiau

tai buvo klaida. Orko kardas tyliai sužvango ir silpnai sušvito laužo šviesoje. Iš tamsos

tuoj pat atskriejo strele: gal del šaulio meistriškumo, gal nutaikyta likimo, ji tiksliai

pervere dešiniąją Grišnacho ranką. Orkas išmete kardą ir suriko. Pasigirdo kanopu

bildesys, o pašokusi begti Grišnachą parbloške arklys ir perdure ietis. Jis klaikiai suriko ir

sukniubo.

Hobitai liko ant žemes, ten, kur juos numete Grišnachas. I pagalbą draugui atjojo kitas

raitelis. Galbut del ypatingos regos, o gal del kitu pojučiu žirgas lengvai peršoko per juos,

o raitelis hobitu, prisidengusiu elfu apsiaustais ir bijančiu pajudeti, nepastebejo.

Pagaliau Meris krustelejo ir sušnibždejo:

— Kol kas neblogai, bet kaip mes išvengsime šitu iešmu?

Atsakymas nuskambejo beveik tuoj pat. Grišnacho klyksmas sukele orkus. Iš riksmu,

28

sklindančiu nuo kalvos, hobitai suprato, jog orkai pastebejo, kad belaisviai dingo, ir

tikriausiai Uglukas nureže dar keletą galvu. Staiga i dešinę nuo laužu rato pasigirdo atsakomieji

orku šuksniai, ataidintys nuo miško ir kalnu. Pagaliau atvykęs Mauhuras

atakavo raitelius. Visur trinksejo kanopos. Vieni raiteliai glaudžiu ratu apsupo kalvą, o

kiti nujojo tvarkytis su atejunais. Urnai Meris su Pipinu suvoke, jog atsidure už apsupties

žiedo — tarp ju ir laisves nieko nebuvo.

— Jeigu tik turetume laisvas kojas ir rankas, galetume lengvai pabegti, — pasake Meris,

— bet aš negaliu nei pasiekti, nei nukąsti virves mazgu.

— Nesivargink, — tare Pipinas, — aš kaip tik ruošiausi tau pasakyti, kad mano rankos

nesurištos. Virves paliktos tik akims apdumti. Bet iš pradžiu reiketu užkrimsti lembaso.

Jis nusimete virves nuo riešu ir sužvejojo ryšuleli. Paploteliai buvo sulužę, bet geri,

ivynioti i Lorieno lapus. Hobitai suvalge po du ar tris gabalelius. Lembaso skonis primine

jiems šviesius veidus, juoką ir sotu maistą ramiomis, toli paliktomis dienomis. Kuri laiką

hobitai užkandžiavo tyledami, sededami tamsoje ir nekreipdami demesio i netoliese

vykstančio mušio garsus. Pirmasis i realybę sugrižo Pipinas.

— Reikia kilti, — pasake jis, — bet palauk! — Šalia gulejo Grišnacho kardas, per sunkus

ir nepatogus Pipinui, todel jis pašliauže toliau ir apieškojęs negyvą orką ištrauke iš

makšties ilgą aštru peili. Su juo hobitas lengvai perpjove veržusias virves.

— Pirmyn! Kai šiek tiek apšilsime, galesime atsistoti ir eiti, tačiau dabar geriau

šliaužkime.

Jie eme šliaužti. Nors minkštos gilios samanos ir padejo hobi-tams, bet vis tiek kelione

buvo ilga ir leta. Jie dideliu lanku aplenke paskutini laužą ir po truputi stumesi pirmyn,

kol atsidure prie upes, gurgiančios juoduose šešeliuose, kranto. Tada atsisuko atgal.

Visur buvo tylu. Matyt Mauhuras ir jo „vaikinai" buvo išmušti arba atmušti. Raiteliai vel

tyliai, gresmingai budejo. Laukti liko nebedaug. Naktis ejo i pabaigą. Giedruose rytuose

dangus po truputi blyško.

— Reikia susirasti priedangą, — tare Pipinas, — nes mus pastebes. Man nebus ne kiek

geriau, jeigu mane užmušę raiteliai supras, kad aš ne orkas, — jis atsistojo ir pamankštino

kojas. — Tos virves reže kaip vielos, bet kojos jau atšyla. Galiu šlitiniuoti. Kaip tu, Meri?

Meris atsistojo.

— Taip, — pasake jis, — galiu kruteti. Nuo lembaso tiesiog širdis atsigauna. Ir gydo jis

geriau už orku geralą. Idomu, iš ko orkai ji

gamina. Nors ne, geriau jau nežinoti. Eime, atsigerkime vandens ir nuplaukime jo

kartumą.

— Čia per status krantai, — paprieštaravo Pipinas, — paejekime i prieki! .

Hobitai pasisuko ir letai nužingsniavo palei upę. Už ju, rytuose, švito dangus. Eidami jie

kalbejosi apie dalykus, ivykusius nuo ju pagrobimo, taip, kaip moka tik hobitai. Niekas iš

ju žodžiu nebutu atspejęs, jog jie žiauriai kentejo, buvo patekę i siaubingą pavoju, be

vilties keliavo i kankinimus ir mirti, o dabar beveik neturi vilties susirasti draugus arba

saugu prieglobsti. Hobitai ir patys tai žinojo.

— Jus gerai pasirodete, pone Tukai, — kalbejo Meris, — ir, tikiuosi, jums bus pelnytai

paskirtas skyrius senojo Bilbo knygoje, jeigu tik aš turesiu galimybę jam apie tai pranešti.

Puikiai padirbeta — ypač kai tu apmovei tą plaukuotą niekšą, ir dar žaisdamas jo pradetą

žaidimą. Bet vargu ar kas nors kada seks orku pedsakais ir suras tavo sagę. Aš su savąja

nebučiau išsiskyręs, o tavoji, ko gero, dingo amžinai. Matyt, man teks susišukuoti savo

kojas, kad tau prilygčiau. Bet dabar scenoje pasirodo Pusbrolis Brendibakas. Manau, jog

tu nelabai nutuoki, kur mes esame, tačiau aš Rivendeile neleidau laiko veltui. Mes

žingsniuojame i vakarus palei Entvašo upę. Priešais — Ukanotieji Kalnai ir Fangorno

Miškas.

Jam tebekalbant, priekyje išniro tamsus miško pakraštys. Atrode, jog po didžiuliais

medžiais begdama nuo ateinančios Aušros prieglobsti rado Naktis.

— Prašau vesti pirmyn, pone Brendibakai, — pasiule Pipinas, — arba atgal! Mus ispejo

29

del Fangorno. Ak, bet tamsta, kuris tiek daug žinai, tikrai negalejai to pamiršti.

— Aš ir nepamiršau, — atsake Meris, — bet man atrodo, jog geriau jau listi i mišką, negu

i pati mušio viduri.

Jis pirmas iženge po milžiniškomis šakomis. Medžiai aplinkui atrode nepaprastai seni.

Nuo ju driekesi ilgos atplyšusios kerpiu barzdos ir plaikstesi vejyje. Hobitai atsargiai

iškišo nosis iš šešeliu ir pažiurejo žemyn: dvi mažos figureles blankioje šviesoje buvo

panašios i elfu vaikus, prieš šimtus amžiu iš Laukinio Miško su nuostaba žvelgusius j

savo pirmąją Aušrą.

Toli už Didžiosios Upes ir Ruduju Žemiu, už daugybes pilku myliu, raudona it liepsna

sušvito aušra. Skambiai sugaude ją sveikinantys medžiokles ragai. Rohano raiteliai atgijo.

Vienas rago balsas keite kitą.

Meris su Pipinu šaltame ore aiškiai girdejo ir karo žirgu žvengimą, ir netiketą daugybes

vyru dainą. Kaip ugnies lankas virš pasaulio krašto kilo saules diskas. Garsiai šaukdami

raiteliai smoge iš rytu, ant šarvu ir iečiu žerejo raudona šviesa. Orkai suklyke ir iššove

visas dar likusias streles. Hobitai pamate, jog keli raiteliai parkrito, tačiau kiti prauže per

kalvą, apsisuko ir puole vel. Dauguma likusiu gyvu orku bande gelbetis begdami, bet

mirtis tykojo ju visur. Tačiau viena orku grupe, išsirikiavusi juodu pleištu, bego i mišką.

Aukštyn šlaitu jie veržesi prie stebinčiuju muši. Dabar orkai artejo ir, atrode, paspruks —

jie jau nukirto tris raitelius, pastojusius kelią.

— Mes užsižiurejome, — sunerimo Meris. — Tai Uglukas! Aš visai nenoriu dar kartą su

juo susitikti.

Hobitai apsisuko ir nuskuode gilyn i miško šešelius.

Taip jau išejo, kad hobitai nepamate paskutines kovos. Uglukas buvo pavytas ir sumuštas

prie pat miško. Ji užmuše pats Homeras, Trečiasis Ridermarko Maršalas. Jis nulipo nuo

žirgo ir kovesi su orku vienas prieš vieną. Plačiuose laukuose aštriaakiai raiteliai be vargo

sumedžiojo tuos orkus, kuriems dar užteko jegu begti.

Paguldę kritusius draugus i pilkapi, sugiedoję laidotuviu giesmes, raiteliai sukure

milžinišką laužą ir išbarste priešu pelenus. Taip baigesi šitas orku žygis, apie kuri nieko

nebesužinojo nei Mordoras, nei Izengardas, tačiau laužo dumai kilo aukštai i dangu ir

juos mate daug idemiu akiu.

Medžiabarzdis

Tuo metu hobitai skubejo taip greitai, kiek tik leido tamsus, klaidus miškas, sekdami upes

vagą i vakarus ir aukštyn, kalnu šlaitu link, vis giliau ir giliau i Fangorną. Pamažel orku

baime užgeso ir žingsnis suletejo. Tapo itartinai trošku, tarsi oras butu išretejęs. Pagaliau

Meris sustojo.

— Nebegaliu, — sušvokšte jis, — truksta oro.

— Bent jau atsigerkime, — pasiule Pipinas, — man perdžiuvo gerkle.

Jis užlipo amt medžio šaknies, besiraitančios prie vandens, ir pasilenkęs delnais pasiseme

vandens. Meris paseke draugo pavyzdžiu. Vanduo atgaivino ir pakele nuotaiką. Jie

imerke skaudančias kojas i vandeni ir, atsisedę ant kranto, smalsiai žvalgesi i aplinkui

tyliai stovinčius medžius. Kur bežiurejai, eiliu eiles ju tirpo pilkoje migloje.

— Tikiuosi, tu musu dar nepaklaidinai? — pasake Pipinas, atsiremdamas i didelio medžio

kamieną. — Galime pasukti atgal palei šitą upę — Entvašas, ar kaip tu ją pavadinai, — ir

grižti ten pat, kur buvome.

— Žinoma, jei tik kojos laikys, — tare Meris, — ir jei bus galima normaliai kvepuoti.

— Taip, čia visur tamsu ir priplekę, — pritare jam Pipinas. — Kažkodel aš prisiminiau

Didžiąją Tuku Salę Tukmiesčio Smialuose: milžinišką menę, kur per kartu kartas niekas

ne nepajudino baldu. Sako, jog ten daugybę metu gyvenęs Senasis Tukas, kol jis ir kambarys

nusenę bei apšiurę. Jis mire prieš šimtą metu ir nuo to laiko kambaryje niekas

nekeičiama. O juk Senasis Gerontijus buvo mano proproprosenelis! Aišku, ta sale yra

vieni juokai, palyginti su šiuo mišku. Tu tik pažiurek i šitas besiplaikstančias kerpiu barz-

30

das! Atrodo, kad net medžiu nudžiuvę lapai niekada nenukrenta.

Nešvaru. Negaliu isivaizduoti šitoje vietoje pavasario, juo labiau pavasarines talkos.

— Čia bent saule retkarčiais švysteli, — pasake Meris, — ne taip, kaip Gudžiojoje

Girioje, apie kurią pasakojo Bilbas. Ten visą laiką tamsu, juoda ir gyvena juodi, tamsus

padarai. O šitas miškas tik šiaip tamsus ir baisokai mediškas. Neisivaizduoju, kaip čia galetu

gyventi žverys.

— O aš neisivaizduoju, kaip čia galetu gyventi hobitai, — pridure Pipinas, — ir kaip mes

per ji pereisime. Turbut šimtus myliu nera nieko valgomo. Kiek dar turime maisto?

— Nedaug, — atsake Meris. — Mes pabegome tik su keliais ryšuleliais lembaso.

Jie pasižiurejo i elfu duonos likučius — sulaužytu gabaliuku turejo užtekti penkioms

alkanoms dienoms. Daugiau nieko nebuvo.

— Nei antklodes, nei pledo užsikloti, — atsiduso Meris. — Kur beeitume, šiąnakt šalsim.

— Gerai, tuomet nuspręskim, kur eisim, — pasiule Pipinas, — tikriausiai jau rytas.

Šiek tiek priekyje jie pastebejo geltoną šviesą: atrode, jog saules spinduliai staiga pervere

miško stogą.

— Ei! — šuktelejo Meris. — Kol mes sedejome, saule pasislepe už debesu, o dabar vel

išlindo arba paprasčiausiai pakilo aukščiau ir apšviete kokią laukymę. Tai netoli — eime,

apžiuresime!

Paaiškejo, jog toji vieta buvo kur kas toliau, nei galvojo hobitai. Kelias staigiai kilo ir

tapo akmenuotas. Šviesa vis stiprejo, ir jie pastebejo, jog prieš juos yra uolu siena: kalvos

šlaitas ar koks priekalniu skardis. Medžiai ant jos neaugo, todel saule plieske i akmenini

paviršiu. Medžiu šakeles jos papedeje tyliai kilo i viršu, lyg tiesdamosi i šilumą. Anksčiau

atrodęs purvinas ir pilkas, saules šviesoje miškas spindejo sodriai ruda ir tamsiai pilka

žieve, lygia lyg išblizginta oda. Medžiu kamienai šviete minkšta žaluma kaip jauna žole

— aplink juos jau sukosi ankstyvas pavasaris ar jo dvasia.

Akmenines uolos paviršiuje buvo lyg ir laiptai: turbut atsiradę naturaliai, dulant bei

skylant akmenims, nes atrode nelygus ir

gruobleti. Aukštai, beveik virš medžiu viršuniu, skardyje buvo aikštele. Ten augo tik

keletas žoles kuokštu ir styrojo vienišas senas medžio strampas su dviem kreivomis

šakomis. Jis buvo panašus i susisukusi seni, stovinti ir mirksinti ryto šviesoje.

— Pirmyn, i viršu! — džiaugsmingai sušuko Meris. — Ten atsikvepsim ir apsižvalgysim!

Hobitai vargais negalais užsirepečkojo ant uolos. Jeigu laiptai buvo iškirsti, tai kažkas

juos taike didesnems ir ilgesnems kojoms. Meris su Pipinu buvo per daug susijaudinę,

kad nustebtu, kodel taip greitai užgijo nelaisveje gautos žaizdos ir sugrižo pirmykšte jega.

Pagaliau pasiekę aikštelę prie pat senojo strampo, hobitai sustojo, giliai kvepuodami

apsisuko ir apsižvalge i rytus. Jie pamate, jog mišku nuejo tik tris ar keturias mylias, nes

medžiu viršunes greitai leidosi i lygumą. Iš ten, nuo miško pakraščio, ju link plauke

aukšti besisukančiu juodu dumu bokštai.

— Vejas keičiasi, — pasake Meris, — vel pus rytys. Čia vesu.

— Aha, — pritare Pipinas, — ko gero, tai buvo tik trumpas pragiedrulis, ir dabar vel visur

bus pilka. Kaip gaila! Šitas gudus miškas saules šviesoje atrode visiškai kitaip. Man jis

beveik patiko.

— Beveik patiko! Tai puiku! Kaip neiprastai malonu girdeti, — pasake keistas balsas. —

Atsisukite ir leiskite man pažiureti i jusu veidus. Esu beveik tikras, kad jus man

nepatiksite, bet nereikia skubeti. Apsisukite!

Jiems ant pečiu nusileido gumbuota ranka, švelniai, bet tvirtai apsuko ir pakele i orą.

Hobitai pasijuto žiuri i keisčiausią veidą. Jie mate bent keturiolikos pedu ugio butybę,

tvirtą, panašią i žmogu, o gal i troli su didele, beveik neturinčia kaklo galva. Ar jo drabužiai

buvo panašus i žaliai pilką žievę, ar tai buvo jo oda, pasakyti sunku. Šiaip ar taip,

rankos netoli kamieno nebuvo raukšletos, o su lygia ruda oda. Dideles pedos turejo po

septynis pirštus. Apatinę ilgo veido dali denge vešli žila ir vietomis net samanota barzda.

Tačiau tuo metu hobitai mate tik akis. Gilios akys letai ir išdidžiai, bet skvarbiai juos

31

tyrinejo. Jos buvo rudos, su rusenančiom žaliom ugnelem. Veliau Pipinas dažnai bande

atpasakoti savo pirmą ispudi:

„Už tu akiu, atrode, gludejo neišmatuojamo gylio šulinys, sklidinas šimtmečiu atminties ir

ilgo, leto, ramaus galvojimo. Bot aklu paviršiuje žaižaravo dabartis, panaši i saules

atšvaitus ant medžiu lapu ar labai gilaus ežero raibuliuose. Galbut man tik pasirodo, bet

kažkas, kas augo, o gal snaude žemeje ir medžiuose, kažkas, vienu metu apimąs šaknis ir

vainiku viršunes, žemes gelmes ir dangu, pabudo ir žvelge i mus ramiai bei demesingai,

taip, kaip žvelgdavo i save begaliniame ivykiu sraute".

— Hrum, hum! — sumurmejo gilus balsas, panašus i labai žemą medini pučiamąji

instrumentą. — Labai keista! Bet nereikia skubeti — tokia yra mano taisykle. Jeigu aš jus

bučiau pamatęs prieš išgirsdamas balsus — malonius balselius, kurie man primine kažką,

ko negaliu prisiminti, — taigi, jeigu bučiau pamatęs anksčiau, bučiau palaikęs jus mažais

orkais ir paprasčiausiai sutraiškęs, o klaida butu išaiškejusi per velai. Iš tikruju — jus

esate labai keisti. Šakos ir šaknys, labai keisti!

Vis dar suglumęs Pipinas pajuto, jog baime kažkur išnyko. Stebimas šitu akiu jis jaute tik

smalsią itampą, bet ne baimę.

— Atleiskite, — tare jis, — kas jus?

Senose akyse atsirado itarimo kibirkštis, kuri uždenge giliuosius šulinius.

— Hrumm... — atsake balsas. — Na, aš esu entas, bent jau taip mane vadina. Taip ir

sakoma — entas. Arba Didysis Entas, kaip jus ipratę kreiptis. Kai kas mane vadina

Fangornu, o kiti — Modžlabarzdžiu. Tegul bus Medžiabarzdis.

— Entas? — paklause Meris. — O ką tai reiškia? Ir kaip jus pats save vadinate? Koks

jusu tikrasis vardas?

— Uch! — atsiduso Medžiabarzdis. — Uch! Ne taip greitai. Bo to, dabar klausineju aš.

butumet tuose senuose sąrašuose, kuriuos jaunysteje mokejau atmintinai. Bet tai buvo

labai seniai ir galbut dabar išleisti nauji popieriai. Pala, pala... Kaip jie prasidejo?

Hmm, hm, hmmm...

Hm, hmm...

Hum, hm, hum, hm, kaip ten toliau? Rum tum, rum tum, rum-ty tum tum. Ilgas sąrašas.

Bet jus, atrodo, niekur netinkate.

— Paprastai musu niekas neranda nei senuose sąrašuose, nei senose legendose, — pasake

gerai.

— Hm! Neblogai, neblogai! — tare Medžiabarzdis. — Tikriausiai tiks. Tai jus gyvenate

Elfai sukure visus senuosius žodžius, jie pradejo vardus.

— Mes patys save taip vadiname, — paaiškino Pipinas, — niekas kitas.

nederetu sakyti pirmam pasitaikiusiam.

32

Jeigu nesisaugosite, tai galite, ko gero, išduoti ir savo tikruosius vardus.

— Mes ir nesisaugome. Pavyzdžiui, aš esu Brendibakas, Meriadokas Brendibakas, nors

dauguma mane vadina tiesiog Meriu.

— O aš esu Tukas, Peregrinas Tukas, dažniausiai vadinamas Pipinu arba paprasčiausiai

Pipu.

— Hm, aš matau, jus esate tikri karštakošiai, — atsiduso Medžiabarzdis. — Aš

džiaugiuosi, kad jus manimi pasitikite, bet nederetu išplepeti visko iškart. Žinote, ne visi

entai yra entai, tiksliau, yra entu ir padaru, panašiu i entus, bet ne entu. Jeigu jus neprieštarausit,

aš vadinsiu jus Meriu ir Pipinu: gražus vardai. O aš kol kas neskubesiu pasakyti

jums savo tikro vardo, taip, kol kas dar nesakysiu.

Ento akyse pasirode pusiau užjaučianti, pusiau pajuokianti žalia liepsnele.

— Pirmiausia del to, jog ji ištarti užtruktu labai daug laiko, nes mano vardas nuolat ilgeja

ir auga. Aš gyvenu jau labai ilgai, todel jis yra tapęs ištisa istorija. Musu kalba — Senąja

Entu kalba, kaip jus sakote, — tikrieji vardai pasakoja istorijas apie dalykus, kuriems jie

priklauso. Tai nuostabi kalba, bet reikia daug laiko, norint ja ką nors pasakyti, kadangi

mes ja kalbame tik tada, kai turime ką pasakyti ir daug išgirsti. Taigi, — jo akys dabar

žvelge vien „dabartimi", jos tapo labai skaisčios, tarsi sumažejo ir verte vere, — kas

atsitiko? Ką jus čia veikiate? Aš matau ir girdžiu (ir užuodžiu, ir jaučiu) nemažai svarbiu

Atleiskit, tai yra mano vardo dalis. Aš nerandu tinkamo žodžio kitose kalbose, kad

apibudinčiau dalyką, ant kurio mes esame, ant kurio aš stoviu rytais — mąstydamas apie

saulę, žolę už mišku, žirgus, debesis ir pasauli. Kas gi dedasi? Ką ten galvoja Gendalfas?

orkai ir jaunasis Sarumanas savo Izengarde? Aš noriu naujienu. Bet tik ne per greitai.

— Vyksta labai daug dalyku, — pradejo Meris, — net jeigu mes šneketume kuo

trumpiau, vis tiek išeitu ilga istorija. O jus liepete neskubeti. Ar dabar jau turime iškloti

viską? Nepalaikykite manęs

nemandagiu, bet aš norečiau paklausti, ką jus ruošiates su mumis daryti ir kieno pusę

palaikote? Ir ar pažistate Gendalfą?

— Žinoma, aš ji pažistu: vienintelis burtininkas, kuris iš tikruju rupinasi medžiais, -

atsake Medžiabarzdis. - O jus ar pažistate ji?

— Taip, — liudnai tare Pipinas, — pažinojome. Jis buvo tikras musu draugas ir vedlys.

— Tada aš galiu atsakyti ir i kitus jusu klausimus, — nusprende Medžiabarzdis. — Aš

savo keliu, nors gali buti, kad man su jumis pakeliui. Bet jus kalbate apie Gendalfą, lyg jis

butu kokios senos istorijos veikejas.

— Taip, — liudnai pasake Pipinas. — Istorija tebesitęsia, bet, deja, jau be Gendalfo.

— Humm, hmm, humm, — pratare Medžiabarzdis. — Hum, hm, mat kaip. - Jis nutilo ir

ilgai žiurejo i hobitus. - Taigi, hum, tiesiog nežinau, ką sakyti. Tęskite.

— Mes papasakotume jums dar daug, — pasake Meris, — bet tai užtruktu ilgokai. Ar

nenoretumete musu nuleisti? Geriau pasedekime drauge prieš saulutę. Jus turbut

pavargote mus laikyti.

matote, nelabai, hmm, lankstus. Bet saule slepiasi. Palikime šitą — kaip jus ją vadinate?

— Kalvą? — pasiule Pipinas.

— Skardi? Aikštelę? - bande Meris. Medžiabarzdis susimąstęs pakartojo žodžius.

— Kalvą. Taip, šitas žodis tinka geriausiai. Nors jis yra tikrai per trumpas apibudinti

dalykui, stovinčiam čia nuo pat pasaulio pradžios. Nesvarbu. Palikime kalvą ir eikime.

— Kur? — paklause Meris.

— I mano namus arba i vieną iš mano namu.

— Ar tai toli?

33

— Nežinau. Galbut toli. Argi svarbu?

— Matote, mes praradome visus savo daiktus ir turime labai nedaug maisto, — paaiškino

Meris.

— O! Hm! Nesirupinkite del to, — nuramino hobitus Medžiabarzdis. — Aš jums duosiu

gerimo, nuo kurio jus ilgai ilgai žaliuosite ir augsite. O jei nuspręsite skirtis, aš galesiu jus

nugabenti i bet kurią vietą už mano šalies. Pirmyn!

Švelniai, bet tvirtai sugniaužęs hobitus abieju ranku kriukiuose, Medžiabarzdis pakele iš

pradžiu vieną didelę pedą, po to kitą ir pajudejo, i šaknis panašus koju pirštai šliauže

akmenimis. Rupestingai ir išdidžiai laiptas po laipto jis nusileido iki miško žemes.

Entas iš karto eme dideliais letais žingsniais kinknoti pro medžius vis gilyn ir gilyn i

mišką, nenutoldamas nuo upes ir letai kildamas prie kalnu šlaitu. Dauguma medžiu,

rodes, miegojo ir nekreipe i Medžiabarzdi jokio demesio, tačiau kiti, jam artejant,

krupčiojo ir kilnojo savo šakas. Entas žingsniavo kažką sau murmedamas, o hobitai

klausesi ilgo, spartaus skambiu garsu srauto.

Hobitai kuri laiką tylejo. Jausdamiesi keistai saugiai ir patogiai jie turejo iki valiai laiko

pamąstyti. Pagaliau Pipinas nusprende atnaujinti pašnekesi.

— Atleiskite, Medžiabarzdi, ar galečiau jus paklausti? Kodel Kelebornas ispejo mus

saugotis jusu miško? Jis liepe mums nerizikuoti ir nelisti gilyn.

— Hmmm, iš tikruju? — sudundejo Medžiabarzdis. — Jeigu jus eitumete i kitą pusę, aš

nyksta, o ne plečiasi. Kažkada ten buvo Dainuojančio Aukso Slenis. Dabar jis vadinasi

Sapnu Gele. Tai keista vieta ir ne kiekvienas gali ten ieiti. Aš stebiuosi, kaip jus iš to

miško išejote, bet dar labiau — kad iejote. Jau daug metu svetimšaliams tai nebuvo

pavykę. Tai keista vieta.

Keistas yra ir šis miškas. Elfai ateidavo čia liudeti. Taip, ateidavo liudeti.

Turbut jie atsilieka nuo pasaulio. Kai Kalebornas dar buvo jaunas, visa šita šalis atrode

megdavo sakyti. Daug kas pasikeite, bet kai kas išliko tikra.

— Ką tai reiškia? — nesupratęs paklause Pipinas. — Kas tikra?

— Medžiai ir entai, — atsake Medžiabarzdis. — Aš ne viską, kas vyksta, suprantu pats,

todel negaliu paaiškinti. Kai kurie iš musu išliko tikri entai — stiprus ir gyvybingi, bet kai

kurie apsnudo ir su-medejo, kaip jus pasakytumete. Dauguma medžiu yra tiesiog medžiai,

bet kiti yra pusiau prabudę. O kai kurie jau visai prabudę ir, kaip čia pasakius, enteja.

Taip visada buvo.

Tačiau kai kuriu medžiu širdys blogos. Aš nekalbu apie medieną, ne, ne tai. O, aš kadaise

pažinojau keletą geru gluosniu, augusiu Entvašo žemupyje, jie buvo persenę ir jau beveik

byrejo i gabalus, tačiau liko tylus ir malonus kaip jaunas lapas. Tuo pat metu sleniuose

prie kalnu auga galingiausi juodaširdžiai medžiai. Ir ju vis daugeja... Tai del ju šitame

miške atsiranda labai pavojingu vietu. Čia tebera daug tamsiu užkampiu.

— Turbut panašiai, kaip šiauriniame Amžinajame Miške? — pasiteiravo Meris.

— Taip, taip, panašiai, bet tik daug blogiau. Aš neabejoju, jog šiaureje kai kur tebera

išlikę Didžiosios Tamsos šešeliu ir blogu prisiminimu. Tačiau Fangorne yra nuošaliu

sleniu, kur Tamsa niekada ir nebuvo išnykusi, o medžiai ten senesni net už mane. Tačiau

mes darome, ką tik istengiame. Ispejame keliautojus ir neprotingus drąsuolius, saugome,

patariame, mokome ir ravime.

Mes — senieji entai, medžiu piemenys. Musu liko nebedaug. Sakoma, jog ilgainiui avys

supanašeja su piemenimis, o piemenys su avimis. Bet ir vieni, ir kiti yra trumpaamžiai.

Medžiai su entais panašeja daug greičiau, jau ištisus amžius jie drauge. Mat entai panašus

i elfus, — ne taip domisi savimi kaip žmones ir geriau isigilina i ivairius dalykus. Tačiau

entai panašus ir i žmones — lengviau nei elfai prisitaiko prie permainu ir greičiau

34

sutampa su aplinkiniu pasauliu. Tad galbut entai geresni už abi tautas — jie išmintingi ir

turi ilgą atminti.

Kai kurie mano giminaičiai jau dabar atrodo kaip paprasti medžiai, kalba tik šnabždesiu,

ir reikia kažko ypač svarbaus, kad jie pabustu. O kai kurie mano medžiai gali su manimi

kalbeti. Tai elfai sugalvojo budinti ir šnekinti medžius, mokyti juos medžiu kalbos. Jie

visada norejo prakalbinti visa aplinkui, tie senieji elfai. Bet

atejo Didžioji Tamsa, ir jie iškeliavo už Juros ar pabego i tolimus slenius, pasislepe ir

kure dainas apie laikus, kurie niekada nebegriš. Niekada. Kadaise vienas miškas tęsesi

nuo čia iki Menulio Kalnu ir tai tebuvo tik Rytinis Pakraštys.

Tai buvo žalios dienos! Anu laiku miškais aš galedavau vaikščioti ir dainuoti kiauras

dienas girdedamas tik savo žodžiu aidą kalnuose. Ir medžiai buvo tokie kaip Lotloriene,

tik tvirtesni, stipresni, jaunesni! O oro kvapas! Aš galedavau savaitę gyventi vien tik juo.

Medžiabarzdis nutilo, jo dideliu žingsniu beveik nebuvo girdeti. Netrukus jis vel eme

niuniuoti ir prodainiu murmeti. Hobitai po truputi išskyre dainos žodžius:

Medžiabarzdis baige ir tyliai žingsniavo, o visame miške, kiek girdejo ausis, nebuvo ne

garso.

Diena geso, ir prieblanda jau sukosi apie medžiu kamienus. Pagaliau hobitai pamate

priešais iškylančią stačią tamsią žemę: jie pasieke kalnu papedes ir žaliąji aukštąji

Metedrasą. Iš savo ištaku viršuje skubejo ju pasitikti jaunasis Entvašas. Upes dešineje

migloje pilkavo platus šlaitas, apaugęs žole. Jame nesimate jokiu medžiu, todel žeme

netrukdoma žvelge i dangu — ten tarp debesu krantu žerejo žvaigždžiu ežerai.

Beveik neletindamas žingsnio Medžiabarzdis patrauke šlaitu. Staiga hobitai išvydo plačią

angą. Vienas šalia kito ten stovejo du medžiai, tarsi vartu sargybiniai, nors vartus atstojo

tik ju susipynusios šakos. Kai entas prisiartino, medžiai sušiugždejo ir pakele savo šakas

su amžinai žaliais tamsiais, prieblandoje blausiai tviskančiais lapais. Už medžiu buvo

plati aikštele, lyg kas kalvos šlaite butu iškirtęs didelę salę. Iš abieju pusiu „salę" supo

penkiasdešimties pedu aukščio sienos, o palei jas žaliavo vis aukštejančiu medžiu eiles.

Tolimajame sales gale stuksojo stati akmenine uola, tačiau jos apačioje matesi nedidele

niša su išlenktu stogu: be medžiu šaku, kurios tamsiu šešeliu denge visą salę, tik viduryje

palikdamos platu šviesu taką, tai buvo vienintelis stogas šioje vietoje. Iš versmiu viršuje

čiurleno šaltinelis ir sidabriniais lašais lyg graži užuolaida krito ant uolos. Vanduo

kaupesi akmeniniame baseinelyje tarp medžiu, liejosi iš jo ir tekejo palei taką, kad

pasitiktu Entvašą jo kelioneje per mišką.

— Hm! Štai ir atejome! — praneše Medžiabarzdis, nutraukdamas ilgai užsitęsusią tylą.

— Nuo kalvos iki šičia yra apie septyniasdešimt tukstančiu ento žingsniu, bet kiek tai yra

jusu matais — aš nežinau. Šiaip ar taip, mes esame Paskutiniojo Kalno papedeje. Dalis

pernakvosime.

Jis pastate hobitus ant žoles tarp medžiu ir nuvede prie dideles nišos. Hobitai tik dabar

35

pastebejo, kad einančio Medžiabarzdžio keliai beveik nelinksta, bet žingsniai labai platus.

Jis state pedą nuo pirštu, kurie iš tiesu buvo dideli ir labai stori.

Medžiabarzdis valandelę pastovejo po krentančio vandens lietumi, nusijuoke ir iženge

vidun. Ten buvo didelis stalas, bet kedžiu nesimate. Nišos gilumoje buvo visai tamsu.

Medžiabarzdis paeme du didelius indus ir pastate ant stalo. Jie atrode pilni paprasto

vandens, bet entui ištiesus virš ju rankas vienas indas sušvito geltonai, kitas — sodriai

žaliai, ir susiliejusios dvi spalvos apšviete visą nišą, tarsi saule spindetu pro jaunuolyno

stogą. Atsisukę hobitai pamate, kad medžiai lauke irgi pradejo švyteti, iš pradžiu blankiai,

o veliau vis ryškiau ir smarkiau, kol kiekvienas lapas suspindo skirtinga spalva: žalia,

auksine, varine... Medžiu kamienai atrode tarsi iliuminuotos kolonos.

— Ką gi, galime vel pasikalbeti, — pasake Medžiabarzdis. — Bet jus turbut ištroškote, o

gal ir pavargote. Išgerkite šito! — entas nuejo prie atokiau stovinčiu dideliu ąsočiu,

uždengtu sunkiais dangčiais. Jis nueme vieną dangti ir pasemęs su kaušu pripyle tris taures

— vieną labai didelę ir dvi mažesnes.

— Čia entu buveine, — grižęs tare jis, — todel, deja, kedžiu nera. Bet galite isitaisyti ant

stalo, — taip pasakęs Medžiabarzdis užkele juos ant didžiulio šešiu pedu aukščio

akmeninio stalo, ir hobitai sedejo tabaluodami kojomis bei gerdami mažais gurkšneliais.

Gerimas buvo tyras ir panašus i Entvašo vandeni miško pakraštyje, tačiau turejo kažkoki

sunkiai nusakomą skoni ar aromatą, primenanti vesaus nakties vejo atneštą tolimo miško

kvapą. Gerimas iš pradžiu paveike koju pirštus, o po to gyvybinga, gaivinanti šiluma

išsiliejo po visą kuną, aukštyn, iki pat plauku šaknu. Hobitai pajuto, jog ju plaukai

tarytum pasišiauše ir eme augti bei garbanotis. Medžiabarzdis iš pradžiu imerke kojas

baseinelyje už nišos, o tada išgere savo taurę — vienu ilgu, letu gurkšniu. Hobitai buvo

bepradedą galvoti, jog jis niekada nesibaigs.

Pagaliau Medžiabarzdis nuleido taurę ir atsiduso:

— Ak, ak! Hm, hum, dabar jau galima kalbetis lengviau. Galite sesti ant grindu, o aš

prigulsiu, tai neleis gerimui pasiekti galvos ir mane užmigdyti.

Dešineje nišos puseje stovejo lova žemomis kojomis, ne aukštesne nei keletos pedu,

apklota džiovinta žole ir samanomis. Medžiabarzdis letai išsitiese ant jos visu ugiu (jis tik

šiek tiek susilenke per juosmeni) ir, susidejęs rankas už galvos, isistebeilijo i lubas, kur

mirguliavo šviesos atšvaitai, panašus i saules zuikučius ant lapu. Meris su Pipinu prisedo

ant žoles pagalviu šalia jo.

— Na, dabar pasakokite savo istoriją, tik neskubekite! — pasake Medžiabarzdis.

Hobitai pradejo pasakoti entui savo nuotykius nuo to laiko, kai jie paliko Hobitoną. Jie

dažnai vienas kitą pertraukdavo, todel istorija buvo sekama nelabai rišliai, ir

Medžiabarzdis dažnai sustabdydavo pasakotoją, griždamas atgal ar šokteldamas i prieki ir

klausinedamas apie tolesnius ivykius. Hobitai nieko neužsimine apie Žiedą ir

nepaaiškino, kodel jie iškeliavo bei kur norejo patekti, bet Medžiabarzdis ir neklausinejo.

Entas nepaprastai domejosi viskuo: Juodaisiais Raiteliais, Elrondu ir Rivendeilu,

Amžinuoju Mišku ir Tomu Bombadilu, Morajos Kasyklomis, Lorienu ir Galadriele. Jis

dar ir dar kartą praše hobitu papasakoti apie Grafystę ir jos apylinkes, o paskui keistai

paklause:

— Taip, hmm, nors tikriausiai ne, nesu isitikinęs, — mąsliai atsake Medžiabarzdis, — bet

joms tikrai patiktu jusu šalis, todel ir pasmalsavau.

Medžiabarzdžiui labai rupejo viskas, kas susiję su Gendalfu, bet labiausiai — Sarumano

reikalai. Hobitai pasigailejo, kad apie juos žino labai nedaug: tiktai Gendalfo istoriją,

kurią atpasakojo i Pasitarimą prasmukęs Semas. Tačiau jie buvo isitikinę, kad Uglukas su

savo orkais atejo iš Izengardo ir kalbejo apie Sarumaną kaip apie šeimininką.

— Hm, humm! — sušniokšte Medžiabarzdis, kai hobitai pagaliau papasakojo apie orku ir

Rohano raiteliu muši. — Na, na! Daugybe naujienu ir tikriausiai ne vienos klaidos. Juk,

36

aišku, ne viską man papasakojote, ne, ne viską. Bet esu isitikinęs, jog elgiates kaip tik

taip, kaip butu norejęs Gendalfas. Aš matau, jog bręsta kažkas labai svarbu, ir tikiuosi

geru ar blogu laiku apie tai sužinoti. Šaknys ir šakos, keisti dalykai: iš kažkur išdygsta

maža tautele, apie kurią net senuose sąrašuose neužsimenama, ir štai — i žemę ju

persekioti grižta Devynetas pamirštu Raiteliu, Gendalfas ima juos i didelę kelionę,

Galadriele slepia Karas Galadone ir galu gale Dykosios Šalies tyrais juos vejasi orkai, —

jie tikrai pateko i smarkią audrą. Tikiuosi, jog jie išsilaikys!

— O jus? — paklause Meris.

— Hum, hmm, manęs nedomina Didieji Karai, — atsiliepe Medžiabarzdis, — jie rupi tik

elfams ir žmonems. Tai burtininku reikalas, nes jie amžinai nerimauja del ateities. Aš

jeigu suprantate, apie ką aš kalbu: niekas nesirupina medžiais taip, kaip rupinuosi aš,

netgi dabartiniai elfai. Šiaip man elfai patinka labiau už kitus: jie kadaise išmoke mus

kalbeti ir tai buvo didele dovana, kurios negalima pamiršti, nors musu keliai ir išsiskyre.

giliai sublerbe, — orkai ir ju šeimininkai.

Aš sunerimau, kai šešelis apgaube Gudžiąją Girią, bet nusiraminau jam persikelus i

Mordorą, nes Mordoras yra toli nuo čia. Bet Rytys stipreja ir medžiams vel gresia

pražutis. Senas entas nieko negali padaryti prieš audrą: tik atlaikyti ją arba nulužti...

Bet Sarumanas! Sarumanas yra mano kaimynas ir aš negaliu nekreipti i ji demesio.

Manau, turečiau kažką daryti. Pastaruoju metu aš dažnai mąsčiau, kaip elgtis su

Sarumanu.

— Kas yra Sarumanas? — paklause Pipinas. — Ar ką nors apie ji žinote?

— Sarumanas yra burtininkas, — atsake Medžiabarzdis, — o apie burtininkus aš žinau

nedaug. Jie atsirado iš karto po to, kai iš Juros atplauke Pirmieji Laivai, tačiau aš negaliu

pasakyti, ar burtininkai atplauke tais laivais. Sarumanas, bene galingiausias iš ju, liovesi

klaidžiojęs rupindamasis žmonemis ir elfais ir apsistojo Angrenoste, arba Izengarde, kaip

ji vadina Rohano vyrai. Iš pradžiu jis buvo labai tylus, tačiau jo šlove eme augti. Jis buvo

išrinktas Šviesiosios Tarybos galva, bet tai geruoju nesibaige. Aš itariu, ar tik ne tada

Sarumanas pasuko blogio keliu. Nors jis niekada netrukde kaimynams. Buvo laikas, kai

jis labai dažnai ateidavo i mano miškus. Aš dažnai kalbedavausi su juo. Jis elgesi labai

mandagiai, visada atsiklausdavo mano leidimo (bent jau mane sutikęs) ir stropiai laikesi

mano reikalavimu. Aš jam papasakojau tokiu dalyku, kokiu pats tikrai nebutu sužinojęs,

bet nepamenu, kad jis man butu ką nors pasakojęs. Sarumanas tapo vis paslaptingesnis, o

jo veidas daresi panašus i langą akmenineje sienoje — langą su užvertomis langinemis.

Manau, jog jau tada jis troško Galios. Jam rupi Žiedai ir metalai, o augalai jam idomus tik

tiek, kiek gali buti naudingi. Dabar visiškai aišku, jog jis niekingas išdavikas. Sarumanas

susidejo su tais šlykščiais padarais, su orkais. Brm, humm! Dar blogiau — jis kažką su

jais daro, kažką blogo. Izengardo orkai vis labiau panašeja i nedorus žmones. Juk tie,

kurie yra sukurti Didžiojoje Tamsoje, negali ištverti saules šviesos, o Sarumano orkai ją

ištveria, nors ir neapkenčia. Ką jis padare? Ar sunaikino žmoniu žmogiškumą, ar

sukryžmino orkus su žmonemis? Tai tikrai butu šetono pramanai!

Medžiabarzdis sudundejo, lyg sakydamas rustu iš požemiu ataidinti entu prakeikimą.

— Prieš kuri laiką aš pradejau stebetis, kaip orkai drista laisvai vaikščioti po Fangorną, —

tęse jis, — tik veliau supratau, jog viskuo kaltas yra Sarumanas, iššnipinejęs takus ir

sužinojęs mano paslaptis. Dabar jis su savo šlykštunais miško pakraščiuose kerta medžius

— gerus medžius. Kai kuriuos tie niekšai tiesiog palieka suputi, bet dauguma keliauja i

besotes Orthanko liepsnas. Jau kuris laikas iš Izengardo nuolatos ruksta dumai.

Tebunie jis prakeiktas, šaknys ir šakos! Daugelis tu medžiu buvo mano draugai, butybes,

kurias pažinojau nuo giles iki kerojančio ąžuolo. Tie medžiai galejo kalbeti, o dabar

prarado savo balsus amžinai. Ten, kur anksčiau vešejo dainuojančios giraites, dabar

riogso tik kelmai ir gervuoges. Aš ilgai dykinejau. Aš jiems nekliudžiau, tačiau dabar

37

turiu tai padaryti!

Medžiabarzdis girgždedamas atsikele ir trenke kumščiu i stalą. Šviesos indai sudrebejo ir

pliuptelejo šviesos liežuviais. Ento akyse liepsnojo žalia ugnis, o barzda stirksojo tarsi

didele šluota.

— Aš turiu juos sustabdyti! — sugaude jis. — Ir jus eisite su manimi. Jus galite padeti.

Kartu jus padesite ir savo draugams, nes

jei Sarumanas nebus sustabdytas, Rohanas ir Gondoras bus priešu apsupti. Musu keliai

veda kartu — i Izengardą!

— Mes eisime su tavimi, — sutiko Meris, — ir darysime viską, ką galime.

— Taip! — pritare Pipinas. — Aš noriu, kad Baltoji Ranka butu parblokšta, aš noriu buti

ten, net jei menkai tepraversiu: aš niekada neužmiršiu Ugluko ir keliones per Rohaną.

— Gerai! Gerai! — pasake Medžiabarzdis. — Bet aš susijaudinau ir per daug ikaitau.

Skubeti niekada neverta. Dabar man reikia atvesti ir pamąstyti, nes pasakyti yra lengviau,

nei padaryti.

Jis nuejo prie nišos krašto ir kuri laiką stovejo po sidabriniu lašu lietumi. Tada nusijuoke,

pasipurte ir aplink ji krentantis vanduo sužibo raudonais ir žaliais lašeliais. Jis grižo, vel

atsigule i lovą ir nutilo.

Po valandeles hobitai vel išgirdo ji murmant. Entas kažką skaičiavo ant pirštu.

— Fangornas, Finglasas, Fladrifas, taip, taip, — atsiduso Medžiabarzdis. — Visa beda,

jog musu beliko tik keletas, — pasake jis, pasisukdamas i hobitus. — Tik trys entai beliko

iš gyvenusiu dar prieš Tamsą: aš pats, Finglasas ir Fladrifas. Tai elfiški vardai, o jus juos

galite vadinti Garbanlapiu ir Odažieviu. Bet iš musu triju juodu nelabai tinkami tokiam

reikalui. Garbanlapis apsnudo, sumede-jo ir visą vasarą praleidžia snausdamas kažkur

pievose, kur žole siekia jam iki keliu. Anksčiau jis atsibusdavo žiemą, bet dabar snuduriuoja

net ir per šalčius. Odažievis gyveno kalnu šlaituose i vakarus nuo Izengardo. Ten

ir atsitiko baisioji piktadaryste. Jis pats buvo sužeistas, o daugumą entu bei medžiu orkai

nužude ir sunaikino. Nuo to laiko Odažievis pasitrauke i aukštikalnes, prie mylimu beržu,

ir vargu ar benusileis. Galbut aš istengčiau suburti musu jaunuosius draugus, jei tik jie

suprastu reikalo svarbą, jei tik aš sugebečiau juos sukelti: mes juk neskubri tauta. Kaip

gaila, jog musu tiek mažai!

— Bet jeigu jus gyvenate taip ilgai, tai kodel jusu liko tik keletas? — paklause Pipinas. —

Ar daug entu žuvo?

— O ne! — atsake Medžiabarzdis. — Ne vienas iš musu nemire iš vidaus, kaip

galetumete pasakyti. Kai kurie per ilgus metus atsidave blogiui, o dauguma sumedejo.

Musu niekada nebuvo daug ir nedaugejo. Jau siaubingą daugybę metu mes neturime

entuku — musu vaiku. Matote, mes praradome visas entes.

— Kaip liudna, — tare Pipinas. — Kaipgi jos mire?

negalime ju surasti. Aš maniau, jog apie tai visi žino. Dainas apie entus, ieškančius enčiu,

dainuoja ir žmones, ir elfai nuo Gudžiosios Girios iki Gondoro. Tokios dainos greitai

nepamirštamos.

— Matyt, šitos dainos nepersirito per kalnus iki Grafystes vakaruose, — tare Meris. — Ar

negaletumete papasakoti kiek daugiau arba padainuoti vieną iš tu dainu?

— Taip, žinoma, — sutiko Medžiabarzdis, aiškiai pamalonintas tokio prašymo. — Bet tai

tebus trumpas pasakojimas, kadangi reikia pailseti: rytoj mes tarsimes, dirbsime ir galbut

jau iškeliausime.

— Tai gana keista ir liudna istorija, — patylejęs pradejo Medžiabarzdis. — Kai pasaulis

dar buvo jaunas, o miškai — platus ir neižengiami, tada entai ir entes — jos dar tebuvo

merginos: ak, nuostabioji lengvakoje Fimbretile, mano jaunystes dienu Liaunašakne —

vaikščiojo ir gyveno kartu. Tačiau ju širdys veržesi prie skirtingu dalyku: entai mylejo

viską, ką sutikdavo savo kelyje, o entes mąste kiek kitaip. Entai mylejo aukštus medžius,

laukinius miškus ir kalnu šlaitus, jie gere iš kalnu šaltiniu, valge tik tuos vaisius, kurie

38

patys nukrisdavo po koju. Entai sužinojo apie elfus ir kalbejo su medžiais. O entems

sauletos pievos patiko labiau už miškus, jos mylejo žydinčias vyšnias ir obelis, vasarą

pelkese rinko žalias žoleles, sejo augalus rudeniniuose laukuose. Jos visai netroško

kalbetis su tais augalais, jos norejo, kad jie klausytu ir paklustu. Entes liepdavo augalams

augti ir nokinti vaisius taip, kaip noredavo jos, nes troško tvarkos, pertekliaus ir ramybes.

(O ramybę jos jaute tik ten, kur viskas paklusdavo ju valiai.) Entu žmonos idiege sodus ir

apsigyveno juose. Bet mes, entai, likome klajunai ir tik retkarčiais užklysdavome pas

jas. Kai i šiaurę atejo Tamsa, entes persikele per Didžiąją Upę — ten sodino naujus sodus,

dirbo žemę, ir mes jas matydavome dar rečiau. Tamsai pralaimejus, ju sodai nuostabiai

pražydo, o laukai buvo pilni javu. Žmones mokesi amato iš enčiu ir jas labai gerbe, mes

jiems buvome tik legenda, miško širdies paslaptis. Tačiau mes dar tebegyvename, o enčiu

sodai seniai sunyko ir žmones tas vietas dabar vadina Rudosiomis Žememis.

Aš prisimenu, jog seniai seniai, regis, karo tarp Saurono ir Juros Žmoniu metu, mane

apeme nenugalimas noras dar kartą išvysti Fimbretilę. Ji buvo tokia nuostabi, kai aš

paskutini kartą ją mačiau, nors jau nebe anoji entu mergina. Darbas anksti sulenkdavo

enčiu figuras, saule išblukindavo plaukus iki sunokusio grudo spalvos, o skruostai

virsdavo raudonais obuoliukais. Bet ju akys liko kaip buvusios — entu akys. Mes

persikeleme per Anduiną, tačiau ju žemese radome tik dykynes: viską sudegino ir

sunaikino karas. Bet enčiu ten nebuvo. Mes ilgai šaukeme ir ilgai ieškojome, ir klausinejome

apie jas visu sutiktu žmoniu. Vieni iš viso ju nebuvo matę, kiti tvirtino, jog entes

patrauke i vakarus, treti — jog i rytus, o dar kiti — i pietus. Deja, mes ju niekur

neradome. Didele buvo musu širdgela, tačiau miškams pašaukus grižome atgal. Daugeli

metu mes vis iškeliaudavome ieškoti enčiu, šaukdami jas nuostabiausiais vardais. Veliau

išeidavome vis rečiau ir ne taip toli. Dabar iš enčiu beliko gražus prisiminimas, o musu

barzdos jau žilos ir ilgos. Apie tas paieškas sudejo dainu elfai, keletą ju dainuoja ir

žmones. Mes patys dainu apie tai nekuriame. Kai galvojame apie jas, gražiausia muzika

yra ju puikieji vardai. Tačiau mes vis dar tikimes kur nors jas surasti ir gyventi drauge

tokioje vietoje, kur visi butume laimingi. Kažkas išpranašavo, kad tai ivyks tik tada, kai

mes ir jos prarasime viską, ką turime. Atrodo, jog tas laikas pagaliau arteja. Jei anksčiau

Sauronas sunaikino sodus, tai dabar priešas kesinasi sunaikinti ir visus miškus.

Aš prisimenu apie tai vieną elfu dainą. Ją dainuodavo Anduino pakrantese. Tik

nepamirškite, jog čia ne entu daina — toji butu per daug ilga! Bet mes ją mokame

atmintinai ir kartais niuniuojame. Štai kaip ji skamba jusu kalba:

39

Medžiabarzdis baige dainą ir pasake:

— Štai taip. Čia, aišku, viskas elfiška: lengvi, skambus žodžiai ir greita pabaiga. Bet

dristu pasakyti, jog vis tiek neblogai. Žinoma, entai galetu pasakyti daugiau, jei tik turetu

laiko. Na, o dabar jau stojuosi ir einu miegoti. O kur jus stovesite?

— Paprastai mes miegam guledami, todel mums čia bus labai patogu, — paaiškino Meris.

— Guledami! — susigriebe Medžiabarzdis. — Na, žinoma, hm, hum, dainuodamas

nuklydau i senus laikus ir visai užmiršau, jog kalbuosi su hobitais, o ne su entukais.

Gerai, jus galite miegoti lovoje, o aš pastovesiu po lašu lietumi. Labanaktis!

Meris su Pipinu isiropšte i lovą ir susirange ant minkštu žoliu ir paparčiu. Jie buvo

šviežus, šilti ir maloniai kvepejo. Šviesos užgeso, medžiai aptemo, bet prie angos hobitai

tebemate senąji Medžiabarzdi. Jis stovejo nejudedamas, iškelęs rankas virš galvos.

Danguje pasirode keletas skaisčiu žvaigždžiu, kurios žibejo nuo jo ranku ir galvos

krentančiame vandenyje bei šimtais sidabriniu lašeliu vis krito ir krito ant jo koju.

Klausydamiesi lašu teškenimo, hobitai užmigo.

Pabudę jie išvydo vesią saulę, šviečiančią kieme ir ant ju busto grindu. Dangumi, genami

rytinio vejo, slinko debesu draiskalai. Medžiabarzdžio niekur nesimate, tačiau

prausdamiesi baseinelyje prie nišos hobitai jau iš tolo išgirdo ji niuniuojanti ir

dainuojanti, o netrukus ir pats entas pasirode takelyje tarp medžiu.

— Ho, ho! Labas rytas, Meri ir Pipinai! — pamatęs hobitus, sušuko jis. — Jus ilgai

miegate. Aš jau spejau nukulniuoti daug šimtu žingsniu. Na, atsigerkime ir eime i Entu

Bustinę.

Jis padave dvi pilnas taures, tačiau pripyle jas iš kito ąsočio. Skyresi ir skonis: dabar

gerimas dvelke žeme, buvo sotesnis ir maištingesnis, jeigu taip galima pasakyti. Kol

hobitai, sededami ant lovos krašto, gurkšnojo ir gnaibe elfu paplotelius (ne todel, kad butu

išalkę, bet todel, jog per pusryčius iprasta ką nors valgyti), Medžiabarzdis vel kažką tyliai

entiškai ar elfiškai niuniavo ir žiurejo i dangu.

— O kur yra toji Entu Bustine? — išdriso paklausti Pipinas.

— Kas, a? Entu Bustine? — paklause atsisukdamas Medžiabarzdis. — Tai nera tikra

vieta, o entu susirinkimas, kuris šiais laikais nedažnai besušaukiamas. Tačiau daug entu

man pažadejo ateiti. Mes susitiksime ten, kur visada susitinkame — Derndingle, kaip

žmones vadina tą vietą. Ji yra i pietus nuo čia. Turime ten nueiti iki vidurdienio.

Netrukus jie išsiruoše. Kaip ir vakar, Medžiabarzdis hobitus neše rankose. Už vartu jis

pasuko i dešinę, perbrido per upeli ir

nužingsniavo pietu pusen palei kalvu šlaitus, apaugusius skurdžiais medeliais. Virš ju

hobitai mate beržu ir šermukšniu giraites, o dar aukščiau augo pušynai. Greitai

Medžiabarzdis pasuko i šoną ir iženge i.tankius šilus, kur augo patys aukščiausi ir

storiausi medžiai, kokius hobitai tik buvo matę. Kuri laiką buvo trošku, kaip ir pirmąkart

ižengus i Fangorną, bet tvanka greitai išsisklaide. Medžiabarzdis su jais nekalbejo. Jis

eidamas kažką dusliai ir mąsliai murmejo, tačiau hobitai negalejo suprasti žodžiu, girdejo

nuolat kintančiu ritmu bei tonu. Jiems vis rodesi, jog girdi atsaką, sklindanti iš šaknu,

šaku ar medžiu kamienu, tačiau Medžiabarzdis žingsniavo nesustodamas ir net

nesižvalgydamas.

Jie keliavo jau gana ilgai — Pipinas bande skaičiuoti „entu žingsnius", bet susipainiojo

suskaičiavęs iki triju tukstančiu— kai Medžiabarzdis suletino žingsni. Staiga jis sustojo,

nuleido hobitus ant žemes ir, pridejęs gumbuotas rankas prie barzdos, sutrimitavo. Tarsi

Medžiabarzdis užsikele Meri su Pipinu ant pečiu ir vel nužingsniavo, tolydžio

40

stabteldamas bei sutrimituodamas. Kiekvieną kartą atsakymas pasigirsdavo vis arčiau ir

garsiau. Taip eidami jie pagaliau pasieke vietą, panašią i neperregimą sieną iš tamsiu,

amžinai žaliuojančiu medžiu. Hobitai dar nebuvo matę tokiu augalu: jie šakojosi nuo pat

šaknu ir buvo tankiai apželę tamsiais blizgančiais lapais. Iš visu pusiu styrojo tvirti tiesus

spygliai, nuseti dideliais alyvu spalvos pumpurais.

Pasukęs i kairę, Medžiabarzdis po poros žingsniu toje sienoje priejo siaurą angą, kuri

išvede juos i ilgą statu šlaitą. Hobitai suprato, jog Medžiabarzdis leidžiasi i labai plačią,

gilią ir apvalią kaip dubuo daubą, kurios kraštus karunavo amžinai žaliuojančiu medžiu

siena. Dauboje vešejo lygi žole, tačiau, be dvieju aukštu sidabriniu beržu, augusiu dugne,

nesimate jokiu medžiu. Iš vakaru ir rytu daubon vingiavo dar du takai.

Keletas entu jau buvo ateję. Kiti leidosi takais ar seke paskui Medžiabarzdi. Hobitai su

nuostaba žiurejo i artejančius entus. Jie

kitą (bent jau svetimšalio akiai), — tačiau labai nustebo. Entai skyresi vieni nuo kitu kaip

medžiai: vieni — kaip tos pačios rušies, bet skirtingo ugio bei amžiaus, kiti— kaip

skirtingu rušiu atstovai: kaip beržas nuo buko ar ąžuolas nuo egles. Čia buvo keletas

senuju entu, barzdotu ir susisukusiu lyg galingi senoves medžiai (nors ir ne tokie seni

kaip Medžiabarzdis), buvo nemažai aukštu, tvirtu, glotniažieviu jau subrendusiu entu,

tačiau niekur nesimate jauneliu. Ant žoles dauboje jau stovejo apie du tuzinus entu, o kiti

vis dar leidosi takais.

Iš pradžiu Merj su Pipinu apstulbino entu ivairove: skirtingiausiu formu, spalvu, ugio ir

svorio, nevienodo galuniu ilgio, skyresi netgi koju ir ranku pirštu skaičius (nuo triju iki

devyniu). Keletas entu buvo panašus i Medžiabarzdi ir primine bukus ar ąžuolus. Kiti

entai atrode lyg lazdyno krumai: rudaodžiai, ilgarankiai, trumpomis storomis kojomis. Iš

gluosniu buvo kilę aukšti tiesus pilki entai ilgomis kojomis ir daugiapirštemis rankomis,

kiti primine egles (tai buvo aukščiausi entai), buvo beržu, liepu ar šermukšniu pavidalo

butybiu. Bet kai jie susirinko aplink Medžiabarzdi, nulenke galvas bei eme melodingai ir

letai kažką murmeti, idemiai žvelgdami i atvykelius, hobitai iš karto suprato, jog visi entai

priklauso tai pačiai giminei ir turi vienodas akis: gal ne tokias senas ir gilias kaip Medžiabarzdžio,

bet tokias pat mąslias, protingas ir spindinčias žalia ugnele.

Susirinkus visiems dalyviams entai plačiu ratu apstojo Medžiabarzdi ir prasidejo idomus,

tačiau nesuprantamas pokalbis. Pradžioje entai murmejo letai, veliau vis garsiau, kol

balsai susiliejo i vieną chorą, kažką gaudžianti kylančiu ir krintančiu ritmu. Balsai stiprejo

ir tilo čia vienoje, čia kitoje rato puseje, palydimi galingo atsakomojo gaudesio. Iš pradžiu

Pipinui patiko klausytis, nors jis ir nesuprato ne vieno žodžio — tikriausiai tai buvo entu

kalba, tačiau veliau jo susidomejimas išbleso. Po kurio laiko (murmejimas net ir nemane

liautis) Pipinas susivoke besibaiminąs, ar jie pasake vieni kitiems daugiau nei „labas

rytas" — juk entu kalba tokia „nesku-bri" — ir kiek dienu užtruks Medžiabarzdis, jeigu

sumanys išvardyti visu entu vardus.

Medžiabarzdis akimirksniu tai pastebejo:

— Hm, ha, hei, Pipinai! — pasake jis, ir kiti entai nutrauke dainą. — Aš visai užmiršau,

jog hobitai yra greituoliu tauta ir jums pakyrejo klausytis nesuprantamos šnekos. Jus

galite nulipti. Aš pasakiau jusu vardus Entu Susirinkimui, jie mate jus ir pripažino, kad

nesate orkai, tad i senus sąrašus bus iterpta nauja eilute. Kol kas tiek teaptareme, bet

entams tai yra greitas darbas. Jei norite, pasivaikščiokite po daubą. Kiek šiauriau yra entu

šulinys, jei pavargote — galite atsigerti. Prieš pradedami rimtai tartis, mes dar

persimesime keletu žodeliu, o veliau aš jus susirasiu ir papasakosiu, kaip sekasi.

Jis nuleido hobitus žemen. Prieš išeidami jie žemai nusilenke. Sprendžiant iš murmesio ir

linksmu akiu, šis judesys entus labai pralinksmino, tačiau jie greitai grižo prie savo

reikalu. Meris su Pipinu užlipo vakariniu takeliu ir iškišo nosi pro angą medžiu sienoje.

Nuo daubos aukštyn kilo platus miškingi šlaitai, o už ju virš tolimiausio gubrio egletos

41

kupros žerejo aštri ir balta aukšto kalno viršune. Kaireje, pietuose, matesi i pilką toli

besileidžiantis miškas. Toje tolybeje kažkas žvilgejo tamsiai žalia spalva— Meris mane,

kad tai turetu buti Rohano pievos.

— Kažin kur yra Izengardas? — pasidomejo Pipinas.

— Aš tiksliai nežinau, kur mes esame, — atsake Meris, — bet šitas kalnas, ko gero, yra

Metedrasas, o kiek prisimenu, — Izengardo Žiedas yra sleniu sankirtoje ar giliame

tarpeklyje kalnu grandines gale. Jis turetu buti už ano tolimo gubrio. Matai, iš ten kaip tik

kyla dumai arba rukas, ar ne?

— Kažin ar didelis Izengardas? — toliau svarste Pipinas. — Ir ką jam galetu padaryti

entai?

— Nežinau, — atsake Meris. — Pasakojama, kad Izengardas yra apvalus slenis tarp kalvu

ar uolu, kurio viduryje stovi akmenine sala, vadinama Orthanku. Ten yra Sarumano

tvirtove. Bokštą supančioje sienoje yra keleri vartai ir, jeigu neklystu, upe, kuri iš kalnu

pro Izengardą teka i Rohano Tarpekli. Vargu ar entams pavyktu paimti tokią tvirtovę.

Nors, žinai, aš manau, jog jie nera to-

kie taikus, paprasti ir juokingi, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Taip, entai leti, keisti,

liudnoki ir kantrus, tačiau nenorečiau buti ju priešininku, kai jie ipykę.

— Taip, — tare Pipinas, — suprantu. Gulinti ir mąsliai atrajojanti karve visai nepanaši i

puolanti buliu, tačiau permaina gali ivykti staiga. Idomu, ar Medžiabarzdžiui pavyks juos

sukelti. Jis bandys. Bet juk jis pats pakilo kovoti tik vakar nakti ir tuojau pasistenge

nurimti.

Hobitai grižo atgal. Entu balsai vis dar oše. Saule jau pakilo virš krumu gyvatvores ir

spindejo beržu viršunese, o šiaurinę daubos dali nušviete vesi geltona šviesa. Ten jie

pamate nedidelę žaižaruojančią versmę. Jie paejejo daubos pakraščiu palei visžalius

krumus ir nusileido prie čiurlenančio vandens. Buvo smagu justi pedomis vesią žolę ir

niekur neskubeti. Jie atsigere šalto, tyro, aštraus vandens, atsisedo ant samanoto akmens ir

stebejo saules spindulius, šokančius ant žoles, bei virš daubos plaukiančiu debesu

šešelius. Entai vis dar murmejo. Tai buvo keista, nuo viso pasaulio ir visu pavoju atskirta

vieta. Nesutramdomas ilgesys užpludo hobitus, jie pasiilgo pažistamu veidu bei balsu, o

ypač Frodo, Semo ir Platžengio.

Pagaliau entai nutilo, ir pakelę galvas hobitai pamate ateinančius Medžiabarzdi bei dar

vieną entą.

— Hm, hum, štai ir aš, — pasake Medžiabarzdis. — Jus tikriausiai jau pavargote ir

nekantraujate, hm? Na, aš manau, jog jums dar teks pakenteti. Mes baigeme pirmąją dali,

tačiau aš dar turiu paaiškinti padeti tiems, kurie gyvena toli nuo Izengardo, ir tik tada mes

spręsime, ką daryti. Nuspręsti entams yra lengviau negu suvokti ivykius. Tačiau

neneigsiu, jog visa tai gali užtrukti kelias dienas. Todel aš atvedžiau jums draugą.

Netoliese jis turi entu namą. Jo elflškas vardas yra Bregaladas. Jis pasirupins jumis, nes

sakosi jau apsisprendęs ir jam nebereikia pasilikti Susirinkime. Kaip matote, labai jau,

hm, hm, greitas entas. Aš tikiuosi, kad jus susidraugausite. Iki pasimatymo!

Medžiabarzdis apsisuko ir nuejo.

Bregaladas kuri laiką rimtai apžiurinejo hobitus, o šie stengesi ižvelgti nors vieną jo

„greitumo" požymi. Bregaladas buvo aukštas entas, rausvomis lupomis ir pilkai žaliais

plaukais, vienas iš jaunesniu. Jo lygi ranku ir koju oda žvilgejo. Jis galejo lankstytis ir

siubuoti kaip liaunas medis vejyje. Pagaliau entas prašneko, o jo balsas buvo stipresnis ir

aukštesnis už Medžiabarzdžio.

— Ha, hm, draugai, eikime pasivaikščioti, — pasiule jis. — Aš esu Bregaladas arba, jusu

vyresniam entui, jam dar nespejus užduoti klausimo. Be to, aš greitai geriu ir jau einu

šalin, kai kiti dar tik drekina savo barzdas. Eime!

Jis pasilenke ir padave po ilgapirštę ranką kiekvienam hobitui. Visą dieną jie praleido

miškuose dainuodami ir juokdamiesi, nes Greitmintis mego juoktis. Jis juokdavosi, jei iš

42

už debesu pasirodydavo saule, jis šypsojosi aptikęs šaltini ar upeli: tada jis pasilenkdavo

ir apsitaškydavo kojas bei galvą vandeniu; jam buvo linksma klausytis, ką šneka ir šnara

medžiai. O pamatęs šermukšni, jis surimteda-vo, ištiesdavo rankas ir siubuodamas tyliai

imdavo kažką niuniuoti.

Vakare Greitmintis atsivede hobitus i savo namus. Juos supo augančiu šermukšniu ratas,

o viduje (kaip iprasta entu namams) tryško versme ir gulejo keletas apsamanojusiu

akmenu. Kol sutemo, hobitai dar kuri laiką kalbejo su Greitminčiu. Kažkur tolumoje vis

dar uže Susirinkimo balsai, bet dabar jie atrode duslesni ir ne tokie šviesus, dažnai iš visu

išsiskirdavo vienas galingas aukštas balsas, o kiti nutildavo. Bet Bregaladas šalia vis dar

tyliai pasakojo, ir hobitai sužinojo, kad jis priklause Odažieviu giminei, kad jo šalis buvo

nusiaubta. Dabar hobitai galejo suprasti Greitminčio „greitumą", kilusi iš neapykantos

orkams.

— Ten, mano namuose, irgi augo šermukšniai, — tyliai ir liudnai kalbejo Bregaladas. —

Šermukšniai, kurie buvo pasodinti dar tada, kai aš buvau mažas entukas, prieš daug daug

metu. Pasaulis tada dar buvo ramus. Šermukšnius pasodino senieji entai, kad pradžiugintu

entes, tačiau jos tik pažvelge i medžius, nusišypsojo ir pasake žinančios, kur skleidžiasi

kvapesni, baltesni žiedai. Dabar nebeliko ne vieno iš tu šermukšniu. Aš vadinau juos

Rožes Tauta. Medžiai augo ir augo, kol ju šešeliai tapo lyg žalios sales, raudonos ju uogos

rudeniop apsunkdavo, o ju grožis, rodesi, svarino medžiu šakas. Šermukšniuose burdavosi

paukščiai. Aš megstu paukščius —

net tada, kai jie čirškia, — o šermukšniams užtenka uogu jiems pamaitinti. Bet paukščiai

tapo pikti ir godus, jie draske medžius, pleše vaisius, nelesę mete juos žemen. Veliau

atejo orkai su kirviais ir nukirto mano medžius. Aš atejau, šaukiau šermukšnius ju ilgais

vardais, bet jie nebešlamejo. Jie nebegalejo nei girdeti, nei atsiliepti: jie gulejo negyvi.

Hobitai užmigo, užliuliuoti Bregalado dainavimo, panašaus i daugiakalbę dejonę del

mylimu medžiu mirties.

Kitą dieną hobitai praleido irgi su Greitminčiu, tačiau nejo toli nuo jo „namu". Didžiąją

dienos dali jie prasedejo tyledami kalvos pašlaiteje, nes vejas buvo šaltesnis, debesys

pilkesni ir žemesni, o saule nešviete. Tolumoje Entu Susirinkimo balsai tai garsejo, tai vel

tilo, kartais greitedami, kartais visai nurimdami. Atejo antroji naktis, o entai vis dar taresi

po skubančiais debesimis ir mirksinčiomis žvaigždemis.

Išaušo trečioji diena — blanki ir vejuota. Saulei tekant, entu balsai sugaude kaip choras,

bet paskui vel pritilo. Rytui ipusejus vejas nurimo, ore tvyrojo sunkus laukimas. Hobitai

mate, kaip atidžiai klausesi Bregaladas, nors jie patys, budami jo namu slenyje, beveik

nieko negirdejo.

Atejo popiete, saule, po truputi krypdama i vakarus, kalnu link, siunte ilgus geltonus

spindulius iš properšu debesu sienoje. Staiga jie pajuto, kad juos supa mirtina tyla, miškas

nutilęs klausesi. Entai nutilo. Ką tai reiške? Bregaladas išsitiese ir idemiai žiurejo atgal i

šiaurę, i Derndinglo pusę.

nuo vejo gusio nulenke viršunes. O po pauzes atsklido karinga daina, tarsi rusčiu bugnu

dundesys, jame pasigirdo aukšti bei stiprus balsai:

43

Tai buvo entai — ju daina vis artejo ir stiprejo:

Bregaladas pakele hobitus ir nudrože pasitikti balsu.

Greitai jie išvydo ilgą, dideliais žingsniais nuo šlaito besileidžiančią entu eilę. Ją vede

Medžiabarzdis, penkiasdešimt jo draugu žygiavo už jo, o iš šonu einantys du entai

rankomis muše ritmą. Jiems priartejus, hobitai pamate žalias liepsnas ir žiežirbas

svaidančias entu akis.

— Hum, hom! Štai pagaliau ir mes su bugnais! — šuktelejo Medžiabarzdis, pastebejęs

Bregaladą ir hobitus. — Dekites prie musu! Mes iškeliaujame! Mes vykstame i

Izengardą!

— I Izengardą! — daugeliu balsu sušuko entai.

— I Izengardą!

Taip dainuodami entai patrauke i pietus.

Žibančiomis akimis Bregaladas stojo i eilę šalia Medžiabarzdžio. Senasis entas pasieme

hobitus, užsikele ant pečiu ir plakančiomis širdimis bei aukštai iškeltomis galvomis jie

išdidžiai keliavo dainuojančio burio priekyje. Nors jie tikejosi, kad kažkas ivyks, tačiau

Meri su Pipinu apstulbino entu permaina. Jie atrode kaip i laisvę išsiveržęs šniokščiantis

srautas, ilgai nykęs griovyje.

— Entai gana greitai apsisprende, ar ne? — paklause Pipinas, ištaikęs akimirką, kai

dainavimas nutilo ir girdejosi tik ranku bei koju dundesys.

— Greitai? — paklause Medžiabarzdis. — Hum! Taip, iš tiesu. Greičiau nei aš tikejausi.

Aš jau daug amžiu nemačiau šitaip sukilusiu entu. Mes nemegstame, kai trikdoma musu

ramybe. Mes niekad nesukylame, nebent tada, kai gresia mirtinas pavojus mums ir musu

medžiams. O miške tokio pavojaus nebuvo nuo Juros žmoniu ir Saurono karo. Orkai

savo prakeiktąją ugni. Musu kaimynas, iš kurio tikejomes paramos, pasirode besąs išdavikas.

Jis juk burtininkas ir turetu suvokti, ką daro. Nei elfu, nei entu, nei žmoniu

kalbose nera prakeiksmo, tinkamo tokiai išdavystei prakeikti. Težlunga Sarumanas!

— Ar jus iš tikruju galite išlaužti Izengardo vartus? — paklause Meris.

— Ho, hm, žinoma! Jus neisivaizduojate, kokie mes esame stiprus! Ar kada nors girdejote

apie trolius? Taip, jie labai stiprus. Tačiau troliai tera nevykę entu antrininkai, kuriuos

padare Priešas Didžiosios Tamsos metais, panašiai kaip pagal elfus jis sukure or-kus. Mes

stipresni už trolius. Mes esame padaryti iš žemes kaulu. Mes galime trupinti akmeni kaip

medžio šaknis, tik daug greičiau, jei esame supykę! Jeigu musu neparblokš ar nesudegins,

suskaldy-sime Izengardą i trupinelius ir sumalsime sienas i miltus.

— Bet Sarumanas bandys jus sustabdyti, ar ne?

— Ak, hm, taip, žinoma. Aš to nepamiršau. Aš daug apie tai galvojau. Matai, daugelis šiu

entu yra daug medžiu gyvenimu jaunesni už mane. Jie sukilo ir tetrokšta vieno —

sugriauti Izengardą. Greitai jie vel ims galvoti, jie aprims atsigerę musu vakarinio gerimo.

Ak, kaip mes ištrokšime! O dabar tegu jie žygiuoja ir gieda! Prieš mus ilgas kelias ir daug

laiko pagalvoti.

Kuri laiką Medžiabarzdis žygiavo dainuodamas su kitais. Tačiau netrukus jis vel nutilo.

Pipinas mate, kaip susirauke jo seni antakiai. Jis pastebejo liudną žvilgsni ento akyse,

liudną, bet ne skausmingą. Žalioji šviesa nugrimzdo gilyn i tamsias išminties gelmes.

— Galimas daiktas, mano draugai, — letai pratare entas, — labai galimas daiktas, jog

44

mes žygiuojame pasitikti mirties, ir šitas entu žygis bus paskutinis. Bet jei butume

pasilikę namuose ir nieko nedarę, nuo lemties vis tiek nebutume pasislepę. Šita mintis jau

seniai kirbejo entu krutinese, štai kodel mes dabar žygiuojame. Tai nera karštakošiškas

sprendimas. Šis paskutinis entu žygis bus bent jau vertas dainos. Taip... — atsiduso jis. —

Galbut mes pasitarnau-sim kitoms tautoms prieš išnykdami. Vis delto aš norečiau

pamatyti, kaip išsipildo dainos apie entes. Aš norečiau dar bent karteli išvysti Fimbretilę.

Tačiau, mano draugai, dainos, kaip medžiu vaisiai, noksta tik joms težinomu laiku, o

kartais nudžiuva neprinokusios.

Žengdami plačiais žingsniais, entai nusileido ilgu sleniu ir, pasukę i vakarus, pradejo

kopti i statu gubri. Didieji miškai pasiliko už nugaros, priekyje besimate keletas pavieniu

beržu ir ant pliku kalvu augančios vienišos pušys. Saule nusileido už tolimu kalvu. Žemę

apgaube pilka prieblanda.

Pipinas žvilgtelejo atgal. Jam pasirode, kad entu labai padaugejo. Ten, kur jie praeidami

mate tik plikas kalvas, dabar juodavo medžiu kamienai. Ir jie judejo! Negi visas Fangorno

miškas butu pakilęs žygiui per kalvas i karą? Hobitas pasitryne akis tikedamasis, jog

sapnas ar šešeliai išnyks, tačiau dideli pilki siluetai tebeju-dejo pirmyn. Pasigirdo garsas,

panašus i vejo šlamejimą šakose. Entai artejo prie gubrio viršunes ir visos dainos nutilo.

Naktyje ne-

sigirdejo nieko, tik žemes gurgždesys po entu kojomis ir tylus šnabždesys, lyg atsargiai

šnaretu lapai. Pagaliau jie atsistojo viršuneje ir nuo jos pažvelge i tamsią bedugnę —

milžinišką tarpekli kalnu grandines pabaigoje. Tai buvo Nan Karuniras, Sarumano Slenis.

— Izengardą gaubia naktis, — tyliai pasake Medžiabarzdis.

—

Baltasis Raitelis

— Aš mirtinai sustirau, — pareiške Gimlis, daužydamas rankas ir šokinedamas nuo kojos

ant kojos. Pagaliau artejo diena. Auštant bendrakeleiviai kuo galedami papusryčiavo ir

dabar ruošesi vel ieškoti hobitu pedsaku.

— Nepamirškite to senio! — šuktelejo Gimlis. — Aš jausčiausi daug ramiau, jei rasčiau

jo batu pedsaku.

— Kodel? — nustebo Legolasas.

— Todel, kad senis, kuris palieka pedsakus, yra tik senis, ir niekas daugiau, — paaiškino

Gimlis.

— Galbut, — pasake elfas, — tačiau tokioje aukštoje žoleje batu pedsaku galejo ir nelikti.

— Tai nesutrikdys Pedsekio, — atsiliepe nykštukas. — Aragornui pakaktu nulenkto

stiebelio. Tačiau pedsaku mes vis tiek nerasime. Aš esu isitikinęs, kad naktinis svečias

buvo Sarumano šmekla. Gal ir dabar jis stebi mus iš Fangorno.

— Gali buti, nors nesu tikras, — isiterpe Aragornas. — Aš galvoju apie arklius. Vakar,

Gimli, tu sakei, kad juos kažkas išgąsdino. Dabar aš taip nemanau. Ar tu girdejai ju

žvengimą, Legolasai? Ar jis buvo panašus i išsigandusiu gyvuliu balsus?

— Ne, — tvirtai atsake Legolasas. — Aš juos aiškiai girdejau, bet užkluptas tamsoje ne iš

karto supratau, kad arkliai žvenge džiaugsmingai, lyg butu susitikę laukiamą draugą.

— Aš irgi taip pamaniau, tačiau negalesiu iminti šios misles, jei žirgai negriš patys, —

prisipažino Aragornas. — O dabar eikime! Jau švinta. Užuot spelioję, geriau

apsidairykime. Pradekime ieškoti nuo čia, nuo musu stovyklos, o veliau po truputi

kilkime šlaitu i mišką. Ką begalvotume apie naktini svečią, mums svarbiausia surasti

hobitus. Jei jie netyčia paspruko, tai turejo sleptis tarp medžiu, kitaip juos butu pastebeję.

Jeigu nuo čia iki miško nieko ne-

rasime, tada teks ieškoti mušio lauke, tarp pelenu. Vilties ten maža: Rohano raiteliai gerai

atliko savo darbą.

Kuri laiką draugai kiutinejo šlamindami žolę. Virš ju niurus stovejo medis, išdžiuvę jo

lapai karojo, tarškedami sausame rytu vejyje. Aragornas neskubedamas ženge i šali. Jis

nuejo prie vieno iš sargybiniu laužu ant upes kranto, atidžiai tyrinedamas žemę pasuko

45

link kalveles, kur vyko mušis. Staiga Pedsekys pasilenke, veik isikniaubdamas i samanas.

Jis pašauke kitus, šie tuoj atbego.

— Pagaliau mes turime naujienu, — praneše Aragornas. Jis iškele dideli jau ruduojanti

blyškaus auksinio atspalvio sulužusi lapą. — Čia juk melirno medžio lapas iš Lorieno!

Ant jo yra trupiniu, ir dar keli nubirę ant žoles. Žiurekite! Šalia guli perpjauta virve!

— O štai ir ją nupjovęs peilis! — tare Gimlis ir pasilenkęs iš kupsto ištrauke

trumpaašmeni durklą, kuri ten imyne kažkieno sunki koja. Šalia gulejo makštys.

— Orku durklas, — nusprende nykštukas, su pasibjaurejimu laikydamas durklą už

rankenos, ant kurios buvo išraižyta šlykšti galva su žvairomis akimis ir kreiva burna.

— Na, čia tai jau misliu misle! — šuktelejo Legolasas. — Surištas belaisvis pasprunka ir

nuo orku, ir nuo juos apsupusiu raiteliu. Paskui sustoja vidury lauko ir persipjauna savo

virves orkišku peiliu. Tačiau kaip? Jei jo kojos buvo surištos, kaip jis galejo vaikščioti? Ir

jei jo rankos buvo surištos, kaip jis panaudojo peili? O jei belaisvis buvo nesurištas, tai

kuriam galui jam prireike pjaustyti virves? Po to patenkintas savo darbu jis atsiseda ir

ramuteliai užkanda lembaso. Vien to užtektu suprasti, jog čia buta hobito, nereikia ne

melirno lapo. Tada jis turbut prisiriša sparnus ir čiulbedamas nuskrenda i mišką. Surasime

ji labai lengvai — tereikia poros sparnu.

— Kažkokia velniava, — pasake Gimlis. — Ką čia veike naktinis senis? Aragornai, ką tu

pasakysi apie Legolaso speliojimus? Gal paaiškinsi viską geriau?

— Galbut ir paaiškinsiu, — nusišypsojo Aragornas. — Yra dar kitu ženklu netoliese,

kuriu jus nepastebejote. Aš sutinku, jog belaisvis buvo hobitas ir galejo tureti laisvas

kojas arba rankas. Manau, jog rankas, tada misle darosi lengvesne, o ir pedsakai rodo, jog

aplink daug giliu kanopu pedsaku ir bryde, lyg kas nors butu tempęs sunku daiktą. Orką

užmuše raiteliai ir veliau nuvilko prie laužo. Bet hobitas liko nepastebetas: buvo naktis, o

jis vis dar vilkejo elfu apsiaustą. Hobitas buvo išvargęs ir alkanas, todel visai nenuostabu,

jog žuvusio priešo peiliu persipjovęs virvę jis iš pradžiu pailsejo ir pasistiprino. Malonu

žinoti, jog kišeneje jis turejo lembaso, nors ir pabego be nieko. Tai jau panašu i hobitą.

Sakau jis, tačiau viliuosi, jog išsigelbejo abu— Meris ir Pipinas. Bet irodyti negaliu.

— O kaip musu draugui pavyko atsirišti rankas? — paklause

Gimlis.

— Nežinau, — atsake Aragornas. — Ir nežinau, kodel orkas juos bande nunešti šalin. Tik

jau ne del to, kad padetu pabegti. Tačiau dabar aš pradedu suvokti kai ką, kas man nedave

ramybes nuo pačios pradžios: kodel, žuvus Boromirui, orkai pasitenkino tik Meriu ir

Pipinu? Kodel nebande ieškoti kitu ar atakuoti musu stovyklos, bet visu greičiu nuskubejo

i Izengardą? Galbut jie mane, jog sugavo Žiedo Nešeją ir jo ištikimą draugą? Ne. Ju

šeimininkai, net jei butu žinoję apie Žiedą, vis tiek nebutu išdrisę tokios paslapties

patiketi orkams, per daug jau jie nepatikimi tarnai. Bet dabar aš suprantu, jog orkams

bandyta juos išnešti. Išdavyste jiems yra iprastas dalykas, todel koks stiprus ir drąsus

orkas tikejosi visą atlygi pasiglemžti sau. Šitaip aš suprantu šiuos pedsakus. Gali buti ir

kitaip. Bet esu isitikinęs, jog bent vienas iš musu draugu išsigelbejo. Mes privalome ji

surasti prieš griždami i Rohaną. Neturetume baimintis del Fangorno, nes hobitas ar

hobitai ne savo valia pasislepe toje tamsioje vietoje.

— Nežinau, kas mane baugina labiau: Fangornas ar ilga kelione per Rohaną pesčiomis,

— pasake Gimlis.

— Tad pirmyn, i mišką, — paragino Aragornas.

Beveik tuoj pat Aragornas surado šviežiu ženklu. Ant Entvašo kranto pedsekys aptiko

hobito pedsaku - bet daugiau nieko negalejo pasakyti. Tik pačiame miško pakraštyje, po

dideliu medžiu, atsirado ryškesniu pedsaku. Žeme buvo sausa ir daug neatskleide.

— Bent vienas hobitas čia stovejo ir žiurejo atgal, o paskui pasisuko ir nuejo j mišką, —

tare Aragornas.

46

— Vadinasi, seksime paskui, — atsiduso Gimlis. — Bet man šita giria nepatinka — ne

veltui mus ispejo del jos. Geriau jie butu pasukę kur kitur!

— Nors ir ką pasakotu legendos, aš nejaučiu, kad miškas butu blogas, — pasake

Legolasas. Elfas stovejo po pirmuju medžiu šakomis, pasilenkęs i prieki, lyg ko nors

klausydamasis, ir plačiai atveręs akis žvelge i šešelius. — Ne, miške nera blogio, arba jis

slypi kur nors gludumoje. Aš girdžiu tik tolimus aidus, atskriejančius iš tamsiu vietu, kur

medžiu širdys yra juodos. Šalia musu tikrai nera blogio, jaučiu tik kažkoki nerimą ir rusti.

— Tikiuosi, jog miškas pyksta ne ant manęs, — tare Gimlis. — Aš jam nieko nepadariau.

— Iš tiesu, — pritare elfas, — bet miškas yra nukentejęs. Jame kažkas vyksta arba tuoj

ivyks. Jus jaučiate, kaip trošku? Man truksta oro.

— Oras tvankus, — patvirtino nykštukas. — Nors ne toks sunkus kaip Gudžiojoje

Girioje, tačiau vis tiek labai priplekęs.

— Šitas miškas senas, labai senas, — pasake elfas. — Toks senas, kad šalia jo aš vel

atrodau jaunas. Keliaudamas su jumis, vaikai, dar taip nesijaučiau. Ši giria — tai gyva

atmintis. Bučiau laimingas, jei taikiu metu galečiau čia paviešeti.

— Na, žinoma, — suprunkšte Gimlis, — tu esi miško elfas, o elfai yra keista tauta. Bet tu

mane paguodei. Kur eisi tu, eisiu ir aš. Tik laikyk paruošęs savo lanką, mano kirvis irgi

bus po ranka. Žinoma, ne medžiams kirsti, — skubiai pridure nykštukas, pažvelgęs i

aukštą medi, po kuriuo vyko pokalbis. — Aš tik noriu tureti savu argumentu, jei mes vel

sutiktume tą seni. Eikime!

Su tais žodžiais trys medžiotojai iženge i Fangorno mišką. Legolasas su Gimliu paliko

Aragornui sekti pedsakus, tačiau netgi patyrusiam Pedsekiui buvo nelengva susigaudyti.

Sausą miško žemę denge lapu kilimas. Spedamas, jog pabegeliai laikysis arčiau vandens,

Aragornas dažnai nusileisdavo prie upes krantu. Taip jis surado vietą, kur Meris su Pipinu

atsigere ir nusiplove kojas. Ten labai aiškiai matesi dvieju hobitu pedos, vienos šiek tiek

mažesnes už kitas.

— Geros naujienos, — nudžiugo Aragornas, — tačiau pedsakai jau dvieju dienu senumo

ir, atrodo, šitoje vietoje hobitai pasitrauke nuo vandens.

— Ką darysime dabar? — paklause Gimlis. — Mes negalime vytis ju per visą Fangorną.

Neturime tiek maisto. Jei hobitu nesurasime dabar, tai veliau iš musu bus maža naudos.

Galesime sau draugiškai sedeti ir badauti.

— Jei tai bus vienintelis dalykas, kuo galesime jiems padeti, padarysime ir tai, — rimtai

atsake Aragornas. — Pirmyn.

Pagaliau jie pasieke statu Medžiabarzdžio Kalvos šlaitą ir išvydo akmeninę sieną su i

viršu kylančiais laiptais. Saules spinduliai sužerejo pro skubančius debesis, ir miškas

atrode ne toks pilkas bei niurus.

— Užlipkime ir apsidairykime, — pasiule Legolasas. — Man vis dar truksta oro. Norisi

atsikvepti.

Draugai eme kopti viršun. Paskutinis letai lipo Aragornas, labai atidžiai apžiurinedamas

kiekvieną laipteli.

— Aš esu beveik isitikinęs, jog hobitai taip pat čia buvo, — tare jis, — tačiau yra ir kitu

pedsaku, labai keistu pedsaku, kuriu nesuprantu. Galbut nuo kalvos viršunes mes

pamatysime, kuriuo keliu jie nuejo.

Aragornas atsistojo ir apsidaire, tačiau be naudos. Nuo kalvos buvo galima žvelgti tik i

rytus, o ten, iki pat lygumos, iš kurios atejo keliautojai, leidosi medžiu eiles.

— Na ir ratą apsukome, — tare Legolasas. — Jeigu nuo Didžiosios Upes butume žygiavę

tiesiai i vakarus, tai čia butume atsidurę antrą ar trečią dieną, o ne dabar. Sunku numanyti,

kur nuves pasirinktas kelias.

— Mes juk visai nenorejome patekti i Fangorną, — primine

Gimlis.

— Bet esame čia ... ir šauniai pakliuvom i tinklą, — atitare elfas. — Žiurekite!

— Žiureti i ką? — paklause Gimlis.

47

— Ten, tarp medžiu.

— Kur? Aš neturiu elfo akiu.

— Ša, kalbek tyliau, — sušnibždejo rodydamas Legolasas. — Pažiurek i apačią, i kelią,

kuriuo mes atejome. Tai jis. Ar matai ji, vaikštanti nuo medžio prie medžio?

— Matau, matau! — sušnibždejo Gimlis. — Žiurek, Aragornai! Ar aš nesakiau? Tai tas

pats senis. Apsitaisęs purvinais pilkais skudurais — del to aš jo ir nepastebejau.

Aragornas pasisuko ir pamate netoliese letai judančią sulinkusią figurą. Ji buvo panaši i

seną pavargusi elgetą, pasiramsčiuojanti ilga lazda. Nuleidęs galvą, nepažistamasis

nežiurejo i juos. Kitu atveju draugai butu maloniais žodžiais sutikę seni, tačiau dabar

stovejo tyledami, keistai jausdami, jog artinasi kažkas galinga... ar gresminga.

Gimlis išpletęs akis stebejo, kaip figura žingsnis po žingsnio arteja. Staiga nebegaledamas

valdytis jis prapliupo:

— Lankas, Legolasai! Itempk ji! Greičiau! Tai Sarumanas. Neleisk jam pirmam prabilti,

nes jis mus užkeres. Šauk pirmas!

Legolasas letai, lyg iveikdamas kažkoki pasipriešinimą, išsitrauke ir itempe lanką. Jis

paeme strelę, bet deti jos prie temples neskubejo. Aragornas tyledamas itemptai seke

nepažistamąji.

— Ko gi tu lauki? Kas atsitiko? — sušnypšte nykštukas.

— Legolasas teisus, — tyliai tare Aragornas. — Kad ir kas jis butu, mes negalime be

jokios priežasties neispeję nušauti seno žmogaus. Stebekime ir laukime!

Tuo metu senis paspartino žingsni ir neitiketinai greitai atsidure prie uolos. Tada staiga

pakele galvą ir pasižiurejo i viršu, o draugai tyledami žvelge žemyn. Stojo tyla.

Draugai negalejo ižvelgti senio veido, nes ji denge gobtuvas, o ant jo pupsojo plačiabryle

skrybele, tad nesimate jokiu veido bruožu, tik nosies galiukas ir pilka barzda. Aragornui

pasirode, jog jis sugavo aštru ir idemu žvilgsni, pasiustą iš po uždengtu antakiu šešelio.

Pagaliau senasis žmogus nutrauke tylą:

— Sveiki, sveiki, mano draugai, — negarsiai pasake jis, — aš norečiau pakalbeti su

jumis. Ar jus nulipsite, ar man užlipti?

Nelaukdamas atsakymo senis pradejo lipti.

— Dabar! — suriko Gimlis. — Sustabdyk ji, Legolasai!

— Argi aš nesakiau, jog noriu pasikalbeti? — pasiteiravo senis. — Nuleisk lanką,

gerbiamasis elfe!

Lankas su strelemis iškrito Legolasui iš ranku, o jos pačios nusviro palei šonus.

— O tavęs, gerbiamasis nykštuk, paprašyčiau nuimti ranką nuo kirvio rankenos. Mums

nereikes šitokiu argumentu.

Gimlis pakluso ir sustingęs lyg akmuo tyliai stebejo, kaip senis vikriai tarsi ožys liuoksi

laiptais. Jo nuovargio neliko ne ženklo. Jam užlipus pilkieji drabužiai akimirkai

prasiskleide, atidengdami baltos spalvos ruoželi. Gimlis garsiai ikvepe ir tai buvo

vienintelis garsas visiškoje tyloje.

— Koks malonus susitikimas, pakartosiu dar syki, — tare senis, eidamas prie ju. Sustojęs

per keletą pedu jis pasireme ant lazdos, iš po gobtuvo žvelgdamas i draugus. — Ką gi jus

veikiate šitose vietose? Elfas, žmogus ir nykštukas, visi elfu drabužiais... Neabejoju, jog

čia slypi istorija, kurios verta pasiklausyti. Tokiu dalyku pamatysi nedažnai.

— Tu kalbi, tarsi gerai pažintum Fangorną, — pasake Aragornas. — Ar taip yra iš tiesu?

— Ne visai, ne visai, — atsiliepe senis. — Fangornui gerai pažinti reikia daug metu. Bet

aš retkarčiais čia apsilankau.

— Galbut mes galetume sužinoti tavo vardą ir tai, ką norejai pasakyti? — paklause

Aragornas. — Rytas eina i pabaigą, o mes turime skubeti.

— Ką norejau, jau pasakiau — ką čia veikiate ir ką galite papasakoti apie save? O mano

vardas... — Jis nutilo ir skambiai nusijuoke. Aragornas pajuto, kaip kunu perbego

drebulys, keistas šaltas virpulys, tačiau ne iš baimes ar siaubo, bet toks, koks buna pajutus

pirmuosius lietaus lašus, pabudinančius tave mieganti.

48

— Mano vardas! — vel pakartojo senasis žmogus. — Argi dar neatspejote? Aš manau,

jog esate ji girdeję. Taip, esate. Bet kokia gi jusu istorija?

Trys draugai stovejo kaip ibesti ir nieko neatsake.

— Matau, jog abejojate, ar verta pasakoti apie savo užduoti, — pasake senis. — Bet aš ši

tą žinau. Jus sekate dvieju jaunu hobitu pedsakais. Taip, taip, hobitu. Nereikia taip

spoksoti, lyg niekuomet nebutumete girdeję šito vardo. Girdejau ji ir aš. Taigi užvakar jie

čia užlipo ir sutiko kai ką, ko nesitikejo sutikti. Ar jau pakaks? Galbut noretumete

sužinoti, kur jie buvo nugabenti? Galečiau papasakoti ir apie tai. Bet kodel mes stovime?

Kaip matote, jusu užduotis nera jau tokia skubi. Geriau priseskime ir nurimkime.

Senis apsisuko ir nužingsniavo prie netoliese gulinčios akmenu kruvos. Ir tuoj pat, lyg

burtai butu išnykę, draugai sujudo. Gimlis čiupo kirvi. Aragornas išsitrauke kardą.

Legolasas pakele lanką.

Visai nekreipdamas i juos demesio, senis pasilenke ir atsisedo ant žemo plokščio akmens.

Tuo metu jo pilkasis apsiaustas prasiskleide, ir visi pamate, jog po juo senis apsirengęs

baltai.

— Sarumanai! — suriko Gimlis ir puole prie jo iškelęs kirvi. — Kalbek! Sakyk, kur

paslepei musu draugus! Ką jiems padarei! Kalbek arba aš tavo galvoje pramušiu tokią

skylę, jog net burtininkui bus sunku susilopyti!

Bet senis pasirode esąs greitesnis. Jis pašoko ant koju ir užbego ant dideles uolos. Ir

staiga išaugo. Gobtuvas ir pilki skudurai nuleke šalin. Akinančiai tvykstelejo balti

drabužiai. Senis iškele lazdą, ir Gimlio kirvis žvangedamas nukrito ant žemes. Aragorno

kardas užsiplieske ryškia šviesa. Legolasas garsiai suriko ir paleido strelę aukštai i dangu:

strele užsiliepsnojo ir išnyko.

— Mitrandiras! — suriko elfas. — Mitrandiras!

— Dar kartą pasakysiu — koks malonus susitikimas, Legolasai! — atsiliepe senis.

Visi trys draugai žiurejo i ji, negaledami atplešti akiu. Balti kaip sniegas senio plaukai ir

balti drabužiai žibejo sauleje, o akyse, spindinčiose iš po gauruotu antakiu, šokinejo

saules blyksniai. Apimti nuostabos, džiaugsmo ir baimes, jie stovejo ir negalejo ne žodžio

ištarti.

— Gendalfai! — pagaliau prabilo Aragornas. — Gendalfai, tu grižai kaip tik tada, kai

beveik nebeliko vilties. Kas temde mano akis? Gendalfai!

Gimlis tyledamas suklupo ir užsidenge akis.

— Gendalfas, — pakartojo senis, lyg tardamas seniai pamirštą vardą. — Taip, tai buvo

mano vardas. Aš buvau Gendalfas.

Jis nulipo nuo uolos ir pakelęs pilką apsiaustą vel juo apsigaube. Atrode, jog skaisčiai

sušvitusią saulę vel uždenge debesys.

— Taip, jus galite mane vadinti Gendalfu, — tare jis gerai pažistamu draugo ir patarejo

balsu. — Kelkis, mano gerasis Gimli! Tu nekaltas, ir tavo ginklas man nieko nebutu

padaręs. Tiesą sakant, ne vienas jusu ginklas negaletu manęs sužeisti. Kelkis ir džiaukis!

Mes vel susitikome per atoslugi. Ateina didele audra, tačiau potvynio vandenys

atsitrauke.

Jis uždejo ranką Gimliui ant galvos, ir nykštukas pakelęs akis nusijuoke:

— Gendalfai, bet tu dabar visiškai baltas!

— Taip, aš esu baltas, — sutiko Gendalfas, — ir, galima sakyti, jog esu Sarumanas, arba

bent jau toks, koks jis turejo buti. Bet papasakokit apie save! Kai mes išsiskyreme, aš

perejau ir ugni, ir vandeni. Aš užmiršau, ką žinojau, ir sužinojau, ką buvau užmiršęs. Aš

galiu matyti tolimus ivykius, bet neižvelgiu to, kas yra šalia. Papasakokit apie save!

— Ką tu noretum sužinoti? — paklause Aragornas. — Pasakoti visus ivykius nuo

išsiskyrimo ant tilto užtruktu labai ilgai. Geriau iš pradžiu papasakok apie hobitus. Ar tu

juos radai? Ar jie saugus?

— Ne, aš ju neradau, — atsake Gendalfas. — Emyn Mulo slenius denge tamsa, ir aš

nieko nežinojau, kol apie dvieju hobitu pagrobimą man nepraneše erelis.

49

— Erelis! — šuktelejo Legolasas. — Maždaug prieš tris dienas virš Emyn Mulo, aukštai

danguje, aš mačiau ereli.

— Taip, tai buvo Gvaihiras, Veju Valdovas. Jis išgelbejo mane iš Orthanko. Aš paprašiau

jo stebeti Upę ir rinkti naujienas. Jo akys aštrios, bet jis nemato visko, kas vyksta kalvose

bei miškuose. Todel kai ką sužinojau iš jo, o kai ką pamačiau pats. Žiedui nei aš, nei kas

kitas iš musu Rivendeilo Burio nebegali padeti. Jis vos nepakliuvo Priešui, bet laiku

paspruko. Prie to šiek tiek prisidejau ir aš: aš mečiau iššuki Tamsos Tvirtovei ir

atitraukiau šešeli nuo Žiedo. Bet kovodamas pavargau, labai pavargau ir ilgai vaikščiojau

paskendęs tamsiose mintyse.

— Gal tu žinai ką nors ir apie Frodą? — susijaudino Gimlis, — Kaip jam sekasi?

— Negaliu pasakyti. Jis išsigelbejo iš vieno pavojaus, bet priekyje jo laukia dar daugybe

išbandymu. Jis apsisprende ir išejo j Mordorą vienas, tai viskas, ką galiu pasakyti.

— Bet jis ne vienas, — isiterpe Legolasas. — Mes isitikinę, jog su juo iškeliavo Semas.

— Iš tikruju? — paklause Gendalfas ir jo veidą nušviete šypso-na. — To aš nežinojau.

Nors tai nenuostabu. Gerai! Labai gerai! Jus palengvinote man širdi. Papasakokite

daugiau. Atsiseskime ir jus man viską išsamiai išdestysite.

Draugai isitaise ant žemes prie jo koju, ir Aragornas pradejo pasakoti. Ilgą laiką

Gendalfas sedejo užsimerkęs, pasidejęs rankas ant keliu, neužduodamas jokiu klausimu.

Bet kai buvo papasakota apie Boromiro mirti ir jo paskutinę kelionę Didžiąja Upe,

burtininkas atsiduso.

— Tu nepasakei visko, ką žinai ar speji, mano drauge Aragornai, — tyliai tare jis. —

Vargšas Boromiras! Aš nemačiau, kas jam atsitiko. Tai buvo sunkus išbandymas kariui ir

žmoniu valdovui. Galadriele mane ispejo, kad Boromirui gresia pavojus. Bet pabaigoje jis

sugebejo išsigelbeti. Aš džiaugiuosi. Kaip matote, hobitai buvo reikalingi jau vien

Boromiro sielos ramybei. Tačiau ju vaidmuo toli gražu nesibaige. Ju atsiradimas

Fangorne tapo tuo mažu akmeneliu, kuris pradeda griuti kalnuose. Netgi čia aš girdžiu

dundejimą. Sarumanui reiketu nenuklysti per daug toli nuo savo namučiu, kai prasides

linksmybes!

— Tu vis dar ankstesnysis Gendalfas, — palingavo galva Aragornas. — Tebekalbi

mislemis.

— Ką? Mislemis? — paklause Gendalfas. — Ne! Aš kalbejausi pats su savimi. Tai

iprotis: anksčiau pokalbyje dalyvaudavo tik išmintingiausieji, nes jaunimui tenka daug

aiškinti, o tai vargina. — Jis nusijuoke, ir šitas juokas dabar šilde bei malonino lyg saules

spindulys.

— Net Senuju Rumu žmonems aš nebebučiau jaunas, — atsake Aragornas, — todel

prašau tavęs bent trumpai paaiškinti.

— Nuo ko pradeti? — akimirką susimąste Gendalfas. — Štai kaip šiuo metu aš

isivaizduoju ivykiu eigą. Priešas, be abejo, seniai žino, kad Žiedas atsirado ir kad ji turi

kažkoks hobitas. Jis taip pat žino, kiek ir kokiu keliautoju sudaro Buri, žino, jog mes

iškeliavome iš Rivendeilo. Tačiau jis nesuvokia žygio tikslo. Jis tikriausiai mano, jog mes

vykstame i Minas Tiritą, kaip padarytu jis pats. Anot jo, tai butu smugis jo valdžiai. Jis

bijo, nes nežino, kuris iš musu paims Žiedą ir atvirai mes jam iššuki, stengdamasis

nuversti nuo sosto ir užimti jo vietą. Tačiau tai, kad mes norime nuversti ji nuo sosto ir

sunaikinti Žiedą, neprisisapnuos jam net tamsiausiame košmare. Be abejo, čia aš matau

vilties ir sekmes kibirkštelę. Priešas kruopščiai suplanavo pradetąji karą, nes mano

nebegalis delsti. Jis tikisi mus sutriuškinsiąs vieninteliu galingu smugiu. Todel ilgai

ruoštos jo pajegos pajudes anksčiau nei manyta. Išmintingas kvailys! Jeigu jis butu

panaudojęs savo jegas apsaugoti Mordorui ir lekęs ieškoti Žiedo, viltis iš karto butu žuvusi,

— nes nei Žiedas, nei Žiedo Nešejas nesugebetu ilgai nuo jo slapstytis. O dabar jo

žvilgsnis sukauptas i Minas Tiritą. Labai greitai jo jega kaip audra smogs ten. Be to, jis

žino, jog tarnai, tureję sulaikyti Buri, patyre nesekmę. Jie nerado Žiedo ir neatvede be-

50

laisviu hobitu. Bent vienas dalykas iš šiu dvieju butu mus sutriuškinęs. Bet neverta

skaudinti sau širdies isivaizduojamais musu draugu kankinimais Juodojoje Tvirtoveje.

Svarbu, kad priešui nepasiseke — šikart Sarumano deka.

— Tai Sarumanas ne išdavikas? — paklause Gimlis.

— Kurgi ne, — tare Gendalfas, — dvigubas išdavikas. Keista, ar ne? Izengardo išdavyste

rodesi baisiausia. Sarumanas sustiprejo ir nuolat grasino Rohano vyrams, tuo atimdamas

jiems galimybę padeti Minas Tiritui, kai pagrindinis smugis ateina iš rytu. Tačiau išdavyste

— tai lazda su dviem galais. Sarumanas panoro gauti Žiedą sau ar bent jau paimti

i nelaisvę porą hobitu savo tikslams. Ir štai bendros dvieju priešu jegos milžinišku greičiu

paskutinę akimirką atgabena hobitus i Fangorną, kur jie iš viso nebutu patekę.

Todel musu priešus kankina naujos abejones, trikdančios ju planus. Rohano vyru deka

žinios apie muši i Mordorą nenueis. Bet Tamsos Valdovas žino, jog Emyn Mule paimti i

nelaisvę hobitai prieš jo tarnu valią buvo gabenami i Izengardą. Dabar jis bijos Izengardo

ne kiek ne mažiau kaip Minas Tirito. Jei Minas Tiritas kristu, Sarumanui taptu riesta.

— Gaila, kad tarp ju yra musu draugu žemes, — pasake Gimlis. — Jei Izengardo ir

Mordoro niekas neskirtu, jie galetu kautis tarpusavyje, o mes žiuretume ir lauktume.

— Šios kovos laimetojas labai sustipretu ir atsikratytu dvejoniu, — primine Gendalfas. —

Bet Izengardas nepuls Mordoro, kol Sarumanas negaus Žiedo. O dabar tai jam tikrai

nepavyks. Be to, Sarumanas neisivaizduoja gresiančio pavojaus. Jis daug ko nežino. Jis

taip norejo greičiau gauti savo grobi, jog nekantravo pats pašnipineti. Bet jis atejo

pavelavęs, mušis buvo baigtas ir jis nieko nebegalejo padaryti. Jis ilgam čia nepasiliko.

Aš skaitau jo mintis ir matau dvejones. Jis nesupranta medžiu. Sarumanas supranta, jog

raiteliai užmuše ir sudegino visus orkus, bet nežino, ar orkai turejo belaisviu. Jie nežino

apie savo tarnu ir Mordoro orku ginčą nei apie Sparnuotąji Pasiuntini.

— Sparnuotasis Pasiuntinys! — šuktelejo Legolasas. — Aš šoviau i ji iš Galadrieles

lanko Sarn Gebire ir numušiau nuo dangaus. Jis kele mums siaubą. Kokia tai pabaisa?

— Pabaisa, kurios neimanoma nukauti strelemis, — atsake Gendalfas. — Tu tik nušovei

jo žirgą. Tai buvo geras darbas, bet raitelis greitai vel bus raitas. Jis yra nazgulas, vienas

iš Devyneto, kurie dabar jodineja sparnuotais žirgais. Greitai ju siaubas apims paskutines

musu draugu armijas ir uždengs saulę. Kol kas jiems dar neleidžiama pasirodyti šiapus

Upes, todel Sarumanas nežino apie šias Žiedo šmeklas. Jis galvoja tik apie Žiedą. Ar

Žiedas buvo mušyje? Ar ji rado? Kas bus, jeigu Žiedas atiteks Teodenui, Marko

Valdovui, ir jis sužinos apie Žiedo galią? Todel Sarumanas grižo i Izengardą ir padvigubins

ar patrigubins puolimą prieš Rohaną. Bet, užsiemęs savo ugningomis mintimis,

jis pamiršo dar vieną pavoju— Medžiabarzdi.

— Tu vel imi šneketi pats su savimi, — nusišypsojo Aragornas. — Aš nepažistu

Medžiabarzdžio. Ir nors išgirdau apie dvigubą Sarumano išdavystę, tačiau negaliu

suprasti, ką mums gali duoti du hobitai, atsidurę Fangorne, išskyrus ilgas ir bevaises paieškas.

— Palauk! — sušuko Gimlis. — Aš noriu pirmiau sužinoti kitą dalyką. Ką mes mateme

praeitą nakti: tave, Gendalfai, ar Sarumaną?

— Tikrai ne mane, — atsake Gendalfas. — Vadinasi, tai buvo Sarumanas. Dabar mes

tokie panašus, kad tavo noras padaryti mano galvoje nesulopomą skylę yra atleistinas.

— Gerai, gerai! — nudžiugo Gimlis. — Džiaugiuosi, kad ten buvai ne tu.

Gendalfas vel nusijuoke.

— Taip, mano gerasis nykštuk, — pasake jis, — malonu, kai supranti neklydęs. Aš

negaliu peikti tavęs už toki svetingumą, nes pats liepdavau draugams nepasitiketi net savo

rankomis, kai turima reikalu su Priešu. Laiminu tave, Gimli, Gloino sunau! Galbut vieną

dieną tu pamatysi Gendalfą bei Sarumaną kartu ir galesi mus palyginti.

— Bet hobitai! — isiterpe Legolasas. — Mes ilgai keliavome ju ieškodami, o tu, atrodo,

žinai, kur jie yra. Kur jie dabar?

— Su Medžiabarzdžiu ir entais, — atsake Gendalfas.

51

— Entai! — sušuko Aragornas. — Vadinasi, senos legendos pasakoja tiesą apie

milžiniškus medžiu piemenis, gyvenančius mišku tankmese? Ar entu dar yra? Aš maniau,

kad jie išliko tik senuju dienu atminimuose arba apskritai tebuvo graži Rohano legenda.

— Rohano legenda! — prunkštelejo Legolasas. — Kiekvienas Dykosios Šalies elfas žino

dainu apie entus-onodrimus ir ju gilią širdgelą. Bet net mums entai tapo tik legenda. Jei

sutikčiau gyvą entą, iš tiesu pasijusčiau jaunas! Tačiau Medžiabarzdis tera Fangorno

vardas, išverstas i bendrąją kalbą. O tu kalbi apie gyvą butybę. Kas jis toks?

— Tu nori sužinoti labai daug, — tare Gendalfas. — Netgi tas truputis, kuri aš žinau apie

jo ilgą gyvenimą, virstu ilga istorija, kuriai neturime laiko. Medžiabarzdis yra Fangornas,

miško sargas, seniausias iš entu ir seniausias iš visu gyvu Viduržemio padaru. Aš tikiuosi,

jog tu, Legolasai, ji sutiksi. Meriui su Pipinu pasiseke, jie susitiko Medžiabarzdi šitoje

pačioje vietoje, kur mes sedime. Hobitai sutiko entą prieš dvi dienas ir jis juos nuneše i

savo namus — toli, prie kalnu. Medžiabarzdis dažnai apsilanko šitoje kalvoje, ypač tada,

kai ji kamuoja nerimas ir aplinkinio pasaulio rupesčiai. Prieš keturias dienas aš mačiau ji,

žingsniuojanti tarp medžiu. Jis mane taip pat pastebejo, nes stabtelejo, bet aš buvau

išsekęs po kovos su Mordoro Akimi ir jo neužkalbinau, o Medžiabarzdis taip pat praejo

net nepasilabinęs.

— Galbut jis pagalvojo, jog tu Sarumanas, — pasake Gimlis. — Tačiau tu kalbi apie ji

kaip apie draugą. Aš buvau isitikinęs, jog Fangornas yra pavojingas.

— Pavojingas! — šuktelejo Gendalfas. — Aš juk irgi labai pavojingas, ko gero, pats

pavojingiausias iš visu jusu pažistamu, nebent pakliutumete Tamsos Valdovui.

Pavojingas yra Aragornas, pavojingas Legolasas, o apie tave ir kalbeti nereikia, Gimli,

Gloino sunau. Žinoma, Fangorno miškas ir pats Fangornas yra pavojingi, bet tik tiems,

kurie miškuose pasirodo su kirviais, o šiaip Medžiabarzdis yra malonus ir išmintingas.

Tačiau dabar jo kantrybes taure jau sklidina ir visas miškas prisipilde pykčio. Naujienos,

kurias atneše hobitai, virto paskutiniu lašu. Kaupiasi tikras tvanas, nušluosiantis

Sarumaną ir Izengardo kirvius. Ivyks tai, ko nebuvo nuo pat Senuju Laiku: entai pabus ir

pajus savo jegą.

— Ką gi jis padarys? — apstulbęs paklause Legolasas.

— Nežinau, — atsake Gendalfas. — Turbut to nežino ne patys entai, — jis nutilo ir

susimąstęs nulenke galvą.

Kiti žiurejo i ji. Saules spindulys, prasimušęs pro plaukiančius debesis, suspindo ant

burtininko ranku, ir draugams pasirode, jog mato gyvą taurę, pripildytą saules šviesos.

Gendalfas pakele galvą ir pažvelge tiesiai i saulę.

— Jau dienoja, — tare jis, — greitai teks kilti.

— Ar mes surasime musu draugus ir pamatysime Medžiabarzdi? — paklause Aragornas.

— Ne, — atsake Gendalfas, — tai ne jusu kelias. Aš kalbejau apie vilti. Bet tik apie vilti.

Viltis tai ne pergale. Virš musu ir musu draugu pakibo karo gresme, dabar tik Žiedas gali

nulemti pergalę. Mane kankina skausmas ir širdgela: šitame kare daug bus sunaikinta ir

viskas gali buti prarasta. Aš esu Gendalfas, Gendalfas Baltasis, tačiau Juodasis Valdovas

yra vis dar stipresnis už mane. Burtininkas pakilo ir prisidengęs akis delnu pažvelge i

rytus, lyg matytu kitiems neižvelgiamus tolius. Po to vel atsisedo ir papurte galvą:

— Ne, — tyliai pasake jis, — Žiedo mes negalime susigrąžinti. Pagaliau gal ir gerai.

Musu niekas daugiau nebegundo. Musu tyko dar daug dideliu pavoju, bet ši mirtina

gresme dingo.

Jis pasisuko i draugus.

— Eime Aragornai, Aratorno sunau! — tare burtininkas. — Nesigailek savo pasirinkimo

Emyn Mulo slenyje ir nevadink persekiojimo bevaisiu. Abejodamas pasirinkai teisingai ir

už tai tau atlyginta. Mes susitikome pačiu laiku, nors galejome susitikti per velai. Tavo

draugai jau saugus ir užduotis atlikta. Dabar teks teseti duotą žodi. Jus turite vykti i

Edorasą ir susirasti Teodeną. Jus ten reikalingi. Andrilas jau seniai laukia, kada gales

sublizgeti kovoje. Rohane vyksta karas. Dar blogiau — Teodenas palužo.

52

— Vadinasi, mes nepamatysime savo linksmuoliu hobitu? — nusimine Legolasas.

— Aš taip nesakau, — paprieštaravo burtininkas. — Kas žino? Turekite kantrybes.

Keliaukite ten, kur turite keliauti, ir nepraraskite vilties. I Edorasą! Aš irgi vykstu tenai.

— Iki Edoraso net ir jaunam ilgas kelias pesčiomis, — tare Aragornas. — Kol mes ten

nukeliausime, visi mušiai jau bus pasibaigę.

— Pažiuresim, pažiuresim, — tare Gendalfas. — Tai jus keliaujate su manimi?

— Mes iškeliausime kartu, — pasake Aragornas, — tačiau aš neabejoju, jog panorejęs

Edorase atsirasi daug anksčiau už mus.

Pedsekys atsistojo ir pažvelge i burtininką. Kiti tyledami stebejo dvi figuras, sustingusias

viena prieš kitą. Aragornas, Aratorno sunus, stovejo aukštas, rustus lyg uola, padejęs

ranką ant kardo rankenos ir atrode lyg karalius, iš miglotos juros nužengęs i paprastu

mirtinguju krantą. O prieš ji stovejo susikuprinęs baltas senelis, sulinkęs nuo metu naštos,

bet žiurintis kažkokia vidine šviesa ir turintis galią, neprieinamą jokiam karaliui.

— Argi aš neteisus, Gendalfai? - pagaliau prakalbo Aragornas. — Tu gali atsidurti kur

panorejęs daug greičiau už mane. Aš sakau: tu esi musu vadas ir musu veliava. Juodasis

Valdovas turi Devynetą. Bet mes turime Vieną, galingesni už nazgulus: Baltąji Raiteli. Jis

perejo per ugni ir prarajas, ir jie bijos jo. Mes seksime paskui ji.

— Taip, mes kartu seksime paskui tave, — sutiko Legolasas, — tačiau iš pradžiu,

Gendalfai, palengvink man širdi ir papasakok, kas nutiko Morajoje. Ką reiškia kelios

minutes, kad papasakotum savo draugams, kaip išsigelbejai.

— Aš ir taip per ilgai užtrukau, — atsake Gendalfas, — o šito pasakojimo nebaigčiau net

per metus.

— Tai papasakok tiek, kiek leidžia laikas, — pasiule Gimlis. — Gendalfai, papasakok,

kaip koveisi su Balrogu?

— Neminek jo! — paliepe Gendalfas. Jo veidu perbego skausmo debesis ir burtininkas

nutilo, staiga pasidaręs senas kaip giltine. — Aš ilgai kritau, — letai pradejo jis, lyg

sunkiai prisimindamas praeiti. — Aš ilgai kritau ir jis krito su manimi. Mane apeme jo

ugnis. Aš degiau. O paskui mes ikritome i gilu ir tamsu vandeni. Jis buvo šaltas kaip

mirtis ir beveik sustingde mane.

— Gili yra Diurino Tilto praraja, niekas nera jos išmatavęs, — tyliai sumurmejo Gimlis.

— Tačiau ji turi dugną, pasleptą nuo šviesos ir tikroves. Ten mano priešo ugnis užgeso,

bet jis tapo slidžiu padaru, stipresniu už bet kokią gyvatę. Mes ilgai kovemes žemes

gelmese — ten, kur nebera laiko. Jis mane smauge, o aš ji kapojau, kol jis neišlaike ir

spruko i tamsius tunelius. Ne, Gimli, Gloino sunau, juos išrause ne Diurino tauta. Giliai,

giliai, po giliausiais nykštuku požemiais, pasauli graužia bevardžiai padarai. Apie juos

nežino net Sauronas. Jie yra senesni už ji. Aš perejau ju tunelius, bet nepasakosiu ką

mačiau, nes nenoriu temdyti dienos. Mano priešas tapo mano viltimi, aš vijausi ji,

lipdamas ant kulnu. Taip jis mane atvede i slaptuosius Kazad Dumo kelius, kuriuos

puikiai žinojo. Mes kilome aukštyn, kol pasiekeme Begalinius Laiptus.

— Begaliniai Laiptai! — pasake Gimlis. — Daug kas mano, jog tai tik legenda, o kiti

teigia, jog Laiptai jau seniai buvo sugriauti.

— Jie yra ir išliko sveiki, — užtikrino Gendalfas. — Nuo giliausiu' tuneliu iki

aukščiausios viršunes tukstančiais laipteliu jie sukasi nesibaigiančia spirale, kol pasiekia

Diurino Bokštą, iškirstą gyvoje Zirak Zigilio uoloje. Tai ir yra Kelebdilas — aukščiausia

Ukanotuju Kalnu viršune. Ten, virš sniegynu, uoloje yra vienišas langas, o po juo —

siaura aikštele, svaiginantis lizdas virš viso pasaulio. Visa apačia buvo apgaubta debesu, o

viršuje kepino negailestinga saule. Mano priešas iššoko i lauką ir vel suliepsnojo. To

niekas nemate, nors po amžiu gal bus dainuojama apie Kovą Viršuneje, — staiga Gendalfas

nusijuoke. — Tik apie ką butu galima dainuoti? Jeigu kas nors butu stebejęs Viršunę

iš toli, butu pamanęs, jog Kelebdilą smaigsto žaibai ir griaudžia perkunas. Tokia tad buvo

kova. Aplink mus kilo garas ir sukosi dumai. Ledas lijo lietumi. Pagaliau aš iveikiau savo

priešą ir nusviedžiau ji žemyn. Balrogas nukrito, nušluodamas ištisą šlaitą. Tada mane

53

pasieme tamsa ir aš išklydau iš minties bei laiko taku i kelius, apie kuriuos nepasakosiu.

Trumpam, kol atliksiu savo užduoti, mane grąžino atgal ir aš nuogas gulejau kalno

viršuneje. Bokštas subyrejo i dulkes, langas dingo, o Laiptus užgriuvo sudeginti ir

suskaldyti akmenys. Aš buvau vienišas, pamirštas ir negalejau pasprukti iš pasaulio rago.

Aš gulejau žvelgdamas i žvaigždes ir kiekviena diena truko amžinybę. Aš girdejau

silpnus žemes garsus: joje buvo gimstama ir mirštama, dainuojama ir raudama, ir amžinai

skundesi žemes svorio neišlaikantys akmenys. O veliau mane vel surado Gvaihiras, Veju

Valdovas, pakele ir nuneše.

„Matyt, man iki amžiu pabaigos lemta buti tavo nešuliu, drauge", — tariau aš jam.

„Tu buvai nešulys anksčiau, — atsiliepe erelis, — bet ne dabar. Esi lengvas kaip gulbes

plunksnele. Pro tave šviečia saule. Jeigu paleisčiau, tai kuo puikiausiai nusklęstum ant

žemes".

„Geriau nepaleisk manęs, — sušvokščiau aš, jausdamas, jog vel grižtu i gyvenimą, —

nunešk mane i Lotlorieną!"

„Kaip tik tai liepe Valdove Galadriele, pasiuntusi tavęs ieškoti", — atsake Gvaihiras.

Taip aš atsiduriau Karas Galadone, bet jus jau buvote išvykę. Aš pasilikau tame laikui

nepavaldžiame krašte, kur dienos atneša gyvybę, o ne irimą. Aš išsigydžiau ir apsirengiau

baltai. Daviau ir gavau patarimu. Keistais keliais aš atvykau čia ir atnešiau žiniu jums.

Aragornui turiu pasakyti:

Legolasui ji siunčia tokius žodžius:

Gendalfas nutilo ir užsimerke.

— O man valdove nepasake nieko? — paklause Gimlis ir nuleido galvą.

— Migloti yra jos žodžiai, — tare Legolasas, — ir ne kiekvienam lemta juos suprasti.

— Koks skirtumas? — truktelejo pečiais nykštukas.

— Kaip? — nesuprato Legolasas. — Gal tu noretum iš jos išgirsti apie savo mirti?

— Taip, jei ji neturetu pasakyti nieko kito.

— Kaip sakote? — paklause atsimerkdamas Gendalfas. — Aš manau, jog galiu suprasti

jos žodžius. O, prašau atleisti, Gimli! Aš vel galvojau apie šias pranašystes. Štai tau jos

žodžiai, ir jie nera nei migloti, nei liudni:

uždainuodamas keista nykštuku kalba. — Pirmyn, pirmyn! — riktelejo jis, kratydamas

kirvi. — Kadangi Gendalfo galva dabar šventa, tai reikes paieškoti kitos nukirsti.

— Ilgai ieškoti nereikes, — stodamasis tare Gendalfas. — Eime! Baigesi laikas, skirtas

ilgai nesimačiusiu draugu susitikimui. Dabar turime skubeti.

Jis susisupo i senąji apsiaustą ir leidosi i kelią. Draugai paskui ji nulipo nuo kalvos ir

mišku nužingsniavo žemyn, palei Entvašo krantą. Niekas nekalbejo, kol pagaliau po

kojomis vel atsirado minkšta lygumu žole. Arkliu niekur nesimate.

— Jie negrižo, — liudnai tare Legolasas, — turesime sukarti gerą galą.

— Aš pesčiomis neisiu, laiko per maža, — paprieštaravo Gendalfas ir, pakelęs galvą,

pratisai sušvilpe. Garsas buvo toks šaižus ir veriantis, jog draugai netikejo ji išejus iš senu

barzdotu lupu. Tris kartus sušvilpe burtininkas, ir tada keliautoju ausis pasieke vos

girdimas tolimas žvengimas iš lygumu, tvilkomu rytinio vejo. Draugai stovejo

54

svarstydami, kas dabar bus. Netrukus pasigirdo kanopu bildesys: iš pradžiu toks tylus,

kad ji išgirdo tik Aragornas, prigludęs prie žoles, o veliau vis skardesnis ir greitesnis.

— Atbega ne vienas žirgas, — nusprende Aragornas.

— Žinoma, — sutiko Gendalfas, — vienas musu visu nepaneštu.

— Trys žirgai, — pasake elfas, stebedamas lygumą. — Žiurekit, ana jie lekia! Tai juk

Hasufelis, o šalia jo mano draugas Arodas! Bet priešais juos šuoliuoja dar vienas didžiulis

žirgas. Tokio dar nesu matęs.

— Ir nematysi, — užtikrino Gendalfas. — Tai Žvaigždikis. Jis yra nuostabiuju žirgu —

jis neblizga kaip sidabras ir nebega lygiai kaip šaltinio srove? Žvaigždikis atskubejo pas

mane — tai Baltojo Raitelio žirgas. Mes kartu vyksime i muši.

Dar burtininkui bešnekant puikusis žirgas užleke šlaitu aukštyn—jo oda žvilgejo, o

karčiai plaikstesi vejyje. Pamatęs Gendalfą

Žvaigždikis suletino žingsni, garsiai sužvingo, pribegęs nuleido išdidžią galvą ir priglaude

šnerves jam prie kaklo, Gendalfas ji pagloste.

— Nuo Rivendeilo iki čia ilgas kelias, mano drauge, — tare jis, — bet tu esi išmintingas

bei greitas ir ateini, kai esi reikalingas. Keliaukime dabar drauge ir daugiau

nebesiskirkime!

Greitai prileke kiti du ristunai ir sustojo priešais, lyg laukdami isakymu.

— Mes tuoj pat vykstame i Meduseldą, i jusu valdovo Teodeno rumus, — rimtai kreipesi

i juos Gendalfas, o arkliai sutikdami nulenke galvas. — Turim skubeti, mano draugai, tad

prašome — neškite mus kiek tik pajegiate, lekite kaip vejas! Hasufelis neš Aragorną,

Arodas — Legolasą, o Gimli aš pasiimsiu pas save, Žvaigždikis neš mus abu. Atsigerkite

ir — pirmyn!

— Man po truputi aiškeja praejusios nakties misles, — pasake Legolasas, lengvai užšokęs

ant Arodo. — Matyt, nubaidyti musu arkliai susitiko savo vadą ir džiaugsmingai ji

pasveikino. Ar tu žinojai, jog Žvaigždikis netoliese, Gendalfai?

— Taip, žinojau, — atsiliepe burtininkas. — Aš šaukiau ji mintimis ir prašiau kuo

skubiau atvykti čia, nes vakar Žvaigždikis dar ganesi toli pietuose. Dabar jam teks greitai

nešti mane atgal.

Gendalfas kažką šnipštelejo Žvaigždikiui, ir žirgas pasileido smagiais šuoliais,

stengdamasis per daug neatsiplešti nuo kitu. Po kiek laiko jis staiga pasisuko, išsirinkęs

vietą, kur krantai buvo žemesni, perbrido upę ir patrauke i pietus, i plačias, bemiškes

lygumas. Vejas šiauše begaliniu lygumu žolę lyg pilką jurą. Niekur nesimate ne

menkiausio kelio ar tako, tačiau Žvaigždikio tai netrikde.

— Jis taiko tiesiai i Teodeno rumus prie Baltuju Kalnu, — pasake Gendalfas. — Taip bus

greičiau. Rytiniame Emnete žeme tvirtesne ir yra keliu, bet Žvaigždikis čia žino kiekvieną

pelkę bei daubą.

Ilgas valandas jie jojo per pievas ir slenius. Dažnai žole siekdavo raiteliams iki keliu,

atrode, jog žirgai plaukia pilkai žalia jura. Keleiviu tykojo klastingi ežeriukai ir viksvomis

apaugę pavojingi akivarai, bet Žvaigždikis rasdavo kelią, o kiti žirgai seke jo pedsaku.

Saule po truputi eme ristis i vakarus. Lygumu platybese ji

raiteliams buvo panaši i raudoną ugni, skęstančią žoleje. Kalnu viršunes paraudo, o

vakaruose, beveik horizonte, kilo dumai, nuo kuriu saules diskas apsiliejo kraujo spalva,

tarsi slepdamasi po nakties skraiste saule butu padegusi žolę.

— Ten driekiasi Rohano Tarpeklis, — parode Gendalfas. — Jis i vakarus nuo musu. Ten

yra Izengardas.

— Ten kyla tiršti dumai, — tare Legolasas. — Kas tai galetu buti?

— Kova jau prasidejo, — atsake Gendalfas. — Skubekime!

Saule nusileido, prieblandą pakeite naktis, o draugai vis jojo. Kai jie pagaliau sustojo ir

55

išlipo iš balnu, netgi Aragornas jautesi sustingęs bei pavargęs. Gendalfas leido pailseti tik

keletą valandu. Legolasas su Gimliu užmigo, Aragornas išsitiese ant žoles, o Gendalfas

stovejo pasiremęs savo lazda ir žvelge i tamsą rytuose bei vakaruose. Aplinkui buvo tylu,

nesimate ir nesigirdejo jokio gyvo padaro. Dangu aptrauke pilki debesys. Žvarbus vejas

gine ju vis daugiau, kai draugai vel atsikele. Šaltoje menulio šviesoje jie tęse kelionę.

Slinko valandos. Gimlis knapsejo nosimi ir keletą kartu butu išvirtęs iš balno, jeigu

Gendalfas nebutu jo sulaikęs ir supurtęs. Pavargę, bet išdidus Hasufelis bei Arodas seke

paskui nenuilstanti vadą, vos matomą pilką šešeli priekyje. Myliu mylios liko už nugaros.

Menulio pilnatis nuskendo debesuotuose vakaruose.

Oras atšalo. Tamsą rytuose letai pakeite šalta pilkuma. Toli kaireje, virš juodu Emyn

Mulo sienu, ištryško raudoni šviesos spinduliai. Rytas aušo tyras ir skaistus. Vejas gloste

keliautojams kojas, šiauše žoles. Staiga Žvaigždikis sustojo ir sužvenge. Gendalfas ištiese

ranką i prieki.

— Pažiurekite! — šuktelejo jis. Keliautojai pakele pavargusias akis. Prieš juos stuksojo

pietu kalnai — snieguotomis viršunemis ir juodais šlaitais. Žoletos lygumos ju papedeje

šiaušesi kalvomis ir pludo i daugybę tamsiu bei miglotu sleniu, vingiuojančiu i pačią

kalnu širdi. Tiesiai prieš keleivius driekesi plačiausias iš ju, panašus i didelę ilanką

kalvose. Ten toli stuksojo kalnai su viena didinga viršune, o slenio pradžioje lyg

sargybinis kilo vienišas kalnas. Jo papedeje sidabrine gija vinguriavo iš slenio ištekanti

upe, o viršune žerejo auksu tekančios saules spinduliuose.

— Na, Legolasai, pasakyk, ką ten matai? — tare burtininkas. Legolasas isižiurejo,

dengdamas akis nuo pirmuju saules spinduliu.

— Matau atitekančią iš sniegynu baltą upę, — atsake jis. — Ten, kur ji išteka iš slenio

rytuose, kyla žalia kalva. Ją juosia griovys ir galinga siena. Už jos matyti namu stogai, o

viduryje, žalioje terasoje, stukso didingi rumai. Man regis, ju stogas auksinis, nes švyti iš

tolo. Vartu staktos taip pat auksines. Prie ju stovi žmones žvilgančiais šarvais, tačiau visi

kiti ten, atrodo, dar miega.

— Šie rumai yra vadinami Edorasu, — paaiškino Gendalfas, — o auksine pilis —

Meduseldu. Ten gyvena Teodenas, Tengelio sunus, Rohano Marko Karalius. Turetume

ten nuvykti idienojus. Kelias dabar kaip ant delno, bet jokime atsargiau, nes kraštas

apimtas karo, ir rohirimai nemiega, kaip gali pasirodyti iš tolo. Patariu laikyti ginklus

makštyse, o kandžius žodžius — už dantu tol, kol atsistosime prieš Teodeno sostą.

Rytas buvo malonus ir tyras. Čiulbejo paukščiai. Keleiviai pasieke upę. Ji srauniai tekejo i

lygumą, plačiu vingiu kirto ju taką ir plauke i rytus, i nendriu patale gulinti Entvašą.

Dregnose pievose ir žoletuose upes krantuose augo daug gluosniu. Čia, pietuose, jie jau

pajuto pavasari ir sprogino raudonus pumpurus. Persikelę per upę arkliu ištrypta brasta,

keliautojai eme kilti i viršu plačiu išvažinetu keliu.

Itvirtintos kalvos papedeje kelias niro po aukštu žaliu pilkapiu šešeliais. Vakarineje ju

puseje žole baltavo „sniegu": mažos baltos gelytes žerejo lyg žvaigždes, nubarsčiusios

veleną.

— Žiurekite! — parode Gendalfas. — Argi ne puikios yra šios skaisčios akys žoleje? Tai

ilsisi mirę žmones. Štai didieji pilkapiai — čia miega Teodeno proteviai.

— Septyni pilkapiai kaireje ir devyni dešineje, — tare Aragornas, — daug vandens

nutekejo nuo tada, kai buvo pastatyti šie auksiniai rumai.

— Per tą laiką raudoni lapai Gudžiojoje Girioje nukrito penkis šimtus kartu, — gužtelejo

pečiais Legolasas, — ir mums tai atrodo visai nedaug.

— Tačiau Marko raiteliams tai ilgas laikas, — atsake Aragornas. — Šiu rumu statybą

beprimena tik dainos, o dar ankstesni laikai negrižtamai ištirpo amžiu rukuose. Dabar

rohirimai vadina šią žemę savo namais, o ju kalba skiriasi nuo šiauriniu giminiu.

Aragornas pradejo tyliai dainuoti kažkokia kalba, nežinoma nei elfui, nei nykštukui, bet

jie klausesi melodijos.

56

— Tikriausiai tai rohirimu kalba, — spejo Legolasas, — nes ji man primena šią šali:

vietomis turtingą ir malonią, o vietomis kietą ir rusčią kaip kalnai. Bet aš negaliu suprasti

žodžiu, tik jaučiu i dainą sudetą mirtinguju žmoniu liudesi.

— Tada paklausykite, kaip ši daina skamba bendrąja kalba, — pasiule Aragornas.

šiaures, ir jo sparnuotą žirgą Felarofą. Dar ir dabar apie ji vakarais dainuoja žmones.

Besikalbedami keliautojai prajojo tyliuosius pilkapius. Vingiuotu keliu, kylančiu i žalias

kalvu viršunes, jie pagaliau atsidure prie plačiu vejo gairinamu sienu ir Edoraso vartu.

Ten sedejo daug šarvuotu vyru, kurie tuoj pat pašoko ir užtvere kelią ietimis.

— Stokite, svetimšaliai! — suriko jie Ridermarko kalba, reikalaudami pasakyti keliautoju

vardus ir keliones tikslą. Stebedamiesi, bet be didelio draugiškumo jie niuriai žvelge i

Gendalfą.

— Aš suprantu jusu kalbą, — atsake sargybiniams Gendalfas, — tačiau ją moka nedaug

svetimšaliu. Kodel jus nekalbate bendrąja kalba, kaip yra iprasta Vakaruose, jei norite

sulaukti atsakymo?

— Karaliaus Teodeno valia pro šiuos vartus gali ižengti tik tie, kurie moka musu kalbą ir

yra musu draugai, — atsiliepe vienas sargybinis. — Šiomis karo dienomis Rohane

laukiami yra tik musu pačiu žmones ir tie, kurie atvyksta iš Mundburgo*, esančio

Gondore. Kas jus esate? Atjojote per lygumą, devite keistus drabužius ir jodinejate

Rohano žirgais. Mes jau seniai einame sargybą ir iš toli jus pastebejome. Dar ne karto

neteko matyti tokiu keistu keleiviu ir tokio išdidaus bei nuostabaus žirgo. Tai vienas iš

sukurti vaiduokliai? Atsakykite tuoj pat!

— Mes ne vaiduokliai, — tare Aragornas, — ir jusu akys neklysta. Tai iš tiesu yra

Rohano žirgai, kuriu jus negalejote neatpažinti. Bet argi vagis sugrižtu i arklidę? Šituos

žirgus — Hasufeli ir Aro-dą — mums užvakar paskolino pats Homeras, Trečiasis

Ridermarko Maršalas. Kaip žadejome, dabar atjojome ju grąžinti. Negi Eomeras negrižo

ir neispejo apie mus?

Sargybinio akyse pasirode nepasitikejimas.

— Aš neturiu ką pasakyti apie Eomerą, — atsake jis. — Jeigu tavo žodžiai yra tiesa, tai

Teodenas, be abejo, bus apie jus girdejęs. Galbut jusu atvykimas nera netiketas. Kaip tik

prieš dvi naktis pas mus atejo Šliužburnis ir perdave Teodeno isakymą, kad jokie svetimšaliai

neperžengtu šio slenksčio.

— Šliužburnis? — paklause Gendalfas, nužvelgdamas sargybini. — Daugiau nekalbek!

Aš noriu susitikti ne su Šliužburniu, bet su pačiu Marko Valdovu. Aš skubu. Eik ir

pranešk jam apie musu atvykimą, — gilios burtininko akys susmigo i sargybini.

— Gerai, — letai atsake šis, — ką turečiau pranešti? Kokie jusu vardai? Tu atrodai senas

ir pavargęs, bet viduje esi rustus ir niurus.

— Tu neapsirikai, — pareiške burtininkas. — Aš esu Gendalfas! Aš grižau ir atvedžiau

žirgą. Štai Žvaigždikis Didysis, kurio negali prisijaukinti jokia kita ranka. Šalia manęs yra

Aragornas, Aratorno sunus, Karaliu ainis, vykstantis i Mundburgą, elfas Legolasas ir

nykštukas Gimlis, musu draugas. Dabar eik ir pranešk savo šeimininkui, jog mes esame

prie jo vartu ir norime pasikalbeti, jei jis leis ieiti i savo rumus.

57

— Iš tikruju keisti vardai! Bet aš apie jus pranešiu ir sužinosiu karaliaus Teodeno valią,

— pasake sargybinis. — Palaukite čia, aš grišiu su atsakymu. Daug nesitikekite. Dabar

tamsus laikai.

Jis greitai nuejo, palikęs svetimšalius su kitais kariais. Po kurio laiko grižo.

— Sekite paskui mane, — tare jis. — Teodenas leidžia jums ieiti, tačiau prie rumu

slenksčio turesite palikti visus ginklus, net jei tai butu paprasta lazda. Juos pasaugos duru

sargyba.

Tamsus vartai atsivere. Sekdami vorele paskui savo vedli, keliautojai iejo vidun. Nuo

vartu vingiavo plati tašytu akmenu gatve, čia kildama aukštyn, čia leisdamasi žemyn

trumpomis laiptu pakopomis. Jie praejo daug mediniu namu su tamsiomis durimis. Palei

gatvę akmeniniu kanalu gurgejo skaidrus vanduo. Pagaliau jie pasieke kalvos viršunę.

Virš žalios terasos stovejo aukšta uolu siena, kurios apačioje, nuo uolos, panašios i žirgo

galvą, krito nedidelis krioklys. Po juo buvo vandens telkinys, iš kurio tekantis vanduo

maitino kanalą. I kalvą vede platus akmeniniai laiptai. Ju viršuje iš akmens buvo iškirsti

du kreslai. Ten sedejo auksaplaukiai kariai su žaliais skydais, spindinčiais šarvais ir

kardais, padetais ant keliu. Atsistoję jie atrode aukštesni už mirtinguosius žmones.

— Prieš jus rumu vartai, — pasake vedlys, — o aš turiu grižti prie savo pareigu. Likite

sveiki ir tegu Rohano Valdovas buna jums maloningas!

Jis apsisuko ir greitai nužingsniavo keliu atgal. Draugai, atidžiai stebimi augalotu sargu,

eme kopti laiptais aukštyn. Sargai stovejo tyledami, kol Gendalfas iženge i gristą terasą

laiptu viršuje. Tada skaidriais balsais jie garsiai ištare mandagu rohanietišką pasveikinimą.

— Sveiki, tolimu kraštu keliautojai! — tare jie ir kaip taikos ženklą atsuko savo kardu

rankenas. Sauleje blykstelejo žali brangakmeniai. Tada vienas iš sargu ženge i prieki ir

prabilo bendrąja kalba:

— Aš esu Teodeno duru sargybinis, — tare jis. — Mano vardas Hama. ieidami jus turite

čia palikti savo ginklus.

Legolasas iteike duru sargybiniui savo sidabrini durklą, strelinę ir lanką.

— Atidžiai juos saugokite, — papraše elfas, — kadangi šiuos ginklus gavau Auksiniame

Miške iš pačios valdoves Galadrieles.

Žmogaus akyse sušvito nuostaba, jis skubiai padejo ginklus prie sienos, lyg bijodamas

juos laikyti.

— Pažadu, jog prie ju neprisilies joks žmogus, — pasake jis. Aragornas dvejojo.

— Aš negaliu padeti i šali savo kardo ar iduoti Andrilą kam nors kitam, — tare jis.

— Tai Teodeno isakymas, — primine Hama.

— Man tik neaišku, kodel Teodeno, Tengelio sunaus, valia turetu viršyti Aragorno,

Aratorno sunaus, Elendilo Gondoriečio ainio valią?

— Todel, kad esame Teodeno, o ne Aragorno namuose — net jei jis sedetu Gondoro

karaliaus Denetoro soste, — pasake Hama, greitai žengdamas prie duru ir jas

užtverdamas. Jis atgręže kardą i atvykelius.

— Tai beprasme šneka, — isiterpe Gendalfas. — Karalius bijosi visiškai be reikalo, bet

atsisakyti negalima. Savo rumuose jis turi teisę isakineti.

— Teisingai, — sutiko Aragornas, — ir aš paklusčiau netgi medkirčio lušneles

šeimininkui, jeigu nešiočiau kitą kardą, o ne Andrilą.

— Kad ir koks butu kardas, — nenusileido Hama, — tu turi palikti ji prie duru, jeigu

nenori vienas kautis prieš visus Edoraso vyrus.

— Ne vienas! — isiterpe Gimlis, braukdamas pirštais per kirvio ašmenis ir niuriai

žiuredamas i Hama, lyg i jauną medi, kuri vertetu nukirsti. — Ne vienas!

— Na, na, — sudraude juos Gendalfas, — mes visi esame draugai. Ar bent turetume buti,

todel nesikivirčykime tarpusavyje, Mor-doro džiaugsmui. Mes neturime laiko. Štai tau

mano kardas, gera-

sis Hama. Gerai ji saugok. Jo vardas yra Glemdringas, nes prieš daug amžiu ji nukale

58

elfai. Leisk man praeiti. Aragornai, tavo eile! Aragornas letai atsisege diržą ir pats pastate

savo kardą prie sienos.

— Čia ji padedu, — tare jis, — bet tu negali nei paliesti jo, nei leisti kitam tai padaryti.

Šitose elfu makštyse yra Lužęs Kardas, kuris vel perkaldintas. Ji nukaldino dar pats

Telkaras. Bet kuris, ištraukęs Elendilo Kardą, išskyrus Elendilo aini, žus.

Sargas žingtelejo atgal ir nustebęs pažvelge i Aragorną.

— Atrodo, kad tu čia nužengei iš senuju dainu, — tare jis. — Mes padarysime taip, kaip

tu sakai, valdove.

— Na, — nusprende Gimlis, — mano kirvis be gedos gali sudaryti kompaniją Andrilui. O

dabar leisk mus pas savo šeimininką. Hama vis dar dvejojo.

— Jusu lazda, — tare jis Gendalfui. — Atleiskite, bet ji taip pat privalo buti palikta už

duru.

— Nesąmone, — atkirto Gendalfas. — Atsargumas yra vienas dalykas, o mandagumas —

kitas. Aš esu senas. Jei man nebus leista remtis šita lazda, tada sedesiu čia tol, kol

Teodenas išeis pats.

— Kiekvienas turi ką nors pernelyg brangaus, kad paliktu kitam. Bet juk negalima atimti

paskutinio ramsčio iš seno žmogaus, — nusišypsojo Aragornas. — Ar leisi mums ieiti?

— Lazda burtininko rankoje yra daugiau negu paprastas ramstis, — abejodamas tare

Hama ir niuriai pažvelge i uosinę Gendalfo lazdą, — tačiau aš tikiu, jog jus esate musu

draugai bei pagarbos verti vyrai, kurie užantyje neslepia blogio. Galite ieiti.

Sargybiniai atšove sunkias vartu sklendes ir jie girgždedami dideliais vyriais atsivere i

vidu. Keliauninkai iejo. Viduje buvo tvanku ir tamsu. Ilga plati sale su daugybe galingu

kolonu tebuvo blankiai apšviesta ir pilna šešeliu. Kur ne kur šmekšteldavo skaistus saules

spindulys, atskriejęs nuo aukštu rytiniu langu. Kai akys priprato prie tamsos, keliautojai

pastebejo, jog grindys išklotos ivairiu spalvu akmenimis. Po ju kojomis pynesi iškaltos

runos ir keisti simboliai. Kolonos buvo gražiai išraižytos raštais, dulsvai spindejo auksu.

Ant sienu kabojo gobelenai, vaizduojantys kovu bei senu legendu

scenas. Jie skendo tamsoje, tačiau vieną gobeleną apšviete saule: jaunuolis, sedintis ant

žirgo. Jis pute dideli ragą, o jo geltoni plaukai plaikstesi vejyje. Žirgo galva buvo pakelta,

šnerves plačiai išsipletusios ir raudonos, lyg gyvulys žvengtu, jausdamas artejančią kovą.

Aplink žirgo kojas putojo ir uže vanduo.

— Štai Eorlas Jaunasis! — tare Aragornas. — Šitaip jis jojo iš šiaures i Kelebranto Lauko

Muši.

Keturi draugai praejo pro sales viduryje besikurenanti dideli židini. Tada jie sustojo.

Tolimajame sales gale, už židinio, i šiaurę nuo duru, matesi pakyla su trimis laipteliais, o

jos viduryje stovejo didžiulis paauksuotas sostas. Jame sedejo žmogus, taip sulinkęs nuo

metu naštos, jog buvo panašus i nykštuką. Jo ilgi ir tankus žili plaukai sruogomis krito iš

po kaktą juosiančio plono auksinio vainiko, kurio viduryje spindejo baltas deimantas.

Balta kaip sniegas barzda gulejo ant keliu, tačiau akyse vis dar dege skaisti šviesa. Už

kreslo stovejo baltai apsirengusi moteris. Ant laipteliu buvo isitaisiusi žmogysta

išblyškusiu gudriu veidu su sunkiais vokais.

Tyla užsitęse. Senasis žmogus nejudejo. Pagaliau Gendalfas prabilo:

— Sveikas, Teodenai, Tengelio sunau! Aš grižau. Arteja audra, ir visiems draugams

reikia susivienyti, nes po vieną mus sunaikins.

Senis letai pakilo, sunkiai pasiremdamas trumpa juoda lazda su balto kaulo rankena.

Keliautojai pamate, jog nors ir sulinkęs, jis vis dar tebera aukštas, o jaunysteje turejo buti

iš tiesu stiprus.

— Sveikinu tave! — letai tare jis. — Nors, teisybę pasakius, vargu ar džiaugiuosi

matydamas tave, pone Gendalfai. Tu visada buvai vargu šauklys. Bedos seka paskui tave

kaip varnos, ir kuo toliau, tuo vis blogesnes. Neapgaudinesiu tavęs: išgirdęs, jog

Žvaigždikis sugrižo be raitelio, aš apsidžiaugiau ne tik grižusiu žirgu. Aš neliudejau

Homerui atnešus žinią, jog pagaliau tu grižai i savo amžinus namus. Tačiau naujienos iš

59

toli dažnai buna neteisingos. Štai tu čia. Ir galima tiketis, jog su tavimi atkeliavo dar

didesniu bedu nei anksčiau. Kodel turečiau džiaugtis matydamas tave, Gendalfai

Audrošaukli? Pasakyk man! — Karalius vel letai atsisedo i kreslą.

— Jus kalbate išmintingai, valdove, — sušneko blyškusis žmogenas, sedintis ant pakylos

laipteliu. — Dar nepraejo ne penkios dienos, kai su skausmu sužinojome, jog Vakaru

Pelkese užmuštas jusu sunus ir dešinioji ranka — Teodredas, Antrasis Marko Maršalas.

Eomeru pasitiketi nebegalima. Jei jis valdytu, jusu sienu liktu saugoti tik keli žmones. Be

to, iš Gondoro mes sužinojome, jog Tamsusis Mordoro Valdovas vel sujudo rytuose.

Tokią sunkią valandą šitas klajoklis nusprendžia sugrižti. Kodel mes turetume tave

Blogąja Naujiena. O blogas naujienas atneša blogi svečiai, — jis niuriai nusijuoke ir,

pakelęs sunkius vokus, pažvelge i stovinčius svetimšalius.

— Tu esi gudrus, drauguži Šliužburni, ir, be abejo, ištikimai tarnauji savo šeimininkui, —

maloniai atsake Gendalfas. — Tačiau blogos naujienos atkeliauja dviem budais: jas

atneša arba piktadarys, arba draugas, ateinantis i pagalbą sunkią valandą.

— Teisingai, — pasake Šliužburnis, — tačiau yra ir tokiu, kurie rankioja kaulus, pelnosi

iš kitu žmoniu sielvarto ir kaip maitedos tunka karo metu. Kokios pagalbos tu mums esi

kada nors atnešęs, Blogio Šaukly? Kokią pagalbą neši dabar? Paskutini kartą tu pats jos

maldavai. Mano valdovas pasigailejęs leido tau išsirinkti žirgą, tačiau, visu nuostabai, tu

niekšingai pasiemei Žvaigždiki. Karalius labai rustavo, bet kai kam atrode, jog tokia

kaina nera per didele išvyti tau iš musu šalies. Tikriausiai tu ir dabar vel ieškosi pagalbos,

užuot ją siulęs. Ar atvedei vyru? Ar turi žirgu, kardu, iečiu? Tai butu pagalba, to mums

reikia, o kas atejo su tavimi? Trys nuskurę valkatos, iš kuriu labiausiai apiplyšęs esi tu!

— Atrodo, jog tavo rumuose pastaruoju metu pamirštamas mandagumas, Teodenai,

Tengelio sunau, — pasake Gendalfas. — Negi vartu sargybinis tau nepraneše mano

palydovu vardu? Retai kada Rohano valdovams teko priimti tris tokius svečius: net pats

galingiausias mirtingasis neatsisakytu ju ginklu, gulinčiu prie tavo duru. Ju drabužiai

pilki, nes yra austi elfu; nes tik taip apsirengę jie galejo prasiveržti pro pavojus bei tamsą i

tavo rumus.

— Vadinasi, Eomeras sake tiesą ir jus susimokę su Auksinio Miško Ragana? — paklause

Šliužburnis. — Nera ko stebetis: Dvimor-dene visada buvo audžiami melu voratinkliai.

Gimlis jau ženge i prieki, bet pajutęs ant peties Gendalfo ranką sustojo kaip ibestas.

Taip tyliai dainavo Gendalfas, bet staiga jis pasikeite. Nusimetęs pilką apsiaustą

burtininkas išsitiese visu ugiu, nebesiremdamas lazda, ir skardžiu lediniu balsu prabilo:

— Išmintingi žmones šneka tik tai, ką jie žino, Grimą, Galmodo sunau. Tu pavirtai kvailu

šliužu. Todel tylek ir laikyk savo dvišaki liežuvi už dantu. Aš ne tam perejau per ugni ir

mirti, kad klausyčiausi sukto tarno, tegu ji nutrenkia žaibas!

Jis iškele lazdą. Sugriaude griaustinis. Iš rytiniu langu dingo saule, sale paskendo tamsoje.

Iš židinio liepsnos beliko niurios žarijos. Matesi tik didžiule balta Gendalfo figura,

stovinti prieš užgesusią ugniavietę.

Tamsoje jie išgirdo Grimos Šliužburnio šnypštimą:

— Ar aš jums nepatariau, valdove, atimti iš jo lazdą? Hama, kvailys, mus išdave!

60

Kažkas plykstelejo, lyg i stogą butu trenkęs žaibas. Viskas nutilo. Šliužburnis parkrito

kniubsčias.

— Dabar Teodenai, Tengelio sunau, ar išklausysi mane? — paklause Gendalfas. — Ar tu

prašai pagalbos? — Burtininkas iškele lazdą ir nutaike ją i langus. Tamsa išsisklaide, o

aukštai viršuje pasirode žydro dangaus lopinelis.

— Dar ne viskas skęsta tamsoje. Drąsiau, Marko Valdove, geresnes pagalbos tu nerasi.

Aš neduodu patarimu puolusiems i nevilti, tačiau tau galečiau patarti. Ar išklausysi mano

žodžiu? Jie skirti ne visiems. Išeik i lauką ir apsidairyk. Tu per ilgai užsisedejai

šešeliuose, tikedamas apgaulingais patarimais ir suktais pasiulymais.

Teodenas letai atsistojo. Saleje vel prašvito. Moteris nuskubejo prie karaliaus, paeme jo

ranką, o senis sunkiais žingsniais nulipo nuo pakylos ir tyliai nuejo prie duru. Šliužburnis

liko guleti ant grindu. Jie priejo prie duru, Gendalfas pabelde.

— Atidarykite! — sušuko jis. — Rohano Karalius išeina! Durys atsivere ir i salę

plustelejo šalto oro gusis. Ant kalvos pute vejas.

— Nusiusk sargybinius žemyn, prie laiptu papedes, — papraše Gendalfas, — o jus, ponia,

palikite ji kuriam laikui su manimi. Aš juo pasirupinsiu.

— Eik, seserečia Eovyna, — tare senasis karalius. — Baimes metas jau praejo.

Moteris pasisuko ir letai sugrižo i salę, Prie duru ji pažvelge atgal. Žvilgsnis buvo rimtas

ir mąslus, akyse spindejo užuojauta karaliui. Jos veidas buvo nuostabus, ilgi plaukai kaip

auksine upe krito ant balto rubo, išsiuvineto sidabru. Su šiuo apdaru ji atrode liekna ir

aukšta, tačiau kartu kieta kaip plienas, tikra karaliu dukte. Tokią ją — Eovyna, Rohano

Valdovę, — pirmąsyk išvydo Aragornas: blyškią ir šaltą kaip ankstyvas pavasario rytas,

kuris dar nesubrandino joje moters. Ir Eovyna atkreipe demesi i Aragorną: ji žvelge i

aukštą karaliu aini, i daug speigu mačiusias jo akis, i pilką apsiaustą — ir juto slepiamą

galią. Akimirką mergina stovejo sustingusi, paskui greitai apsisuko ir dingo.

— O dabar, valdove, — pasiule Gendalfas, — apžvelk savo šali! Vel ikvepk gryno oro!

Nuo rumu prieangio matesi bekraščiai žali Rohano laukai, tirpstantys miglotuose toliuose.

Ten vejas gainiojo lietaus marškas. Tamsiame danguje vakaruose vis dar griaude, o

tolimose kalvose vis dar trankesi žaibai. Tačiau vejas pasisuko iš šiaures ir audra, atejusi

iš rytu, nugrumejo i pietus, juros link. Staiga pro plyši de-

besyse žybtelejo skaistus saules spindulys. Krintantys lašai sužibejo sidabru, o tolima upe

sublizgo tarsi mirgantis stiklas.

— Čia visai netamsu, — tare Teodenas.

— Ne, — sutiko Gendalfas, — ir amžius neslegia tavo pečiu taip, kaip kiti tave itikineja.

Mesk šalin lazdą!

Juoda lazda brinktelejo ant akmenu. Karalius išsitiese kaip žmogus, kuris ilgą laiką

susilenkęs dirbo nuobodu darbą. Aukštas ir tiesus stovejo Teodenas, melynomis akimis

žvelgdamas i skaidrejanti dangu.

— Tamsius sapnus aš sapnavau, — prakalbo jis, — tačiau dabar jaučiuosi lyg pabudęs.

Kaip gaila, Gendalfai, kad tu neatejai anksčiau. Dabar jau velu, ir bijau, kad bepamatysi

tik paskutiniąsias mano dienas. Nebeilgai stoves Eorlo sunaus Brego pastatyti rumai.

Ugnis sunaikins aukštąji sostą. Ką gi man daryti?

— Daug ką, — atsake Gendalfas, — bet pirmiausia pakviesk Eomerą. Jeigu aš neklystu,

tai Grimos, kuri visi vadina Šliužburniu, patarimu tu ji laikai kalejime?

— Tiesa, — prisipažino Teodenas, — jis neivykde mario isakymu ir sosto saleje mirtimi

grasino Grimai.

— Žmogus gali myleti tave, bet neapkęsti Grimos ar jo patarimu, — tare Gendalfas.

— Gali buti. Aš padarysiu, kaip tu sakai. Pašaukite Hamą. Jis pasirode esąs nepatikimas

duru sargybinis, todel dabar tetampa pasiuntinuku. Tegu vienas prasikaltęs atveda kitą

prasikaltusi teismui, — rusčiai tare Teodenas, bet pažvelgęs i Gendalfą nusijuoke, ir iš jo

veido išnyko rupesčio raukšles.

Kai pakviestas Hama nuskubejo vykdyti isakymo, Gendalfas nuvede Teodeną prie

61

akmeninio kreslo ir pats atsisedo ant viršutinio laiptelio priešais karaliu. Aragornas su

draugais stovejo netoliese.

— Dabar nera laiko pasakoti viskam, ką turetum sužinoti, — tare Gendalfas, — bet jei

mano viltys ne tuščios, ateis laikas, kai galesime pasikalbeti ilgiau. Tu patekai i dideli

pavoju — didesni nei tau šnypšte Šliužburnis. Bet dabar tu jau nemiegi! Tu gyveni. Gondoras

ir Rohanas neliks vieniši. Priešas yra stipresnis nei galima isivaizduoti, tačiau ir

mes turime jam nežinomu vilčiu.

Gendalfas šnekejo greitai. Jo tylu balsą girdejo tik karalius. Bet nuo burtininko žodžiu

šviesa Teodeno akyse žerejo vis skaisčiau ir skaisčiau, kol pagaliau jis išsitiese soste visu

didingu ugiu, Gendalfas atsistojo šalia ir juodu pažvelge i rytus.

— Ten, — garsiai ir aiškiai tare Gendalfas, — rytuose, gludi musu slaptoji viltis ir

didžioji baime. Musu likimas tebekabo ant plauko. Bet viltis išliks, jei nepasiduosime ir

kovosime už savo laisvę.

Kiti irgi pažvelge i rytus. Viltis ir baime neše ju mintis toli už horizonto, už

nesuskaičiuojamu myliu, už Šešeliu Žemes kalnu. Kur dabar Žiedo Nešejas? Koks plonas

tas siulas, ant kurio kabo likimas! Aštriaakiui Legolasui pasirode, jog jis pastebejo baltą

blyksni: tolybese sužibusi saules spinduli ant Sargybos Tvirtoves bokšto. Bet už jos,

primindami amžiną gresmę, žaižaravo mažyčiai liepsnos liežuviai.

Teodenas letai atsisedo, tarsi nuovargis vis dar butu kovojęs jame su Gendalfo valia. Jis

pasisuko ir pažvelge i savo didžiuosius rumus.

— Deja, — tare jis, — kaip gaila, kad blogio dienos atejo tada, kai man labiausiai reikia

užtarnauto poilsio. Kaip gaila narsiojo Boromiro! Jaunas žusta, o senas lieka linguoti kaip

nudžiuvęs medis, — Teodenas suspaude kelius raukšletomis rankomis.

— Tavo pirštai prisimintu savo jegą greičiau, jei laikytu kardo rankeną, — patare

Gendalfas.

Teodenas pakilo ir čiuptelejo ranka už šono. Bet prie diržo kardo nebuvo.

— Kur Grimą ji paslepe? — sutrikęs sumurmejo karalius.

— Paimkite mano, valdove, — pasigirdo skambus balsas. — Mano kardas visada tarnavo

tik jums.

Du vyrai užlipo laiptais ir sustojo už keleto žingsniu nuo viršunes. Tai buvo Homeras. Jis

neturejo nei šalmo, nei šarvu, bet rankoje laike kardą, kuri priklaupęs ištiese savo

valdovui.

— Ką tai reiškia? — rusčiai paklause Teodenas. Jis pasisuko i Homerą. Abu kariai

apstulbo išvydę aukštą ir išdidu vyrą. Kur dingo senis, kuri jie paliko susigužusi savo

kedeje ir pasiremusi lazda?

— Tai mano kalte, valdove, — nulenke galvą Hama. — Aš supratau, jog Homeras yra

laisvas. Iš to džiaugsmo turbut nusižengiau. Jis yra Marko Maršalas, todel jo paprašytas

aš grąžinau kardą.

— Kuri dedu prie jusu koju, — užbaige Homeras.

Teodenas tyledamas žvelge i klupanti Homerą. Niekas nejudejo.

— Ar paimsi kardą? — paklause Gendalfas.

Teodenas letai ištiese ranką. Kai pirštai suspaude rankeną, visiems pasirode, jog i ploną

valdovo ranką grižta jega ir tvirtybe. Staiga karalius iškele kardą ir šis sušvilpe

skrosdamas orą. Valdovas galingai uždainavo. Plačiai nusirito jo balsas, Rohano kalba raginantis

visus imtis ginklu.

Sargybiniai, pamanę, jog yra šaukiami, šoko laiptais aukštyn. Su nuostaba jie pažvelge i

savo valdovą ir visi kaip vienas išsitraukę kardus sudejo juos valdovui po koju.

— Vesk mus! — tare kariai.

Niekas nebesakys, jog tu, Gendalfai, atneši tik blogas žinias.

62

— Pasiimk savo kardą, sunene Homerai, — paliepe karalius. — Hama, eik ir surask

manąji. Jis turi buti pas Grimą Šliužburni. Atvesk ir ji pati. Na, Gendalfai, sakei, jog

patarsi, jei aš klausysiu. Koks tavo patarimas?

— Tu juo jau pasinaudojai, — atsake Gendalfas. — Pasitikek Homeru, o ne suktu piktu

žmogumi. Gink i šali liudesi ir baimę, imkis darbo iš peties. Surink kariuomenę ir

žygiuok i vakarus, kaip tau patare Homeras: kol dar ne per velu, turime sunaikinti išdaviką

Sarumaną. Jei jo neiveiksime — žusime. Jei laimesime, musu lauks kita užduotis.

Tegu moterys, vaikai ir seniai bega i jusu sleptuves kalnuose. Ar jos paruoštos tokiai

juodai dienai? Tegu jie pasiima tik maisto ir negaišta kraudamiesi savo turtus. Ant kortos

pastatytos ju gyvybes.

— Dabar aš suprantu, ką reiškia geri patarimai, — tare Teodenas. — Tegu žmones

ruošiasi! Bet jus esate mano svečiai, ir tu tei-

singai pasakei, jog mano rumuose nebeliko mandagumo. Jus jojote per nakti, o dabar jau

rytas. Jus nemiegojote ir nevalgete. Svečiu namas tuoj bus paruoštas ir pavalgę galesite

išsimiegoti.

— Ne, valdove, — paprieštaravo Aragornas, — nera laiko ilsetis. Rohano vyrai turi

iškeliauti šiandien, o mes vyksime kartu su jais: kirvis, kardas ir lankas. Ne poilsiauti mes

pastateme ginklus prie jusu rumu sienos, Marko Valdove. Be to, aš pažadejau Homerui

sujungti musu kardus mušyje.

— Tada mes iš tikruju turime vilties nugaleti! — nudžiugo Homeras.

— Tiktai vilties, — tare Gendalfas. — Izengardas stiprus. Kiti pavojai irgi jau netoli. Kai

mes išvyksime, negaišk, Teodenai — vesk savo žmones i Dunharo Pili kalnuose!

— Ne, Gendalfai! — papurte galvą Teodenas. — Tu ne pats nežinai savojo gydymo

galios. Taip nebus. Aš pats josiu i karą ir žusiu mušyje, jeigu to reikes. Tuomet galesiu

miegoti ramiai.

— Tada net Rohano pralaimejimas butu pašlovintas dainose, — tare Aragornas, o

aplinkui stovintys kariai sužvangino ginklais ir suriko:

— Už Marko Valdovą! Pirmyn, Eorlingai!

— Tačiau tavo žmoniu negalima palikti be apsaugos, — primine Gendalfas. — Kas juos

ves ir valdys vietoj tavęs?

— Aš dar pagalvosiu, — pažadejo Teodenas. — Štai ir mano patarejas.

Tuo momentu iš rumu išejo Hama. Už jo du vyrai tempe besispyriojanti Grimą

Šliužburni. Jis buvo baisiai išbalęs. Saules šviesoje Grimą apžlibo. Hama priklaupe ir

ištiese Teodenui ilgą kardą, ikištą i paauksuotas ir brangakmeniais nusagstytas makštis.

— Štai jusu senasis kardas Herugrimas, valdove, — tare Hama. — Mes ji suradome

Šliužburnio skrynioje. Jis labai nenorejo atiduoti raktu. Ten buvo ir kitu daiktu, kuriu

buvome pasigedę.

— Meluoji! — sušnypšte Šliužburnis. — Šitą kalaviją man patikejo saugoti pats

valdovas.

— O dabar jis reikalauja ji grąžinti, — tare Teodenas. — Gal tau tai nepatinka?

— O, žinoma, ne, mano valdove, — raitesi Šliužburnis. — Aš tik rupinuosi jumis ir jusu

daiktais. Gal geriau nevarginkite savęs. Palikite kam nors kitam šituos ikyrius svečius.

Stalas tuoj bus padengtas. Ar eisite pietauti?

— Taip, — pasake Teodenas, — ir svečiai prie stalo sedes mano dešineje. Mes išjojame

šiandien. Išsiuskite šauklius! Tegu kiekvienas, kas gali laikyti ginklą ir turi žirgą,

susirenka prie vartu praejus dviem valandoms po vidurdienio.

— Valdove! — suriko Grimą. — To aš ir bijojau. Šitas burtininkas jus apžavejo. Negi

niekas neliks saugoti Auksiniu jusu tevu Rumu ir jusu lobiu? Negi niekas nesaugos

Marko Valdovo?

— Jeigu tai yra apžavai, tai man jie patinka labiau negu tavo šnipščiojimas. Nuo tavo

keru aš greitai bučiau šliaužiojęs keturiomis, kaip gyvulys. Ne, Edorase neliksi netgi tu,

Grimą. Grimą irgi jos! Eik! Dar spesi nusivalyti rudis nuo savo kardo.

63

— Pasigailekite, valdove! — suinkšte Grimą, išsitiesęs ant žemes. — Nesiuskite manęs

šalin. Aš busiu su jumis, kai kiti išvyks. Neatskirkite ištikimojo Grimos nuo jo karaliaus!

— Pasigailesiu tavęs, — tare Teodenas. — Aš neatskirsiu tavęs. Aš pats vykstu i karą su

savo vyrais, {sakau tau vykti kartu ir irodyti savo ištikimybę.

Šliužburnis apsidaire. Jo akys buvo lyg užspeisto žveries, ieškančio kaip pabegti iš priešu

apsupties.

Iškišęs ilgą baltą liežuvi jis apsilaiže lupas.

— Tai sprendimas, vertas Eorlo Rumu Karaliaus, — letai tare jis. — Tie, kurie ji myli,

pasigailetu jo metu. Bet aš pavelavau. Tie, kurie ji itikino, nesielvartaus del mano valdovo

mirties. Jei nebegaliu atitaisyti padarytos žalos, tai prašau — išklausyk mane, valdove.

Edorase turi likti žmogus, kuris žino jusu mintis ir gerbia isakymus. Tai turi buti ištikimas

tarnas. Paskirkite mane savo patiketiniu. Grimą išsaugos visus turtus ir karštai melsis, kad

jus grižtumete, nors visiems aišku, kad vilties nedaug.

— O tavęs nepatenkintu mažesnis postas, Grimą? — nusijuoke Eomeras. — Pavyzdžiui,

vilkti i kalnus maisto maišą, jeigu tik kas nors tau ji patiketu?

— Ne, Eomerai, tu iki galo nesupratai musu pono Šliužbur-nio, — tare Gendalfas,

ismeigęs savo verianti žvilgsni i Grimą. — ,lls yra drąsus ir klastingas. Net dabar jis

žaidžia su ugnimi ir tikisi išsisukti. Jis jau laimejo daug mano brangaus laiko. Ant keliu,

gyvate! — sugriaudejo burtininkas. — Ant pilvo! Kada parsidavei Saru-manui? Koks

turejo buti atpildas? Kai Rohanas butu sumuštas, tau butu leista išsirinkti lobiu ir pasiimti

moteri, kurios aistringai trokšti? Per ilgai tu žiuri i ją pro nuleistus vokus!

Eomeras griebesi kardo.

— Aš tai itariau, — sumurmejo jis, — ir bučiau ji užmušęs jau anksčiau, pamiršęs rumu

istatymus. Tačiau aš mačiau ne viską, — jis žingtelejo pirmyn, tik Gendalfas ji sustabde.

— Eovyna dabar saugi, — tare burtininkas. — Tu, Šliužburni, gerai pasidarbavai savo

šeimininkui ir tau tikrai priklauso atlyginimas. Nors Sarumanas dažnai pamiršta savo

sanderius. Aš patarčiau tau greitai pas ji nuvykti ir priminti apie savo ištikimą tarnybą.

— Tu meluoji, — šnypšte Šliužburnis.

— Per lengvai ir dažnai šitas žodis išsprusta iš tavo lupu, — tare Gendalfas. — Aš

nemeluoju. Matai, Teodenai, tu priglaudei gyvatę! Tu jos negali nei palikti, nei imtis su

savimi. Ją užmušti butu teisinga. Bet anksčiau jis buvo kitoks ir neblogai tau tarnavo.

Duok jam arkli ir paleisk ji ten, kur jis nores. O pagal jo norus galesimo ji teisti.

— Ar girdi, Šliužburni? — paklause Teodenas. — Gali rinktis: jok su mumis i karą ir

kovoje irodyk savo ištikimybę arba keliauk kur nori. Bet jei dar kada susitiksime, aš

nebusiu toks gailestingus.

Šliužburnis letai atsistojo. Prisimerkęs jis apžvelge visus susirinkusius. Galiausiai jo

žvilgsnis sustojo prie Teodeno, Grimą išsižiojo, lyg noredamas kažką sakyti. Staiga jis

išsitiese. Akys užsidege tokia neapykanta, jog žmones nuo jo atšlijo. Grimą iššiepe dantis,

sušnypštęs spjove karaliui po kojomis ir pasileido laiptais žemyn.

— Paskui ji! — tuoj pat isake Teodenas. — Žiurekite, kad jis nepridarytu žalos, bet

netrukdykite. Duokite jam arkli ir tegu nešdinasi.

— Jeigu nors vienas žirgas sutiks ji nešti, — tarstelejo Eomeras. Vienas iš sargu nubego

laiptais žemyn. Kitas, prisemęs šalmą tyro vandens, nuplove Šliužburnio suterštus

akmenis.

— Dabar aš kviečiu savo svečius pailseti ir užkąsti tiek, kiek mums leidžia laikas, — tare

Teodenas.

Jie grižo atgal i didžiąją menę. Apačioje jau pasigirdo gau-džiantys karo ragai ir šaukliu

riksmai. Karalius turejo išjoti, kai tik mieste ir netoliese gyvenantys kariai apsiginkluos ir

susirinks.

Prie karaliaus stalo susedo Eomeras bei keturi svečiai, valdovui patarnavo ledi Eovyna.

Visi skubomis stiprinosi. Kiti tylejo, o Teodenas klausinejo Gendalfą apie Sarumaną.

— Kas gali pasakyti, kiek toli nusidrieke Sarumano išdavyste, — kalbejo burtininkas. —

64

Juk jis ne visada buvo blogas. Neabejoju, jog kažkada jis buvo Rohano draugas. Net kai

jo širdis atšalo, jus vis tiek atrodete jam naudingi. Bet jau seniai jis rezge savo pinkles

prisidengdamas draugo kauke, kad galetu pasiruošti. Tais laikais Šliužburnis neturejo

jokiu keblumu ir visus tavo darbus tuoj pat sužinodavo Izengardas, nes tavo šalis buvo

atvira — svetimšaliai atvykdavo ir išvykdavo netrukdomi. Šliužburnis šnypšte tau savo

patarimus, nuodijo mintis, šalde širdi ir silpnino kuną, o kiti galejo tik stebeti, nes tavo

valia buvo Šliužburnio gniaužtuose.

Kai aš pabegau ir ispejau tave, bent jau ižvalgesnieji suprato Šliužburnio dviveidystę.

Tada jis emesi pavojingu intrigu, siekdamas sulaikyti tave ir neleisti atgauti visu jegu. Jis

buvo gudrus: čia išsklaidydavo nerimą, čia vel gąsdindavo — ir pasinaudodavo kiekviena

tam palankia proga. Ar prisimeni, kaip inirtingai jis siule negaileti žmoniu tuščioms

gaudynems šiaureje, kai pavojus buvo vakaruose? Juk jis itikino tave neleisti Eomerui

persekioti plešikaujančiu orku. Jeigu Eomeras butu paklusęs Šliužburniui, kalbančiam

tavo balsu, orkai dabar jau butu Izengarde, atgabenę savo šeimininkui vertingą grobi. Ne

tą, kurio Sarumanas geidžia labiausiai, bet vis tiek nepaprastai brangu: du musu Burio

narius, musu slaptosios vilties saugotojus. Vilties, apie kurią net tau, valdove, kol kas

negaliu papasakoti. Ar bent numanai, kaip jie dabar kentetu ir kiek daug butu sužinojęs

Sarumanas?

— Aš esu daug skolingas Eomerui, — pripažino Teodenas. — Ištikima širdis ne visada

šneka meiliais žodžiais.

— O suktoms akims tiesos veidas nepatinka, — pridure Gen-dalfas.

— Iš tikruju aš buvau apakęs, — pasake Teodenas, — todel labiausiai jaučiuosi dekingas

tau, mano svety. Dar kartą tu atvykai pačiu laiku. Pasirink bet kokią dovaną. Viskas, ką

turiu, bus tavo. Aš pasilieku tik savo kardą.

— Ar iš tiesu aš atvykau laiku, dar tures paaišketi, — atsake Gendalfas. — O dovaną

pasirinksiu tokią, kokios man labai reikia, Rohano vadove, — greitą ir ištikimą.

Padovanok man Žvaigždini Jj kažkada paskolinai, jei tai galima pavadinti skolinimu.

Dabar aš josiu i didelius pavojus, sidabrine šviesa sklaidydamas tamsą, ir nenoriu

rizikuoti tuo, kas man nepriklauso. Tuo labiau kad Žvaigždi-kis ir aš pamilome vienas

kitą.

— Gerai pasirinkai, — linktelejo Teodenas, — ir aš su džiaugsmu ji atiduodu. Tai didele

dovana. Kito tokio žirgo kaip Žvaigždikis nera. Jis — vienas iš musu senoves eržilu ir

vargu ar dar kada gims toks žirgas. O jus, mano svečiai, galite rinktis bet ką iš šiu rumu

ginklu. Kardu jums nereikia, užtat galesite išsirinkti puikiu šalmu ar senoviniu šarvu —

kažkada Gondoras padovanojo juos musu tevams. Tegu jie ištikimai jums tarnauja.

Neilgai trukus Aragornas su Legolasu jau turejo švytinčius šarvus ir šalmus. Ju skydu

kraštai buvo nusagstyti žaliais, raudonais ir baltais brangakmeniais. Gendalfas šarvu

atsisake, o Gimlis nerado nieko tinkamo nykštukui, be to, Edoraso lobynuose ir nebuvo

nieko geresnio už jo trumpus grandininius šarvus, nukaldintus nykštuku kalvese po

kalnais šiaureje. Bet jis išsirinko geležies bei odos šalmą, kaip tik jo apvaliai galvai, ir

nedideli skydą, kuriame buvo pavaizduotas žaliame fone šuoliuojantis baltas žirgas —

Eorlo Rumu herbas.

— Tegu šitas skydas apsaugo tave, — palinkejo Teodenas. — Jj pagamino man dar

Tengelio laikais, kai buvau berniukas. Gimlis nusilenke.

— Aš išdidžiai nešiosiu tavo herbą, Marko Valdove, — tare jis. — Geriau nešti žirgą

rankoje, nei pačiam buti jo nešamam. Ant savo koju jaučiuosi tvirčiau. Ką gali žinoti,

galbut teks ir pasikauti.

— Tikriausiai teks, — pritare Teodenas.

Karalius atsistojo, prie jo, nešdama taurę vyno, priejo Eovyna.

valandą! Tegu jegos niekada neapleidžia tavęs!

Teodenas nugere, o Eovyna perdave taurę kitiems svečiams. Prie Aragorno ji staiga

65

stabtelejo ir pakele i ji savo žerinčias akis. Jis atsake šypsena, bet imant taurę ju rankos

susitiko ir jis pajuto, kaip mergina sudrebejo.

— Buk sveikas, Aragornai, Aratorno sunau!

— Buk sveika, Rohano valdove! — atsake Aragornas, bet šypsena staiga pranyko nuo jo

veido.

Kai svečiai atsigere, karalius nuejo prie duru. Ten jo lauke sargybiniai, šaukliai ir visi

Edorase likę ar netoliese gyvenę karo vadai.

— Aš išjoju i paskutini savo žygi! — garsiai paskelbe Teodenas. — Aš neturiu vaiku,

mano sunus Teodredas žuvo. Todel ipediniu skelbiu savo suneną Eomerą. Jeigu nei jis,

nei aš negrišime iš šio žygio, jus turite teisę išsirinkti naują valdovą. Bet išvykdamas aš

turiu kažkam patiketi savo žmones Edorase. Kuris iš jusu pasiliks?

Niekas neatsiliepe.

— Negi ne vieno nera? Kuo pasitiki musu žmones?

— Eorlo Gimine, — atsake Hama.

— Bet aš negaliu palikti Eomero, — tare karalius, — o jis yra paskutinysis iš šitos

gimines.

— Aš turejau omenyje ne Eomerą, — pasake Hama, — be to, jis nera paskutinis. Dar yra

Eovyna, Eomundo dukte, jo sesuo. Ji yra bebaime ir tvirtos širdies. Visi ją myli. Tegu

Eovyna vadovauja Eorlingams, kol mes busime išvykę.

— Tegu bus taip, — sutiko Teodenas. — Liepk šaukliams paskelbti, jog pasiliekantiems

vadovaus ledi Eovyna.

Tada Eovyna atsiklaupe, o karalius iteike jai kardą bei gražius šarvus.

— Lik sveika, seserečia! — atsisveikino Teodenas. — Tamsi yra ši valanda, bet galbut

mes dar sugrišim i Auksinę Salę. Dunhare galesite ilgai gintis, o jeigu pralaimesime, mes

irgi grišime ten.

— Nekalbekite taip! — tare ji. — Kiekviena laukimo diena man virs metais.

Eovyna kalbejo, o jos akys žvelge i netoliese stovinti Aragorną.

— Karalius griš, — tvirtai pasake Aragornas. — Nebijok! Ne vakaruose, bet rytuose

spręsis musu likimas.

Karalius su Gendalfu eme leistis laiptais. Visi kiti seke jiems iš paskos. Praeidamas pro

vartus Aragornas atsigręže ir išvydo viršuje tebestovinčią vienišą Eovyna. Prieš ją i žemę

buvo ismeigtas kardas, mergina laike rankas ant jo rankenos. Ji vilkejo šarvus ir žerejo

tarsi sidabras sauleje.

Užsimetęs kirvi ant peties, Gimlis žingsniavo kartu su Legolasu.

— Pagaliau iškeliaujame! — tare nykštukas. — Žmonems neduok valgyti, bet duok

pašneketi. Mano kirvis jau nerimsta. Nors neabejoju, jog rohirimai irgi turi sunkią ranką.

Tačiau toks karas man nepatinka. Kaip man teks keliauti i muši? Norečiau eiti pesčiomis,

o ne kratytis kaip maišas Gendalfo balne.

— Tai butu saugiausia vieta, — šyptelejo Legolasas. — Tačiau kovoje Gendalfas su

džiaugsmu nuleis tave ant žemes. Tuo pasirupins jei ne Gendalfas, tai pats Žvaigždikis.

Kirvis — netinkamas ginklas raiteliui.

— O nykštukas netinkamas raitelis, — pridure Gimlis, glostydamas kirvio ašmenis. — Aš

juk orkams galvas kaposiu, o ne pakaušius skusiu.

Prie vartu jie jau rado pasišiaušusi ietimis daugiau nei tukstančio raiteliu buri. Senas ir

jaunas, kas tik nulaike ginklą, sedo i balną. Garsiai ir džiaugsmingai kariai pasveikino

Teodeną. Vieni laike pabalnotą Teodeno ristuną Sniegiakarti, o kiti - Aragorno ir

Legolaso žirgus. Sunerimęs Gimlis stovejo ir raukesi, bet prie jo vedinas žirgu priejo

Eomeras.

— Sveikas, Gimli, Gloino sunau! — šuktelejo jis. — Aš dar neišmokau saldžiai kalbeti,

kaip buvai man pataręs. Bet kodel mums ne-atidejus musu ginčo? Aš pažadu Miško

Valdoves nemineti bloguoju.

— Aš kuriam laikui pamiršiu savo inirši, Eomerai, Eomundo sunau, — atsake Gimlis, —

66

bet jeigu tau nusišypsos laime išvysti Valdovę Galadrielę savo akimis, tada turesi

pripažinti, jog ji yra nuostabiausia iš visu moteru, arba musu bičiulyste tuoj pat nutruks.

— Sutinku, — tare Eomeras. — O iki tol tebunie man atleista — prašau tave joti kartu su

manimi. Gendalfas jos priekyje su Marko Valdovu, tačiau mano žirgas Ugniakojis paneš

mus abu.

— Dekoju, — didžiai patenkintas pasake Gimlis. — Aš mielai josiu su tavimi, jeigu šalia

jos mano draugas Legolasas.

— Legolasas iš kaires, Aragornas iš dešines, ir niekas nesugebes prieš mus atsilaikyti! —

šuktelejo Eomeras.

— O kurgi Žvaigždikis? — apsidaire Gendalfas.

— Ganosi upes pakranteje, — atsake jam, — ir neprisileidžia nieko arti. Kaip šešelis

gluosniuose jis vaikšto ten, prie brastos.

Gendalfas sušvilpe, garsiai riktelejo žirgo vardą, ir iš toli atsklidęs žvengimas praneše, jog

Žvaigždikis jau lekia prie jo lyg strele.

— Atrodo, lyg pats vejas butu pavirtęs žirgu, — tare Eomeras, kai Žvaigždikis atbego ir

sustojo prie burtininko.

— Man regis, dovana jau iteikta, — pasake Teodenas, — bet klausykite visi! Aš, Marko

Valdovas, Eorlingu gimines karalius, sveikinu Gendalfą Pilkąji, išmintingiausią iš

patareju, labiausiai laukiamą iš draugu, ir dovanoju jam Žvaigždiki, žirgu valdovą.

— Dekoju tau, Karaliau Teodenai, — atsake Gendalfas. Staiga jis nusimete pilką

apsiaustą, nusviede šalin skrybelę ir užšoko ant žirgo. Burtininkas neturejo nei šarvu, nei

šalmo, jo sidabriniai plaukai plaikstesi vejyje, o balti drabužiai akinančiai spindejo

sauleje.

— Baltasis Raitelis! — suriko Aragornas, ir visi kariai pagavo tuos žodžius.

— Už musu Karaliu ir Baltąji Raiteli! — sušuko jie. — Pirmyn, Eorlingai!

Sutrimitavo ragai. Sužvenge ir piestu atsistojo žirgai. Ietys skambiai trenkesi i skydus.

Karalius iškele ranką ir Rohano rinktine lyg vetra dundedama nušuoliavo i vakarus.

Dar ilgai Eovyna mate žibančias ju ietis, stovedama vieniša ant tuščiu rumu slenksčio.

Helmo Dauba

Saule jau krypo vakarop, kai jie išjojo iš Edoraso, ir jos šviesa, atsispindinti raiteliu akyse,

paverte Rohano laukus auksine migla. Kelias vede i šiaures vakarus, palei Baltuju Kalnu

šlaitus, daugybe brastu kirsdamas greitus mažus upeliukus. Toli priekyje, dešineje,

dunksojo Ukanotieji Kalnai, kurie artedami rodesi vis tamsesni ir aukštesni. Saule letai

nusileido raiteliams prieš akis. Už nugaru kilo vakaras.

Kariuomene jojo tolyn. Bijodami paveluoti jie leke kiek galejo, sustodami tik labai

trumpam. Rohano ristunai buvo greiti ir ištvermingi, tačiau ju lauke daug myliu. Nuo

Edoraso iki Izeno Brastu, kur rohaniečiai tikejosi sutikti savo burius, besiginančius nuo

Saru-mano pulku, buvo daugiau nei šimtas dvidešimt myliu.

Aplinkui ištvino naktis. Pagaliau jie sustojo. Penkias valandas joję Rohano kariai atsidure

toli vakarinese lygumose, bet ju dar lauke daugiau nei puse kelio. Po žvaigždetu dangumi

ir menulio pilnatimi jie ikure stovyklą. Nežinodami, kas darosi aplink, kariai nusprende

nedegti laužu, bet glaudžiu ratu sustate raitą sargybą, o toli priekyje tylus lyg šešeliai

daubose ir kloniuose pasislepe žvalgai. Ilga naktis praejo ramiai. Vos išaušus sugaude

ragai, ir po valandos jie vel tęse kelionę.

Diena pasitaike karšta tam metu laikui, ore jautesi kažkoks sunkumas, nors debesu

nesimate. Saule pakilo apsigaubusi ukanomis, o už jos iš rytu letai slinko juoda gresminga

audra. Kitas tamsos debesis kaupesi toli šiaures vakaruose, aplink Ukanotuosius Kalnus.

It tamsus šešelis, jis letai šliauže iš Burtininko Slenio.

Gendalfas prisiartino prie Legolaso, kuris jojo šalia Eomero.

— Tavo akylos akys, Legolasai, — tare jis, — galetum pamatyti net žvirbli už triju myliu.

Ar gali ką nors ižiureti Izengardo puseje?

67

— Iki jo dar labai toli, — atsake Legolasas, prisidengdamas akis ilga ranka. — Aš matau

tamsą. Ir kažkokius šešelius, didelius šešelius, judančius ant upes kranto. Negaliu

pasakyti, kas tai yra. Mano akis dengia ne rukas ar debesys: atrodo, tarsi nežinoma galia

sleptu pasauli tirštame ruke, tarsi miško prieblanda butu nusileidusi žemyn prie kalvu.

— O iš paskos atslenka Mordoro audra, — pratare Gendalfas. — Bus juoda naktis.

Oras daresi vis sunkesnis. Po pietu tamsieji debesys raitelius pavijo: pro juodą gresmingą

debesu sieną dar prasiskverbdavo pavieniai šviesos blyksniai. Krauju pasruvusi saule

pasislepe sunkioje migloje. Paskutiniai spinduliai ugnimi nudaže raiteliu ietis ir stačius

Trihyrno šlaitus — tris dantytus ragus, kylančius i saulelydi. Tai buvo šiauriausia Baltuju

Kalnu atšaka. Gęstančioje žaroje priekyje joję vyrai pamate juodą tašką — artejanti

raiteli. Kariai sustojo.

Raitelis priartejo: išvargęs, su perkirstu šalmu ir suskaldytu skydu. Letai nusliuogęs nuo

žirgo, jis kuri laiką stovejo burna gaudydamas orą. Po to prabilo:

— Ar Eomeras čia? Jus pagaliau atejote, bet per velai, ir jusu per maža. Teodredui žuvus,

viskas pakrypo i blogąją pusę. Mes praradome daug žmoniu, buvome priversti atsitraukti

už Izeno. Kitą nakti mus puole naujos jegos. Izengardas tikriausiai ištuštejo, nes

Sarumanas ant musu užsiunde ne tik savo kariuomenę, bet ir laukinius kalniečius bei

ginkluotus Dunžemiu piemenis. Mes neišlaikeme. Jie pralauže skydu sieną. Dalis

musiškiu išsisklaide, o likusieji, vedami Erkenbrando Vakariečio, traukiasi i jo tvirtovę

Hel-mo Dauboje. Kur Eomeras? Perduokite jam, kad jokios vilties nebera. Tegu jis grižta

atgal i Edorasą, kol jo neaplenke Izengardo vilkai.

Teodenas tylejo. Karys nemate jo pro sargybinius, tad valdovas pavare savo žirgą pirmyn.

— Stok prieš mane, Keorlai, — tare jis. — Aš čia. Paskutine Eorlingu kariuomene išjojo i

žygi. Ji be mušio negriš.

Žmogaus veidą nušviete nuostaba ir džiaugsmas. Jis išsitiese, o tada priklaupe, tiesdamas

karaliui savo išrantytą kardą.

— Vesk mane, valdove! — sušuko jis. — Ir atleisk man! Aš maniau, jog...

— Jog aš pasilikau Meduselde kaip medis, sulinkęs po žiemos sniegu? — nutrauke kari

Teodenas. — Taip ir buvo tau išvykstant. Tačiau vakaris vejas supurte mano šakas.

Duokite jam naują žirgą! Mes josime i pagalbą Erkenbrandui!

Kol Teodenas kalbejo, Gendalfas pajojo šiek tiek i prieki. Jis ilgai žiurejo i šiaurę, i

Izengardą, ir i vakarus, kur leidosi saule. Dabar jis grižo atgal.

— Jok, Teodenai! — tare burtininkas. — Jok i Helmo Daubą. Pamiršk Izeno Brastas ir

negaišk lygumose. Aš turiu jus trumpam palikti. Turiu lekti neatideliodamas —

Žvaigždikis neš mane.

Pasisukęs i Homerą, Aragorną ir kitus karius, jis garsiai sušuko:

— Narsiai kaukites už Marko Valdovą! Laukite manęs prie Helmo Vartu! Likite sveiki!

Gendalfas kažką pasake Žvaigždikiui, ir žirgas lyg iš lanko paleista strele šoko i prieki.

Jis išnyko tiesiog akimirksniu: kaip vejas žoleje, kaip sidabrinis žaibas saulelydžio

raudonyje, kaip sparnuotas šešelis. Sniegiakartis prunkštelejo ir atsistojo piestu,

noredamas lekti paskui, tačiau Žvaigždiki galejo pavyti tik greičiausias paukštis.

— Ką tai reiškia? — paklause Hamos vienas iš sargybiniu.

— Gendalfas Pilkasis kažkur nuskubejo, — atsake Hama. — Jis visada netiketai ateina ir

išeina nelauktai.

— Jeigu čia butu Šliužburnis, jis lengvai galetu tai paaiškinti, — tare kitas.

— Tiesa, — sutiko Hama, — bet aš mieliau palauksiu Gendalfo paaiškinimu.

— Galbut laukti teks ilgai.

Rohirimai dabar paliko kelią, vedanti i Izeno Brastas, ir pasuko i pietus. Eme temti, tačiau

raiteliai tebešuoliavo. Kalvos priartejo, tamsiame danguje Trihyrno viršuniu beveik

nesimate. Už poros myliu, tolimajame Vestfoldo Slenio krašte, driekesi žalia dauba —

ilanka kalnuose, iš kurios i kalvas vede siauras tarpeklis. Žmones

vadino šią vietą Helmo Dauba nuo tada, kai vienas senuju laiku didvyris šičia rado

68

prieglobsti. Statejantis ir siaurejantis slenis vingiavo iš šiaures Trihyrno šešelyje, kol

pavirsdavo siauru tarpekliu, o jo viršunes kaip galingi bokštai iškildavo iš abieju pusiu ir

užgoždavo šviesą.

Tarpeklio pradžią, vadintą Helmo Vartais, gyne stačios šiauriniu šlaitu uolos. Ant ju

stovejo aukštos senovines sienos, o už ju — didinga tvirtove. Žmones kalbejo, jog

tolimais Gondoro šloves laikais Juros Karaliu paliepti ją pastatę milžinai. Tvirtove

vadinosi Hornburgas — Gaudžiančio Rago Pilis, — nes i joje suskambusi ragą tarpeklyje

atsiliepdavo aidas, tarsi iš kapu i muši kiltu seniai pamiršta kariuomene. Nuo Hornburgo

iki pietiniu slenio skardžiu tęsesi senoveje žmoniu pastatyta akmenine siena, užtverianti

iejimą i tarpekli. Aplinkui Hornburgą nuo Helmo Vartu iki Helmo Griovio tekejo upe. Ji

sukosi aplink Rago Uolas ir toliau savo vandenis neše i Giluji Sleni, o iš ten i Vestfoldą.

Hornburgą prie Helmo Vartu valde Erkenbrandas, Vestfoldo vietininkas. Kai atejo tamsus

laikai ir kilo karo gresme, išmintingasis Erkenbrandas sutaise sieną bei dar labiau

sustiprino tvirtovę.

Raiteliai vis dar buvo žemumoje prieš Daubą, kai priekyje pasigirdo žvalgu riksmai ir

sugaude ragai. Iš tamsos eme švilpti streles. Greitai grižęs žvalgas praneše, jog slenyje

pilna raitu vilkažmogiu, o i pietus nuo Izeno Brastu Helmo Daubos link skuba orku bei

laukiniu žmoniu kariauna.

— Mes radome daug užmuštu musiškiu, — pasake žvalgas, — ir sutikome išblaškytu

buriu, kurie neturi vado. Apie Erkenbrandą niekas nieko nežino. Ko gero, priešai ji

pasivijo anksčiau, nei jis spejo pasiekti Helmo Daubą.

— Ar yra žiniu apie Gendalfą? — paklause Teodenas.

— Taip, valdove. Daug kas mate baltai apsirengusi žmogu, veju skriejanti per lygumas.

Kai kas galvojo, jog tai Sarumanas, nes raitelis skubejo i nakti, Izengardo link. Kiti

anksčiau mate i šiaurę šuoliuojanti Šliužburni, lydimą burio orku.

— Jeigu jie susitiks, Šliužburniui bus riesta, — pasake Teodenas. — Aš nebeturiu ne

vieno patarejo: nei seno, nei jauno. Dabar

reikia, kaip sake Gendalfas, kuo skubiau joti prie Helmo Vartu, yra ten Erkenbrandas, ar

ne. Kiek priešu artinasi iš šiaures?

— Labai daug, — tare žvalgas. — Baimes akys dideles, bet aš kalbejau su narsios širdies

vyrais ir neabejoju, jog priešo pajegos yra daug didesnes nei musu.

— Tada skubekime! — patare Eomeras. — Mums reikia kuo greičiau prasiveržti iki

tvirtoves. Helmo Dauboje yra urvu, kuriuose gali pasislepti šimtai žmoniu, ir slaptu keliu

kalvose.

— Negalima pasitiketi slaptaisiais keliais, — papurte galvą karalius. — Sarumanas seniai

iššnipinejo šitą kraštą. Bet gintis galesime ilgai. Pirmyn!

Aragornas, Legolasas ir Eomeras dabar jojo priekyje. Rohirimu kelias suko i pietus, i

tamsius kalnu šlaitus. Priešu pasitaike nedaug. Porą kartu jie sutiko orku gauju, bet jos

atsitraukdavo raiteliams nespejus ju pasivyti ir užmušti.

— Tai ilgai netruks, — pasake Eomeras. — Žinia, jog i Helmo Daubą atvyksta karaliaus

pulkai, tuoj pat pasieks Sarumaną ar kuri nors jo vadeivą.

Karas seke raiteliu pedomis. Tamsoje jie girdejo šiurkščius dainuojančius balsus. Pakilę

aukščiau jie atsigręže ir išvydo galybę deglu: raudoni taškai žerejo tamsiuose laukuose

tarsi ugnines geles ir ilgomis linijomis trauke iš žemumu. Šen bei ten plyksteldavo ryškesne

liepsna.

— Mums ant kulnu lipa orkai, — tare Aragornas.

— Jie atsineše ugni, — atsiduso Teodenas, — ir degina viską, ką pamato. Tai buvo

gražus slenis su daugybe sodybu. Vargše mano tauta!

— O, kad butu diena ir mes galetume ant ju užlekti kaip audra iš kalnu! — niuriai pasake

Aragornas. — Man apmaudu nuo ju begti.

— Mums nebereiks toliau begti, — tare Eomeras, — jau čia pat yra Helmo Griovys, sena

užkarda slenyje per trečdali mylios žemiau Helmo Vartu. Ten galesime apsisukti ir stoti i

69

muši.

— Ne, musu yra per mažai, kad galetume ginti Griovi, — paprieštaravo Teodenas. — Jis

yra daugiau nei mylios ilgumo ir turi platu perejimą.

— Jeigu mus pasivys, perejimą tures ginti ariergardas, — sutiko Eomeras.

Aklinoje tamsoje raiteliai prijojo perejimą per Griovi, kur iš viršaus tekejo upe ir vede

kelias i Hornburgą. Prieš juos iš tamsos staiga išniro pylimas: aukštas šešelis už juodos

duobes. Garsiai šuktelejo sargybinis, klausdamas kas joja.

— Čia kalba Eomeras, Eomundo sunus, — atsake Eomeras. — I Helmo Daubą atvyko

Marko Valdovas.

— Iš tiesu geros naujienos, nes vilties beveik nebeliko, — tare sargybinis. — Skubekite!

Priešas jau visai arti.

Kariuomene perkirto Griovi ir sustojo ant šlaito. Ten, visu džiaugsmui, jie sužinojo, jog

Erkenbrandas paliko daug žmoniu Helmo Vartu gynybai, be to, i pili sugrižo nemažai

pabegusiuju.

— Dabar turime apie tukstanti galinčiu kautis pestininku, — pasake senasis Gamlingas,

vadovaujantis Griovio gynejams. — Tačiau daugelis ju mate pernelyg daug žiemu, kaip

aš, ar pernelyg mažai, kaip mano sunaus sunus. Gal ką nors girdejote apie Erkenbrandą?

Vakar sužinojome, jog jis traukiasi čia su Vestfoldo raiteliu rinktines likučiais. Bet jis

nepasirode.

— Bijau, kad ir nepasirodys, — tare Eomeras. — Musu žvalgai apie ji nieko nesužinojo,

o slenyje už musu knibždete knibžda priešu.

— Galbut jam pavyko pabegti, — pasake Teodenas. — Erkenbrandas — stiprus vyras. Jis

sulauke tokios šloves, kaip kadaise Helmas Kujarankis. Bet mes negalime laukti jo čia.

Reikia atitraukti visas pajegas už sienu. Ar jus gerai apsirupinę atsargomis? Mes

pasiememe nedaug maisto, nes jojome i muši, o ne i apsupti.

— Daubos urvuose yra trys ketvirčiai Vestfoldo žmoniu, seniu ir vaiku, vyru ir moteru,

— atsake Gamlingas. — Ten taip pat yra dideliu maisto atsargu bei daug gyvuliu.

— Tai gerai, — tare Eomeras. — Jie degina ir naikina viską, kas liko slenyje.

— Jei jie ateis deretis del musu kailiu prie Helmo Vartu, jiems teks sumoketi didelę

kainą, — iškoše Gamlingas.

Karalius ir raiteliai nujojo tolyn. Ten, kur upę kirto pylimas, jie nulipo nuo žirgu ir

išsirikiavę i ilgą eilę suejo pro Hornburgo vartus. Juos sutiko su džiaugsmu bei nauja

viltimi, nes dabar žmoniu užteko ginti ir tvirtovei, ir sienai.

Homeras greitai parenge savo vyrus. Karalius su palyda bei dauguma Vestfoldo

gyventoju liko Hornburge. Didžiausias pajegas Eomeras sutelke prie sienos bei jos

bokšto, nes čia gynyba galejo neatlaikyti stipraus ir inirtingo puolimo. Žirgai buvo nuvesti

i pati tarpeklio galą bei patiketi tiems, kurie nedalyvavo mušyje.

Helmo Vartu siena buvo dvidešimties pedu aukščio ir tokia plati, jog ja saugiai galejo eiti

iš karto keturi žmones, dengiami aukšto parapeto, per kuri galejo pažvelgti tik nežemas

vyras. Šen bei ten akmenyje buvo iškirstos šaudymo angos. Sieną su išoriniu Hornburgo

kiemu junge ilgi laiptai, kiti laiptai vede ant jos iš paties tarpeklio. Priešo puseje siena

buvo visiškai lygi, o dideli akmenys sudeti taip meistriškai, jog pirštui nebuvo kur

užsikabinti. Gresmingai kyšojo viršutines akmenu eiles, del kuriu siena primine juros

pagraužtą uolą.

Gimlis stovejo atsiremęs i sieną. Šalia ant parapeto sedis Legolasas žaide su lanku ir

žiurejo i tamsą.

— Čia man patinka, — nusprende nykštukas, koja bandydamas akmenis. — Visada

darosi džiugu, kai priartejame prie kalnu. Geras akmuo. Šita šalis turi tvirtus kalnus.

Pajutau tai pedomis, lipdamas aukštyn. Jeigu man ir šimtui mano tevynainiu kas nors

duotu bent metus, pastatytume čia tokią tvirtovę, jog visu armiju atakos ištikš-tu kaip

vandens purslai.

— Neabejoju, — atsiliepe Legolasas, — tu juk nykštukas, o nykštukai yra keista tauta.

70

Man čia visai nepatinka ir nepatiktu netgi dieną. Tačiau man džiugu, jog šalia stovi tu,

Gimli, su savo tvirtomis kojomis ir kietu kirviu. Butu neblogai tureti čia šimtą nykštuku.

O dar daugiau atiduočiau už šimtą Gudžiosios Girios lankininku. Ju prireiks. Rohirimai

neblogi šauliai, bet ju per mažai, per mažai.

— Šaudyti dabar tamsu, — tare Gimlis, — pats laikas numigti. Miego! Niekada

nemaniau, jog nykštukui jo taip reikes. Jojimas

vargina. Bet mano kirvis nerimauja. Duokite man orku kaklu, vietos užsimoti — ir

nuovargis bemat išgaruos!

Letai slinko laikas. Toli slenio apačioje tebedege laužai. Izengardo pulkai dabar slinko

pirmyn be jokio garso. Ju deglai daugybe liniju kilo aukštyn.

Staiga nakties tylą supleše iš Griovio puses sklindantys riksmai ir kovos šuksniai.

Liepsnojantys deglai pasirode virš pylimo krašto ir susigrudo prie perejimo per griovi.

Paskui išsisklaide ir išnyko. Per lauką prie Hornburgo vartu atšuoliavo burys vyru. Tai

buvo vestfoldiečiu ariergardas.

— Priešas jau čia pat! — suriko jie. — Mes iššaudeme visas streles ir užverteme Griovi

orku lavonais, tik ju tai ilgam nesulaikys. Goblinu tiršta kaip skruzdžiu, daug kur jie jau

persiropšte per Griovi. Bet mes pamokem juos nesinešti deglu.

Buvo jau po vidurnakčio. Tamsus dangus ir slogus oras pranašavo artejančią audrą. Umai

debesis perskrode akinantis blyksnis ir šakotas žaibas trenke i rytines kalvas. Akimirkai

stebetojai nuo sienu išvydo visą plotą tarp Hornburgo bei Griovio: ten knibždete knibždejo

tamsiu figuru — kresnu, stambiu ir aukštu, su dideliais šalmais ir juodais skydais.

Šimtu šimtai ju pludo per Griovi. Tamsus potvynis užliejo sleni nuo krašto iki krašto.

Sudundejo griaustinis, prapliupo lietus.

Streles — debesys streliu — suzvimbe iš apačios. Dauguma ju atsimuše i parapetą ir

dzingsedamos nukrito ant akmenu, tačiau kelios susirado taikini. Helmo Daubos

apsiaustis prasidejo. Gynejai neatsake ne vienu žodžiu, nepaleido ne vienos streles.

Puolejai sustojo, sutrikdyti akmenines tylos. Tvyksintys žaibai draske tamsą. Orkai

sustugo, mosuodami kardais bei ietimis, ir vel paleido spiečiu streliu i tvirtovę. Marko

vyrai su nuostaba žvelge i karo audros šiaušiamą milžinišką juodu javu lauką, kur

kiekviena varpa žibejo pikta šviesa.

Suspiege variniai trimitai. Priešai puole i ataką: kai kurie prie sienos, kai kurie prie

pylimo, vedančio prie Hornburgo vartu. Vartus atakavo didžiausi orkai ir Dunžemiu

klajokliai. Akimirką jie

stabtelejo, o tada šoko pirmyn. Žaibo šviesoje buvo matyti ant kiekvieno šalmo bei skydo

nupiešta šiurpi Izengardo ranka. Jie pasieke uolas ir nuskubejo prie vartu.

Ir tada tvirtove atgijo. Streliu liutis bei akmenu kruša šluote šlave priešą. Orkai neišlaike,

atsitrauke ir vel puole, atsitrauke ir puole, kiekvieną kartą kaip tvinstanti jura sustodami

vis aukščiau. Suskardejo trimitai, staugiančiu priešu pulkai atsirito dar kartą. Kaip stogu

jie užsidenge dideliais skydais galvas, o viduryje nešesi du didžiulius medžiu kamienus.

Už ju grudosi orku lankininkai, laidydami trumpas streles i šaulius ant sienu. Jie pasieke

vartus. Stipriu ranku isiubuoti medžiai su baisia jega trenkesi i rąstus. Jeigu kuri nors

priešą sutriuškindavo iš viršaus atsiritęs akmuo, i jo vietą tuoj pat stodavo dviese.

Didžiuliai taranai be paliovos tranke tvirtovę.

Homeras ir Aragornas stovejo ant sienos. Jie girdejo rekaloji-mą ir taranu bumbsejimą, o

plykstelejus žaibui išvydo, koks pavojus gresia vartams.

— Eime! — paragino Aragornas. — Pagaliau išmuše valanda, kai galesime sujungti savo

kardus!

Lyg žaibas jie nuskubejo palei sieną, po to laiptais aukštyn i išorini kiemą. Pakeliui jie

surinko buri tvirtu kariu. Vakarineje sienos puseje buvo slaptos dureles, nuo kuriu takas

tarp uolu vede prie didžiuju vartu. Aragornas su Homeru šoko pro duris, kiti vyrai seke už

ju. Du kardai kaip vienas blykstelejo ištraukti iš makščiu.

— Gutvinas! — suriko Homeras. — Gutvinas už Rohaną!

71

— Andrilas! — sušuko Aragornas. — Andrilas už Dunadanus!

Jie kaip vetra iš šono užgriuvo ant priešu. Andrilas kilo ir krito, žeredamas skaisčia

liepsna. Ant sienos ir bokšto pasigirdo šuksmai:

— Andrilas! Andrilas su mumis! Lužęs Kardas vel švyti!

Sutrikę taranuotojai mete medžius ir pasiruoše kautis, bet ju skydu siena ištiško tarsi nuo

žaibo smugio. Jie buvo nustumti, nukirsti ar imesti i akmenuotą upę apačioje. Orku šauliai

paleido keletą pakriku šuviu ir pabego.

Aragornas su Homeru stabtelejo prie vartu. Griaustinis jau aprimo, o žaibas vis dar

blykčiojo tolumoje virš pietiniu kalnu. Iš šiaures patrauke vejas, nupusdamas debesis,

sužibo žvaigždes. Virš kalvu vakaruose danguje sušvito geltonas menulis.

— Vos nepavelavome, — žiuredamas i vartus tare Aragornas. Dideli vyriai bei geležiniai

skląsčiai buvo išlaužti ir sulenkti, o dauguma siju lužę.

— Mes neapginsime sienos pasilikę čia, — primine Homeras. — Pažiurek! — Jis parode

i pylimą. Už upes jau susirinko didelis burys orku bei žmoniu. Streles švilpe aplink juos ir

caksejo i akmenis. — Paskubekime! Reikia grižti atgal ir užversti vartus iš vidaus. Eime!

Jie pasisuko ir nubego. Tuo metu koks tuzinas orku, kurie gulejo tarp užmuštuju, pašoko

ant koju ir klastingai puole iš nugaros. Du sučiupo Homerą už koju, parverte ji ir užšoko

ant krutines. Tačiau staiga iš šešeliu išniro niekieno nepastebeta maža figurele ir kimiai

spruko. Homeras svyruodamas atsistojo ant koju, Aragornas pribego jam padeti.

Slaptosios durys buvo vel uždarytos, užsklęstos geležiniais skląsčiais ir iš vidaus užbertos

akmenimis. Kai visi saugiai sugrižo, Eomeras pasisuko i nykštuką.

— Dekoju tau, Gimli, Gloino sunau! — tare jis. — Aš nežinojau, jog tu irgi dalyvauji

šitame išpuolyje. Bet dažnai netiketas svečias buna maloniausias. Kaip tu ten atsiradai?

— Aš nusprendžiau pasivaikščioti kartu su jumis prieš miegą, — atsake Gimlis, — tačiau

pagalvojau, jog tie laukiniai kalniečiai man yra per dideli, todel prisedau ant akmens

pasigrožeti jusu kardu kova.

— Man bus nelengva tau atsilyginti.

— Tu dar turesi daug progu šią nakti, — numojo ranka nykštukas. — Bet aš patenkintas.

Nuo pat Morajos kirtau tik medi.

— Du! — pareiške grižęs ant sienos Gimlis, tapšnodamas kirvio ašmenis.

— Du? — nustebo Legolasas. — Man sekesi geriau, nors dabar turiu eiti ieškoti streliu,

nes visas iššaudžiau. Nukoviau mažiausiai dvidešimt orku. Bet tai vos pora lapu miške.

Dangus pastebimai pragiedrejo, besileidžiantis menulis eme šviesti skaisčiau. Tačiau

šviesa nesuteike daugiau vilties Marko raiteliams. Priešu, rodesi, tik padaugejo, o ne

sumažejo. Pulku pulkai ju pludo per Griovi. Vartai buvo atakuojami su dvigubu iniršiu.

Izengardo kariuomene stauge lyg jura. Sienos papedeje kaip skruzdžiu knibždejo orku ir

kalniečiu. Sienos gynejai nespejo kapoti per parapetą svaidomu virviu su trikabliais. I

viršu kilo šimtai ilgu kopečiu. Daug ju buvo nustumta, bet šias keite naujos, kuriomis lyg

pietiniu mišku beždžiones kabarojosi orkai. Prie sienos lavonai jau gulejo kalnais.

Siaubingi pylimai augo, o priešas vis dar puole.

Rohaniečiai pavargo. Baigesi ju streles, atšipo kardai, suskilo skydai. Tris kartus

Aragornas su Homeru kele juos i kovą, tris kartus narsiame puolime žerejo Andrilas, tris

kartus priešai buvo atblokšti nuo sienos.

Bet tada sąmyšis kilo pačiame tarpeklyje. Orkai kaip žiurkes prašliauže požeminiu

kanalu, kuriuo upe tekejo pro tvirtovę, ir pateko už sienos. Jie pratunojo šešelyje, kol

beveik visi kariai nubego atmušti ypač niršaus puolimo. Tada jie puole. Keletas orku jau

prasmuko i tarpekli ir dabar kovesi su sargyba.

per akis.

— Ai, oi! — šukalojo jis. — Orkai jau už sienos! Ai, oi! Ateik, Le-golasai, čia priešu

72

Išgirdęs galingą nykštuko balsą, perrekusi sąmyši, Gamlingas Senasis pažvelge iš

Hornburgo.

— Orkai tarpeklyje! — suriko jis. — Helmas! Helmas! Pirmyn, Helmingai! — taip

šaukdamas jis jau bego laiptais nuo Uolos, vesdamas nemažą buri vyru iš Vestfoldo.

Antpuolis buvo greitas ir žiaurus — orkai menkai tepasiprieši-no. Juos greitai apsupo ir

išžude arba nusviede i tarpeklio prarają. Klykdami jie dribo prieš slaptuju urvu

sargybinius.

— Dvidešimt vienas! — pareiške Gimlis, dvirankio kirvio smugiu patiesdamas paskutini

orką. — Dabar aš vel aplenkiau poną Lego-lasą.

— Reikia užkimšti šitą žiurkskylę, - nusprende Gamlingas, žiuredamas i kanalą. —

Nykštukai apie tai nusimano geriausiai. Ar ne-padetum mums, gerbiamas meistre?

— Mes neskaldome akmenu kovos kirviais ar pirštais, — pasake Gimlis, — bet padesiu

kuo galedamas.

Jie pririnko po ranka buvusiu akmenu ir Gimlio pamokyti užtaise vidinę kanalo angą,

palikdami tik mažą plyši. Pro ji kunkuliuodama uže po lietaus išplatejusi upe ir, dusdama

ankštoje vagoje, šaltais tvenkiniais letai pletesi nuo uolos iki uolos.

— Viršuj bus sausiau, — tare Gimlis. — Eime, Gamlingai, pažiuresime, kaip sekasi ant

sienos!

Nykštukas užlipo i viršu ir rado Legolasą, stovinti su Homeru bei Aragornu. Elfas šluoste

savo durklą. Apsiaustis buvo aprimusi, kadangi išpuolis per upeli nepavyko.

— Dvidešimt vienas! — šuktelejo Gimlis.

— Neblogai, — pagyre Legolasas, — bet aš paklojau du tuzinus. Teko pasidarbuoti

durklu.

Pavargę Aragornas ir Eomeras pasireme ant kardu. Kaireje nuo ju vel pasigirdo kovos

riksmai bei mušio sąmyšis. Hornburgas laikesi tvirtai kaip sala juroje. Vartai jau buvo

sugriauti, tačiau priešai niekaip neistenge iveikti akmenu ir rąstu barikados.

Aragornas pažvelge i blyškias žvaigždes, i menuli, jau besileidžianti už vakariniu kalvu.

— Ši naktis ilga kaip šimtmečiai, - tare jis. - Kada gi išauš diena?

— Aušra jau nebetoli, — atsake šalia stovintis Gamlingas, — tačiau bijau, jog ji nepades

mums.

— Aušra visada neša žmonems vilti, — tare Aragornas.

— Bet šitie Izengardo padarai, šitie pusiau orkai arba goblin-žmogiai, sukurti šlykščios

Sarumano magijos, nebijo saules šviesos, — pasake Gamlingas. — Jos nebijo ir laukiniai

kalvu žmones. Ar girdi, kaip jie rekaloja?

— Girdžiu, — tare Homeras, — man atrodo, tarsi ten varnos kranktu ar žverys staugtu.

— Jie rekia dunžemiškai, — pasake Gamlingas, — aš moku šią kalbą. Tai sena žmoniu

tarme, kuria anksčiau kalbeta ir vakariniuose Marko sleniuose. Klausykite! Jie musu

nekenčia ir džiugauja, nes musu lemtis jiems atrodo aiški. „Karaliu, karaliu! — šankia jie.

— Mes paimsime ju karaliu! Mirtis šiaures plešikams! Mirtis ar-kliaberniams!" Taip jie

mus vadina. Pusę tukstančio metu jie negali pamiršti, kaip Gondoras sudare sąjungą su

Eorlu Jaunuoju ir atidave jam Marką. Sarumanas tik pakurste seną neapykantą, ir šitai

nuožmiai tautai to pakako. Jie nesitrauks nei prieblandoje, nei aušroje tol, kol paims

Teodeną arba patys žus.

— Aš vis vien su viltimi lauksiu dienos, — tare Aragornas. — Juk sakoma, kad joks

priešas nera paemęs Hornburgo, jeigu ji gyne žmones.

— Taip dainuoja menestreliai, — šyptelejo Homeras.

— Tada ginkimes ir nepraraskime vilties!

Staiga sustauge trimitai, kažkas sugriaude, plykstelejo ugnis su dumais. Šnypšdami ir

putodami užtvenkto upokšnio vandenys išsiverže i laisvę — ju niekas nebelaike, sienoje

žiojejo plati skyle. Daugybe juodu kariu puole i vidu.

— Sarumano burtai! — suriko Aragornas. — Kol kalbejome, jie vel priselino prie kanalo

73

tačiau tuo metu virš parapetu iškilo šimtai kopečiu. Kaip tamsi banga smelio salelę sieną

užgriuvo paskutinis puolimas. Gynyba neatlaike. Kai kurie raiteliai buvo atskirti.

Kaudamiesi ir krisdami žingsnis po žingsnio jie traukesi prie urvu. Kiti prasikapojo sau

kelią i tvirtovę.

Platus laiptai vede iš Daubos aukštyn prie užpakaliniu Hornburgo vartu. Laiptu apačioje

stovejo Aragornas. Jo rankoje skaisčiai tebežerejo Andrilas. Siaubas, kuri kele šis ginklas,

sulaike priešus, kol visi, kurie prasimuše prie laiptu, atsitrauke i Hornbur-gą. Už

Aragorno ant viršutinio laiptelio priklaupe Legolasas. Itempęs lanką jis laike paskutinę

strelę, pasiruošęs nušauti pirmą pajudejusi orką.

— Visi jau saugus viduje, Aragornai! — pašauke elfas. — Grižk!

Aragornas pasisuko ir nuskubejo laiptais, bet iš nuovargio suklupo. Priešai šoko pirmyn,

kaukdami ir tiesdami ilgas rankas. Priešakinis orkas sudribo su Legolaso strele gerkleje,

bet kiti peršoko lavoną. Staiga ant laiptu sudundejo nuo viršutines sienos paleistas akmuo.

Jis numuše orkus atgal i Daubą. Aragornas pribego vartus ir užtrenke juos sau už nugaros.

— Prasti reikalai, draugai, — tare Pedsekys, ranka nusibraukdamas prakaitą.

— Prasti, bet ne beviltiški, kol su mumis esi tu, — pasake Legolasas. — O kur Gimlis?

— Nežinau. Paskutini kartą ji mačiau besikaunanti už sienos, bet priešai mus išskyre.

— Tikrai blogos naujienos, — apsiniauke Legolasas.

— Gimlis stiprus ir ištvermingas, — paguode elfą Aragornas, — tikekimes, kad jam

pavyko prasibrauti iki urvu. Kuri laiką ten jis bus saugus. Saugesnis negu mes. Toks

prieglobstis turetu patikti nykštukui.

— Tikekimes, — tare Legolasas. — Kaip gaila, kad jo čia nera. Norejau ponui Gimliui

pasakyti, jog jau turiu trisdešimt devynis.

— Jeigu Gimlis prasimuše iki urvu, tai tikrai aplenks tave, — nusijuoke Aragornas. —

Dar niekada man neteko matyti taip valdomo kirvio.

— Aš einu pasirankioti streliu, — nusprende elfas. — Jei ši naktis kada baigsis, dieną gali

tekti pašaudyti.

Aragornas nuejo i tvirtovę. Ten jis sužinojo, jog Homeras nepasieke Hornburgo.

— Jis nepasieke Uolos. Aš mačiau ji su kitais besikaunanti tarpeklio žiotyse. Su juo buvo

Gamlingas ir nykštukas, bet man nepavyko prie ju prieiti, — pasakojo vienas

vestfoldietis.

Aragornas perejo vidini kiemą ir užlipo laiptais i aukščiausią bokšto kambari. Ten prie

siauro lango stovejo karalius ir žiurejo i sleni.

— Kas naujo, Aragornai? — paklause jis.

— Siena paimta, valdove, o gynejai nublokšti atgab Dauguma kariu pasieke Hornburgą.

— Ar Homeras čia?

— Ne, valdove. Nemažai jusu žmoniu atsitrauke i Daubos gilumą ir kai kurie sakosi matę

su jais Eomerą. Jie galejo sulaikyti priešą ir pasislepti urvuose. Aš nežinau, ko jie gali

tiketis.

— Jie turi maisto. Ten yra šviežio oro, ateinančio pro uolu plyšius viršuje. Niekas negali

paimti drąsiu vyru ginamo iejimo. Jie ilgai išsilaikys.

— Orkai atsineše prakeiktą Orthanko ugni, su kuria susprogdino sieną. Negaledami ieiti i

urvus, jie išrukys žmones viduje. Tačiau dabar reikia galvoti apie musu gynybą.

— Aš dustu šiame kalejime, — prisipažino Teodenas. — O, kad galečiau paimti ieti, stoti

savo vyru priešakyje ir vel pajusti kovos džiaugsmą! Tada galima ir žuti. O čia aš niekam

nenaudingas.

— Esate saugomas stipriausioje Rohano tvirtoveje, — primine Aragornas. — Mes

negaletume jusu apginti nei Edorase, nei netgi Dunhare.

— Sakoma, jog Hornburgo niekada nebuvo paemęs priešas, — pasake Teodenas, — bet

dabar mane drasko abejones. Pasaulis keičiasi, ir tai, kas anksčiau atrode stipru, dabar

darosi silpna. Kokia tvirtove gali atsilaikyti prieš tokią kariuomenę ir tokią neapykantą?

Jeigu bučiau žinojęs, koks galingas tapo Izengardas, gal nebučiau skubejęs jo pasitikti,

74

nepaisydamas visu Gendalfo gudrybiu. Jo patarimai man nebeatrodo tokie geri, kaip

atrode ryto sauleje.

— Nespręskite apie Gendalfo patarimus, kol viskas nebaigta, valdove,— tare Aragornas.

— Ilgai netruks, — karčiai šyptelejo karalius. — Tačiau aš nesiruošiu stipti čia kaip senas

barsukas spąstuose. Sniegiakartis, Ha-sufelis ir mano sargybos žirgai yra vidiniame

kieme. Kai išauš, sutrimituos Helmo Ragas, ir mes išjosime i ataką. Ar josi su manimi,

Aratorno sunau? Galbut mes prasiskinsime sau kelią, o gal sutiksime dainu vertą mirti, jei

tik bus kam jas dainuoti.

— Aš josiu su jumis, — atsake Aragornas. Atsiklausęs karaliaus Aragornas grižo ant

sienu ir, vaikščiodamas aplinkui, stiprino gynejams širdis bei padedavo ten, kur prie-

šas puole aršiausiai. Legolasas vaikščiojo kartu. Ugnies kamuoliai kilo iš apačios ir

drebino akmenines sienas. Aukštyn leke virves, kilo kopečios. Orkai vis puole ir puole

išorinę sieną, o gynejai juos vis atblokšdavo.

Pagaliau Aragornas užlipo ant kuoro ir atsistojo, nekreipdamas demesio i švilpiančias

streles. Jis išvydo, jog rytinis dangaus pakraštys jau rausveja. Aragornas ištiese ranką,

parodydamas, kad nori kalbeti.

Orkai sušurmuliavo ir eme rekauti:

— Nulipk žemyn! Nulipk žemyn! Jeigu nori kalbeti su mumis, nulipk žemyn! Atsivesk

savo karaliu! Mes — kovojantys uruk-hajai! Jeigu jis neišeis, mes patys ji iškrapštysim iš

urvo. Pakviesk savo baili karaliu!

— Karalius pats sprendžia išeiti ar pasilikti, — atsake Aragornas.

— Tai ką tu čia veiki? Ko žvalgais? Gal nori pamatyti musu galybę? Mes — kovojantys

uruk-hajai!

— Aš žvalgausi aušros.

— Kokios dar aušros? — eme tyčiotis orkai. — Mes esame uruk-hajai: kaunames dieną ir

nakti, audroje ir giedroje! Mes atejome žudyti po saule ir menuliu. Kam tau ta aušra?

— Niekas nežino, ką atneš nauja diena, — ramiai atsiliepe Aragornas.

— Dink iš čia arba mes tave nušausimi — suriko jie. — Tu ne pasiuntinys! Tu neturi ką

pasakyti!

— Turiu pasakyti štai ką: niekas nera paemęs Hornburgo. Pasitraukite arba visi žusite.

Niekas nenuneš žiniu apie ši muši i šiaurę. Jus nežinote, koks pavojus jums gresia.

Vienas stovedamas ant sugriautu vartu prieš visą priešu kariuomenę Aragornas atrode

toks galingas ir išdidus, jog Dunžemiu laukiniai pritilo, eme žvalgytis atgal i sleni ir

neramiai žvilgčioti i dangu. Bet orkai tik nusikvatojo, o Aragornui nulipus virš sienos vel

sušvilpe streles.

Pasigirdo staugimas, trenke ugnis. Vartu arka, kur ką tik stovejo Aragornas, bildedama

sugriuvo. Barikada subyrejo i šipulius. Aragornas nuskubejo i karaliaus bokštą.

Tačiau vos krito vartai ir orkai sustauge iš džiaugsmo, ruošdamiesi pulti, iš užnugario lyg

tolimas vejas atsklido murmesys, kuris greitai virto dideliu triukšmu. Daugybe balsu

kartojo kažkokią keistą naujieną. Orkai pritilo, eme dairytis. O tada galingai ir baisiai virš

ju sugaude didysis Helmo Ragas.

Visi, kas ji išgirdo, sudrebejo. Orkai krito kniubsti, dengdamiesi ausis letenomis. Iš

Daubos atsiliepe skardus aidai, lyg ant kiekvienos kalvos butu stovejęs galingas

ragaputys. Bet ir vyrai ant sienu nustebę pakele galvas: rago garsas nenutilo, bet skardejo

vis garsiau ir garsiau. Artedamas tarpekliu jis griaude laisvas ir niršus.

— Helmas! Helmas! — suriko raiteliai. — Pats Helmas grižo! Kelmas už Karaliu

Teodeną!

Su tuo šuksniu pasirode karalius. Ant balto lyg sniegas žirgo su auksiniu skydu ir ilga

ietimi. Jam iš dešines jojo Elendilo ainis Aragornas, o iš paskos visi Eorlo Jaunojo

gimines didžiunai. Dangus nušvito. Naktis atsitrauke.

— Pirmyn, Eorlingai! — su baisiu riksmu raiteliai puole i ataką. Lyg banga jie prauže pro

vartus, nušluodami kelią iki pat sienos. Raiteliai skriejo kaip vejas, trypdami Izengardo

75

karius. Už ju, iš tarpeklio, vydami priešus taip pat atakavo rohirimai. Ir nei akimirkai

nenutilo gaudžiantys ragai.

Karaliaus burys nesulaikomai veržesi tolyn. Priešu vadai ir „didvyriai" krito ar bego nuo

ju. Nei orkas, nei žmogus negalejo atsilaikyti prieš šią jegą. Atsukę nugaras raiteliu

kardams bei ietims orkai bego i sleni. Jie klyke iš baimes ir nuostabos, nes išaušus pamate

tai, ko visai nesitikejo išvysti.

Taip karalius Teodenas prajojo nuo Helmo Vartu iki pat Griovio. Ten burys sustojo. Buvo

jau visai šviesu. Pirmieji saules spinduliai šove iš už rytiniu kalvu ir auksino iečiu

smaigalius. Tačiau raiteliai stovejo nejudedami, žvelgdami i sleni. Jis pasikeite. Ten, kur

anksčiau žaliavo pieva, dabar dunksojo miškas. Didžiuliai tylus medžiai susivijusiomis

šakomis stovejo ileidę kreivas šaknis i žalią žolę. Aplink ju kamienus dar sukosi tamsa.

Tarp Griovio ir bevardžio miško buvo tik koks penktadalis mylios. Ten susigrudo visa

išdidi Izen-

gardo kariauna. Ji traukesi nuo Helmo Vartu žemyn, kol ne vieno orko neliko prie

Griovio, o dabar jau buvo apsupta lyg zyziančiu musiu burys. Paklaikę iš siaubo kai kurie

bande ieškoti išsigelbejimo stačiuose Daubos šlaituose, bet veltui. Rytuose kalnai buvo

pernelyg status ir akmenuoti, o iš vakaru artejo dar vienas pavojus.

Ten virš vakariniu gubriu staiga pasirode raitelis baltais drabužiais, švytintis kylančioje

sauleje. Sugaude ragai. Už jo nugaros ilgais šlaitais eme leistis tukstantis pestininku su

kardais rankose. Juos vede aukštas ir stiprus vyras, prisidengęs raudonu skydu. Nusileidęs

žemyn jis pridejo prie lupu dideli juodą ragą ir skardžiai sutrimitavo.

— Erkenbrandas! — suriko raiteliai. — Erkenbrandas!

— Baltasis Raitelis! — sušuko Aragornas. — Gendalfas vel čia!

— Mitrandiras, Mitrandiras! — antrino Pedsekiui elfas Legola-sas. — Tai stebuklas!

Eime! Aš noriu pamatyti tą mišką, kol kerai neišsisklaide.

Netekusi nuovokos Izengardo armija stauge, blaškydamas! nuo vieno priešo prie kito. Vel

iš bokšto sugaude Helmo Ragas. Žemyn nuo Griovio puole Teodeno pulkai. Iš kalvu

atakavo Vestfoldo vietininkas Erkenbrandas. Kaip kalnu elnias žemyn leke Žvaigždikis, o

Baltasis Raitelis stingde juodas priešu širdis. Dunžemiu laukiniai krito prieš ji kniubsti.

Orkai rekdami mete kardus ir ietis. Jie spruko kaip juodas dumas, genamas kylančio vejo.

Klykdami bego i tylu medžiu šešeli ir iš ten nebegrižo ne vienas.

Kelione i Izengardą

Taigi skaisčioje ryto šviesoje ant žalios žoles prie upes vel susitiko karalius Teodenas ir

Baltasis Raitelis Gendalfas. Kartu su jais buvo Aragornas, Aratorno sunus, elfas

Legolasas, Erkenbrandas Vest-foldietis ir kiti Auksiniu Rumu didikai. Aplink juos

susibure Roha-no raiteliai. Nuostaba iveike pergales džiaugsmą — visu akys krypo i

mišką.

Staiga pasigirdo džiaugsmingi šuksniai, nes nuo Griovio pasirode tie, kurie buvo

atsitraukę i Daubą. Priekyje žingsniavo Gamlin-gas Senasis ir Homeras, Eomundo sunus,

o šalia ju — nykštukas Gimlis. Jis neturejo šalmo, galvą buvo persirišęs lininiu tvarsčiu,

kuris mirko krauju, bet jo balsas skambejo garsiai ir stipriai.

— Keturiasdešimt du, gerbiamasis Legolasai! — sušuko Gimlis. — Butu buvę ir daugiau,

tik mano kirvis atšipo, nes keturiasdešimt antrasis turejo geležini antkakli. Kaip tau

sekesi?

— Iveikiau vienu mažiau, — atsiliepe elfas, — bet negaila pralaimeti, nes džiaugiuosi

matydamas tave gyvą.

— Sveikas, sunene Homerai! — tare Teodenas. — Man džiugu, kad tu čia ir esi sveikas.

— Sveiki, Marko Valdove! Tamsi naktis jau baigesi ir išaušo diena, atnešusi tikrai keistu

dalyku, — Homeras su nuostaba pažvelge i mišką, o po to i Gendalfą. — Dar kartą tu

atejai nelauktai tada, kai labiausiai buvai reikalingas.

— Nelauktai? — gužtelejo Gendalfas. — Bet juk sakiau, kad grišiu ir susitiksime čia.

— Tačiau nepasakei nei valandos, nei kaip atvyksi. Pasikvietei tikrai keistu pagalbininku.

76

Tu didis burtininkas, Gendalfai Baltasis!

— Gali buti. Bet tos didybes aš dar niekuo neparodžiau. Viso labo daviau keletą geru

patarimu ir pasinaudojau Žvaigždikio greitumu. Daug daugiau reiške jusu narsa bei

Vestfoldo vyru, žygiavusiu visą nakti, ištverme.

Visi su dar didesne nuostaba pažvelge i Gendalfą, tada — i mišką. Kai kurie netgi

pasitryne akis, tarsi galvodami, jog mato tai, ko nemato burtininkas. Gendalfas skardžiai

nusikvatojo:

— Medžiai? — paklause jis. — Aš matau mišką taip pat puikiai, kaip ir jus, bet esu čia

niekuo detas. Net Išminčiu Taryba negaletu per nakti išauginti girios. Tai pranoko mano

sumanymus ir drąsiausias viltis.

— Kas gi padare ši stebuklą? — paklause Teodenas. — Aišku, jog ne Sarumanas. Ar yra

koks galingas išminčius, kurio mes dar

nepažistame?

— Čia ne burtai, bet daug senesne jega, — pasake Gendalfas. — Jega, gyvenusi

Viduržemyje dar prieš pirmąją elfo dainą ar pirmąji nykštuko kujo smugi.

— Jei nori ji sužinoti, keliauk su manimi i Izengardą, — atsake

Gendalfas.

— I Izengardą? — sušuko kariai.

— Taip. Aš grižtu i Izengardą, kas nori, gali vykti kartu. Ten pamatytumet keistu dalyku.

— Tačiau mums neužtektu pajegu apgulti Sarumano tvirtovei netgi tada, jei visi kariai

butu sveiki ir nepavargę, — primine Teodenas.

— Aš keliauju i Izengardą, — pasake Gendalfas, — ir nesiruošiu ten ilgai užtrukti. Mano

kelias veda i rytus. Laukite manęs Edora-se prieš menulio delčią.

— Ne! — paprieštaravo Teodenas. — Aš suabejojau tavimi tamsią priešaušrio valandą,

bet dabar mes nesiskirsime. Aš vyksiu kartu, jeigu tu man taip patari.

— Aš norečiau pasišneketi su Sarumanu apie ivairius dalykus. Kadangi Rohanas tiek nuo

jo nukentejo, tai butu naudinga, jeigu ir tu dalyvautum pokalbyje. Kada galime išjoti?

— Mano vyrai pavargę po mušio, — atsake Teodenas, — o ir aš pats nusikamavau. Aš

toli jojau bei mažai ilsejausi. Amžius slegia pečius ir be Šliužburnio šnypštimo. Šitos

ligos negali išgydyti nei deles, nei Gendalfas.

— Tada tegu visi, kas jos su manim, dabar ilsisi, — liepe Gendalfas. — Mes iškeliausime

vakaro šešeliu priedangoje. Tai visai neblogai, nes nuo šiol turime viską daryti kuo

slapčiau. Neimk daug žmoniu, Teodenai. Mes vykstame kalbetis, o ne kautis.

Karalius parinko nesužeistu vyru su greičiausiais žirgais ir pasiunte pranešti žinios apie

pergalę j kiekvieną Marko sleni, taip pat sukviesti visu, kas tik nulaiko ginklą, kuo

skubiau rinktis Edorase. Ten antrą pilnaties dieną ivyks kariu susirinkimas. Kelionei i

Izen-gardą karalius pasirinko Homerą ir dvidešimt kariu iš jo gimines. Su Gendalfu turejo

joti Aragornas, Legolasas ir Gimlis. Nors buvo sužeistas, nykštukas nenorejo pasilikti.

— Tai buvo silpnas smugis, šalmas ji sulaike, — aiškino nykštukas. — Reiketu truputi

daugiau nei vargano ibrežimo, kad aš pasilikčiau.

— Kol ilsesies, aš sutvarstysiu tavo žaizdą, — pasake Aragornas.

Karalius grižo i Hornburgą ir užmigo taip ramiai, kaip jau daugeli metu nebuvo miegojęs.

Jo palyda taip pat ilsejosi. Visiems, kurie liko sveiki, buvo daug darbo: laukas ir Dauba

buvo nukloti žuvusiais mušyje.

Gyvu orku neliko, o ir ju lavonu niekas neistenge suskaičiuoti. Tačiau nemažai Dunžemiu

klajokliu išsigandę pasidave ir praše pasigailejimo. Marko žmones ateme iš ju ginklus bei

pristate prie darbo.

— Padekite atstatyti tai, ką sugriovete, — tare jiems Erkenbran-das, — o baigę prisieksite

niekada su ginklu rankoje nepereiti Ize-no Brastu ir nesusideti su musu priešais. Tada

77

galesite grižti namo. Sarumanas jus apgavo, todel daug jusu žuvo. Tačiau net ir nugaleję

butumete gavę ne geresni atlygi negu nukautieji.

Dunžemiu žmones stebejosi girdedami tokius Erkenbrando žodžius, nes Sarumanas buvo

juos itikinęs, kad Rohano vyrai žiaurus ir savo belaisvius degina gyvus.

Viduryje lauko prieš Hornburgą iškilo du pilkapiai, kuriuose atgule visi žuvę Marko

raiteliai. Viename pilkapyje gulejo Rytiniu Sleniu kariai, o kitame — vestfoldiečiai.

Atskirame kape Hornburgo šešelyje ilsejosi Hama — karaliaus sargybos vadas. Jis krito

prie Vartu.

Negyvi orkai buvo sukrauti i didžiules kruvas toliau nuo pilkapiu, šalia miško. Žmones

nežinojo, kur deti šią dveselieną. Malku tokiai milžiniškai kruvai sudeginti nebutu užtekę,

o imtis kirvio prieš keistuosius medžius niekam nekilo ranka. Be to, Gendalfas ispejo

neliesti ne šakeles iš keistojo miško.

— Palikite juos, — patare burtininkas, — galbut rytą ką nors sugalvosite.

Po pietu karaliaus burys pasirenge išvykti. Laidojimas buvo dar tik prasidejęs, nuliudęs

Teodenas pirmasis užmete žemes saują ant ištikimojo Hamos kapo.

— Gilią žaizdą Sarumanas padare man ir mano kraštui, — tyliai tare jis. — Kai mes

susitiksime, aš to nepamiršiu.

Saule jau leidosi už vakariniu kalvu, kai pagaliau Teodenas, Gendalfas ir ju draugai

išjojo. Juos išlydejo raiteliai bei Vestfoldo žmones, moterys, seniai ir vaikai, sugrižę iš

urvu. Tyrais balsais jie giedojo pergales giesmę. Bet veliau žmones nutilo, baugiai

žvelgdami i tebestuksančius medžius.

Prijoję prie miško raiteliai stabtelejo, nes nei žmogus, nei žirgas nerode didelio noro ten

ieiti. Ilgos pilku ir gresmingu medžiu šakos atrode tarsi i kažką besitiesiaritys pirštai, iš

žemes kyšojo šaknys, panašios i pabaisu čiuptuvus, o tarp susiglaudusiu medžiu žiojejo

tamsa. Tačiau Gendalfas pavare arkli pirmyn, ir visi pamate, jog ten, kur buvo Hornburgo

kelias, medžiai prasiskyre, palikdami taką po savo lapija. Gendalfas nujojo tuo taku, kiti

nuseke iš paskos. Ju nuostabai, kelias buvo kur buvęs, šalia tekejo upe, o skaidrus dangus

virš ju žerejo auksine šviesa. Bet iš abieju pusiu mišką gaube nepermatoma nakties

prieblanda. Raiteliai girdejo šaku traškesi ir tylius dusavimus, tolimus riksmus ir

nesuprantamus žodžius, šlamejimą ir piktą murmesi. Nesimate nei orko, nei jokios gyvos

butybes.

Legolasas su Girnliu jojo vienu arkliu, laikydamiesi už Gendal-fo, kadangi Gimlis bijojo

miško.

— Čia karšta, — pasake Legolasas Gendalfui. — Aplinkui daug iniršio, ar jauti, kaip

ausyse spengia oras?

— Taip, — atsake Gendalfas.

— Kas atsitiko tiems nelaimeliams orkams?

— Manau, to niekas niekada nesužinos, — atsake Gendalfas.

Kuri laiką jie jojo tyledami. Legolasas sukiojo galvą i abi puses ir mielai butu sustojęs

pasiklausyti miško garsu, jeigu ne Gimlio protestai.

— Tai patys keisčiausi medžiai, kokius tik esu matęs, — tare elfas, — o aš regejau daug

galingu ąžuolu, kaip jie užaugo iš mažytes giles. Norečiau pasivaikščioti tarp šitu medžiu,

jie turi balsus, ir su laiku aš tikriausiai suprasčiau ju mintis.

— Ne, ne! — eme protestuoti Gimlis. — Palik juos ramybeje! Aš galiu iš karto pasakyti

tu medžiu mintis: tai neapykanta visiems dvikojams padarams, o jie kalba apie traiškymą

ir naikinimą.

— Tu klysti, Gimli. Jie nekenčia orku. Elfus su žmonemis jie pažista menkai, nes auga

visai ne čia. Manau, jog šie medžiai, Gimli, atejo iš tolimuju Fangorno sleniu.

— Tada Fangornas yra pavojingiausias Viduržemio miškas, — nusprende nykštukas. —

Aš, aišku, dekingas medžiams už pagalbą mušyje, bet ju privengiu. Galbut tau jie yra

nuostabus, tačiau šioje šalyje aš mačiau tai, su kuo negali lygintis joks miškas: mano širdis

vis dar pilna to stebuklo. Keisti kartais buna žmones, Legola-sai! Čia jie turi vieną

78

nuostabiausiu Šiaurinio Pasaulio stebuklu, ir kaip ji vadina? Urvais! Urvais, kuriuose

slepiasi per karą ir laiko maisto atsargas! Mano brangusis Legolasai, tu negali

isivaizduoti, kokios plačios ir nuostabios yra Helmo Daubos olos! Tukstančiai nykštuku

moketu grynu auksu, kad bent syki galetu J jas pažvelgti!

— O aš sumokečiau grynu auksu, kad nereiketu i jas žvelgti, — juokesi Legolasas, — ir

dvigubai tiek, kad mane iš ten išleistu, jei netyčia užklysčiau.

— Tu taip kalbi, nes nieko nematei, todel aš tau atleidžiu! Argi tau nepatinka jusu olos

Gudžiojoje Girioje, kurias irengti padejo

nykštukai? Tos olos tera menkniekis, palyginti su tuo, ką mačiau čia: milžiniškas sales,

sklidinas vandens lašu muzikos, vandens, tokio pat tyro, kaip Keled Zaramas žvaigždžiu

šviesoje.

Kai ten uždegami deglai ir žmones vaikšto smeletomis grindimis po aidinčiais kupolais,

ak, tada brangakmeniai ir kristalai sužimba lygiose sienose, ir šviesa nutvieskia lengvus

marmuro ornamentus, permatomus lyg valdoves Galadrieles nuostabiosios rankos. Ten

stukso puikiai išraižytos kolonos: baltos, violetines, rožines, kokiu ne susvajoti

negaletum. Nuo daugiaspalviu grindu jos šauna iki žibančiu lubu, o ten... — akmens

sparnai, verpetai, bures, nuostabesnes už dangiškuosius debesis, kristalines ietys,

veliavos, kabančiu rumu bokštai! Visa tai atsispindi tyliuose tvenkiniuose. Žibantis

pasaulis pasleptas ju gelmeje — tokie miestai ir sales nesisapnavo net valdovui Diurinui.

Tekšt— nukrinta mažytis sidabrinis lašas, ir bokštai sujuda, sumirga, kaip juržoles ar

koralai juros dugne. Tada ateina vakaras: viskas užgęsta, o deglai keliauja i kitą salę, i

kitą stebuklą. Ir taip be galo, Legolasai, sale po sales, kupolas po kupolo, laiptai po laiptu.

Koridoriai, tuneliai, keliai — jie veda i pačią kalnu širdi. Urvai! Helmo Daubos olos! Esu

dekingas likimui, kuris man leido visa tai pamatyti. Aš verkiau, kai reikejo išeiti.

— Tada aš linkiu tau, Gimli, sekmingai grižti iš karo ir dar kartą aplankyti šias olas, —

šypsodamasis tare elfas. — Bet nepasakok apie jas visai savo giminei, nes tuose urvuose

jiems, atrodo, nebera ką daryti. Galbut žmones tyčia slepia ši groži, juk viena nykštuku

šeima su kujais ir kaltais galetu sugadinti daugiau negu patobulinti.

— Ne, tu nesupranti! — karščiavosi Gimlis. — Koks nykštukas galetu pakelti ranką prieš

toki groži? Niekas iš Diurino tautos neardytu šiu olu del aukso ar brangakmeniu. Negi tu,

Legolasai, pavasari kirstum žydinti medi malkoms? Mes saugotume tas žydinčio akmens

sales, mes dirbtume atsargiai, neskubedami, atskeldami gal tik po mažą uolos kąsneli per

visą dieną. Per kelerius metus nutiestume naujus kelius ir atvertume tamsius kambarius,

kurie dabar slypi už plyšetu uolu. Ir šviesa, Legolasai! Mes uždegtume tokias šviesas,

kaip kitados Kazad Dume. Mes mosteltume — ir amžinoji kalnu tamsa išnyktu lyg

šešelis, panoretume — ir ji sugrižtu atgal.

— Tu mane sujaudinai, Gimli, — tare elfas. — Aš niekada negirdejau tavęs taip

kalbančio ir jau beveik gailiuosi, kad nepamačiau tu urvu. Siulau sanderi: jeigu mes

sveiki grišime iš visu pavoju, tai dviese šiek tiek pakeliausime. Tu su manimi aplankysi

Fangorną, o tada aš su tavimi nusileisiu i Helmo Olas.

— Aš pasirinkčiau kitą kelią grižti, — pasake Gimlis, — bet iškęsiu net Fangorną, jeigu

tu prižadesi sugrižti i olas ir pasidalinti ju grožiu kartu su manimi.

— Prižadu. Bet dabar, deja, mes turime trumpam palikti ir olas, ir miškus. Žiurek!

Medžiai ima reteti. Kiek dar liko iki Izen-gardo, Gendalfai?

— Sarumano varnai skristu keturiasdešimt myliu, — atsake burtininkas. — Penkiolika iki

Brastu ir dvidešimt penkias iki Izengardo vartu. Per nakti nesuspesime.

— Man regis, tu žinai, kas musu ten laukia, bet aš nesiimu net spelioti, — susirupino

nykštukas.

— Nieko tikro nežinau, — gužtelejo pečiais Gendalfas. — Buvau ten vakar nakti, nuo to

laiko daug kas galejo pasikeisti. Bet aš tikiuosi, jog nesakysi keliavęs veltui — juk

pamatei Žerinčiąsias Agla-rondo Olas.

Pagaliau burys išniro iš miško ir suprato atsiduręs slenio apačioje, kur vienas kelias vede i

79

rytus Edoraso pusen, o kitas — prie Izeno Brastu šiaureje. Išjojęs iš miško Legolasas

sustojo ir su gailesčiu atsisuko. Staiga jis sušuko:

— Žiurekite, ten akys! Šaku šešeliuose žvelgia akys! Aš niekada nemačiau tokiu akiu.

Kiti nustebę sustojo ir atsigręže, o Legolasas jau suko atgal.

— Ne, ne, — suvaitojo Gimlis, — daryk, ką nori, jei pamišai, bet leisk man nulipti nuo

arklio! Aš nenoriu jokiu akiu!

— Stok, Legolasai Žalialapi! — paliepe Gendalfas. — Dabar negalima grižti i mišką! Dar

neišmuše tavo valanda.

Jam dar nebaigus kalbeti tarp medžiu pasirode trys keistos butybes. Aukštos kaip troliai

— gal dvylikos pedu ugio, tvirtos lyg jauni medžiai. Jos vilkejo pilkai rudą apdarą — o

gal tai buvo ju oda? Ju kojos buvo ilgos, rankos daugiapirštes, barzdos samanu spalvos.

Nekreipdamos demesio i raitelius, jos itemptai žvelge i šiaurę. Staiga prisidejo ilgas

rankas prie burnu ir garsiai melodingai sutrimitavo. I šauksmus kažkas atsiliepe, pasisukę

i kitą pusę keliautojai išvydo tokias pat butybes, skubančias iš šiaures. Jos stypčiojo lyg

gandrai, tik daug greičiau, nes ju ilgos kojos ženge sparčiau, nei kiti paukščiai mojo

sparnais. Kai kurie raiteliai nejučiomis šuktelejo ir griebesi kardu.

— Nereikia ginklu! — tare Gendalfas. — Tai tik piemenys. Jie ne priešai ir visai

nekreipia i mus demesio.

Iš tiesu aukštosios butybes, ne nepažvelgusios i žmones, dingo

miške.

— Piemenys! — pasake Teodenas. — O kur ju bandos? Kas jie, Gendalfai? Matau, jog tu

juos gerai pažisti.

— Jus matete medžiu piemenis, — atsake Gendalfas. — Negi pamiršote prie židinio

girdetas pasakas? Jusu vaikai galetu atsakyti, kas jie tokie. Tai entai, o karaliau, entai iš

Fangorno miško, kuri vadinate Entmiškiu. Negi galvojate, kad jis taip buvo pavadintas tik

del legendu? Ne, Teodenai, tai jus entams esate trumpa legenda. Amžiai nuo Eorlo

Jaunojo iki Teodeno Senojo jiems yra tik trumpas mirksnis, o visi tavo darbai — laiko

nešamos dulkes.

Karalius patylejo.

— Entai! — pagaliau tare jis. — Legendu šešelyje aš pradedu suprasti medžiu stebuklą.

Man teko sulaukti išties keistu laiku. Metu metais mes ganeme gyvulius, dirbome laukus,

stateme namus, da-remes irankius ir vykdavome i pagalbą Minas Tiritui. Mums atrode,

kad visi žmones gyvena kaip mes, kad tokia yra pasaulio tvarka. Mums nerupejo, kas yra

už musu šalies sienu. Entai išliko tik senose, pusiau pamirštose dainose, kurias

dainuodavome vaikams, bet štai dainos atgyja, o ju veikejai gyvena ir vaikšto tarp musu.

— Turetumei džiaugtis, karaliau Teodenai, — pasake Gendalfas. — Pavojus gresia ne tik

žmonems, bet ir tiems, kuriuos laikei legenda. Tu neliksi be sąjungininku, nors ju ir

nepažisti.

— Bet man liudna, — tare Teodenas, — nesvarbu, kaip baigsis karas, Viduržemyje

išnyks daug gražiu ir stebuklingu dalyku.

— Gali buti, — sutiko Gendalfas. — Saurono blogio neimanoma visiškai sunaikinti, o

pasaulis negali likti toks, koks buvo. Viskas,

kas laukia priekyje, — tai musu likimas, ir nuo jo nepabegsi. Jokime toliau!

Burys pasuko iš miško ir nušuoliavo keliu, vedančiu prie Brastu. Legolasas paniuręs jojo

gale. Saule jau nusileido, kalvu šešeliai liko už nugaru, o dangus vakaruose virš Rohano

Tarpeklio tebebuvo kruvinai raudonas. Jame ratus suko daug juodu paukščiu. Keletas ju

niuriai krankdami grižo i savo lizdus tarp uolu.

— Maitedos renkasi i mušio vietą, — tare Homeras.

Jie jojo neskubedami. Lygumas apgaube tamsa. Letai pakilo menulio pilnatis, šaltoje

sidabrineje šviesoje žoletos lygumos bangavo lyg pilka bekrašte jura. Po keturiu valandu

kelio nuo kryžkeles jie priartejo prie Brastu. Ilgi šlaitai leidosi žemyn prie akmenuotos

upes, gurgiančios tarp aukštu žoliu krantu. Vejas atneše tolimą vilku staugimą.

80

Keliautojams suspaude širdis prisiminus, kiek daug žmoniu žuvo kaudamiesi šioje

vietoje.

Kelias vingiavo stačiais derlingais šlaitais iki upes kranto. Por upę vede trys eiles plokščiu

akmenu, o šalia buvo seklios brastos arkliams.

Čia raiteliu lauke naujas netiketumas: Brastose visuomet girdedavosi triukšmas ir vandens

užesys, o dabar jos tylejo. Upes vaga beveik išdžiuvo ir tapo panaši i akmenuku bei pilko

smelio dykvietę.

— Kas atsitiko upei? — paklause Eomeras. — Sarumanas sunaikino daug gražiu dalyku,

nejaugi jis išdžiovino ir šaltinius, girdžiusius Iženą?

— Ko gero, — atsake Gendalfas.

— Deja! — tare Teodenas. — Ar mums butinai reikia joti šituo keliu, kur maitedos

drasko tiek daug Marko raiteliu?

— Tai yra musu kelias, - pasake Gendalfas. - Skaudu, kad čia žuvo tiek drąsiu vyru,

tačiau kalnu vilkai drasko ne juos. Jie puotauja ant užmuštuju orku kaulu— toks toki

pažino... Pirmyn!

Nusileidus prie upes vilkai nutilo ir pasitrauke. Juos išgąsdino menulio nutviekstas

Gendalfas bei sidabru žeris Žvaigždikis. Raito-lius iš abieju krantu seke žibančios akys.

— Žiurekite, — parode Gendalfas. — Čia buta musu draugu.

Jie pamate dar vieną pilkapi: ji supo akmenu vainikas ir daug ismeigtu iečiu.

— Šiame pilkapyje guli visi prie Izeno kritę Marko vyrai.

— Ramybe jiems! — nulenke galvą Eomeras. — Ju ietys sutrunys ir surudys, o pilkapis

dar ilgai stoves, saugodamas Izeno Brastas.

— Ar tai tu pasirupinai žuvusiais, mano drauge Gendalfai? — paklause Teodenas. —

Kiek daug suspejai nuveikti per vieną nakti!

— Man padejo Žvaigždikis... ir kiti, — atsake Gendalfas. — Teko toli ir greitai joti.

Tačiau šalia šio pilkapio galiu tave paguosti — Brastu mušiuose žuvo kur kas mažiau

vyru, negu žmones šneka. Dauguma buriu buvo išsklaidyta, bet man pavyko juos surinkti.

Dali pasiunčiau su Grimboldu Vestfoldiečiu i pagalbą Erkenbrandui, kiti palaidojo

žuvusius ir išjojo su maršalu Elfhelmu. Aš ji pasiunčiau i Edorasą. Žinojau, jog

pagrindines pajegas Sarumanas sutelke prieš Helmo Daubą: Izeno žemes tiesiog ištuštejo

— Sarumano tarnai mete visus darbus ir išžygiavo prieš jus. Tačiau dalis vilka-žmogiu ar

kitu plešiku galejo užpulti niekieno neginamą Medusel-dą. Dabar gali nebijoti, grižęs tu

rasi savo rumus.

— Džiaugsiuosi juos vel pamatęs, — tare Teodenas, — nors nemanau ten ilgai užtrukti.

Burys atsisveikino su pilkapiu ir perjojęs upę užkope i kitą krantą. Jiems už nugaru vel

sustugo vilkai.

Nuo Brastu iki Izengardo vede senas vieškelis. Kuri laiką jis vingiavo palei upę i rytus, po

to i šiaurę ir pagaliau suko tiesiai prie Izengardo vartu. Šis miestas stovejo tarp kalnu

vakarineje gilaus slenio dalyje, daugiau nei šešiolika myliu nuo slenio pradžios. Raiteliai

jojo šalia kelio, nes žeme buvo tvirta ir lygi, padengta minkšta žalia velena. Jie paspartino

žingsni ir apie pusiaunakti jau buvo už penkiolikos myliu nuo Brastu. Buvo nutarta

nekeliauti nakti, nes karalius pavargo. Burys jau pasieke pirmuosius Ukanotuju Kalnu

šlaitus, i keliautojus tiesesi ilgos Nan Karuniro rankos. Menulio šviesą užstojo kalvos —

slenyje priešais buvo tamsu. Tačiau iš juodo šešelio kilo platus dumu ir garu stulpas,

nutviekstas besileidžiančio menulio spinduliu. Dumai sidabriškais tumulais virto

/vaig/dotamo danguje.

— Pasakyčiau, jog Sarumano Slenis dega, — tare Aragornas, — o ką manai tu,

Gendalfai?

— Šiomis dienomis virš slenio visą laiką tvyrodavo dumai, — isiterpe Homeras, - bet

tokius garus matau pirmą sykj. Gal Saru-manas kokią velniavą mums pasitikti verda?

Galbut jis užvirino Izeno vandenis ir todel upe išdžiuvo?

— Galbut, - pasake Gendalfas. - Ką jis verda, pamatysime rytoj. Dabar ilsekimes, kol

81

galime.

Jie apsistojo netoli sausos ir tylios Izeno vagos šiek tiek nusnusti. Bet po poros valandu

visus pakele sargybinio šuksnis. Menulis nebešviete. Danguje žibejo žvaigždes, o žeme

tykino juodesne už nakti tamsa. Ji ritosi prie ju iš abieju upes krantu.

— Nejudekit! — šuktelejo Grendalfas. — Nelieskit ginklu! Laukit! Jie musu nelies!

Aplinkui kaupesi migla. Viršuje dar blankiai mirgejo koletas žvaigždžiu, tačiau iš abieju

pusiu juos supo aklina tamsa — raiteliai pateko i siaurą taką tarp judančiu milžinišku

šešeliu. Jie girdejo balsus, dusavimus, dejones ir šniokštimą, po kojomis drebejo žeme.

Jie ilgai sedejo išsigandę, kol pagaliau šešeliai ir garsai nutolo, Išnykdami tarp kalnu.

O toli pietuose, Hornburge, vidury nakties žmones išgirdo trlukS-mą, panašu i vejo

kauksmą slenyje, ir žeme eme drebeti, bet niekas nesiryžo išeiti iš namu. Rytą visi

apstulbo: medžiai ir negyvi orkai dingo. Žemumoje žole buvo ištrypta iki rudumo: lyg

koks milžinas piemuo butu ganęs savo bandą, o už mylios nuo Griovio atsirado didžiule

duobe. Ant jos kažkas sukrove akmeninę piramide. Žmones tikejo, jog ten palaidoti

užmuštieji orkai, bet nežinojo, ar ten guli ir tie, kurie pabego i mišką. Niekas niekada

neikele ton kojos. Ta vieta buvo pavadinta Mirties Kalva, ir ten niekada nobo-žaliavo

žole. Keistieji medžiai daugiau nepasirode Dauboj — tamsią nakti jie sugrižo i

gudžiuosius Fangorno slenius. Taip jie atkeršijo orkams.

Karalius ir jo bendražygiai tą nakti daugiau neužmigo, bet nemate ir negirdejo nieko

keisto, išskyrus vieną dalyką: pasigirdo užesys,

vandens banga nušniokšte akmenimis ir netrukus Iženas vel po senovei tekejo savo vaga.

Auštant jie susiruoše keliauti toliau. Per tirštą ruką nesimate tekančios saules, aplinkui

tvyrojo slogi migla ir smarve. Dabar jie keliavo plačiu, gerai prižiurimu vieškeliu. Pro

rukus keliautojai kaireje išvydo kalnus. Jie pateko i Nan Karunirą, Burtininko Sleni. Tai

buvo uždaras slenis su vieninteliu iejimu pietuose. Kadaise čia buvo maloni, jauki vieta

— sleniu tekejo gilus ir sraunus Iženas, maitinamas daugybes šaltiniu bei mažu upeliuku,

kurie čiurleno tarp lietaus plaunamu kalvu. Aplinkui driekesi gražios derlingos žemes.

Dabar viskas pasikeite. Prie pat Izengardo sienu dar išliko Sarumano vergu dirbamu

lauku, bet didžioji slenio dalis apžele erškečiais ir piktžolemis. Visur augo susipynusios

gervuoges, tarp ju sau urvus rause visokie žveriukščiai. Slenyje neaugo jokiu medžiu,

tačiau tarp žoliu vis dar matesi sudegintu ar iškirstu senuju giraičiu kelmai. Šito liudno

krašto tylą trikde tik akmenuotos upes burbuliavimas. Raiteliai tylejo galvodami, kas ju

laukia keliones pabaigoje.

Po poros myliu vieškelis virto plačia, dideliais plokščiais akmenimis kruopščiai išgrista

gatve; grindinio siulese nesimate ne menkiausio želmenelio. Palei gatvę ejo gilus grioviai,

pilni tekančio vandens. Staiga priekyje sušmežavo aukšta juoda kolona. Ją vainikavo iš

akmens iškalta didele balta ranka. Jos pirštas rode i šiaurę. Keliautojai suprato, kad

Izengardo vartai jau netoli. Jiems širdis sukauste nerimas, bet akys neižvelge nieko pro

tirštą miglą.

Nesuskaičiuojamus metus Burtininko Slenyje stovejo senas miestas — žmones ji vadino

Izengardu. Kažkada ji ikure žmones iš Vakaru. Sarumanas čia apsigyveno jau seniai ir

taip pat nedykinejo. Tuo metu jis buvo pačioje galybeje, daug kas ji laike vyriausiuoju

Išminčiumi, tad jis pastate savęs vertą tvirtovę.

Aukšta siena lyg milžiniškas skardis lanku supo itvirtinimus kalnu šlaituose. Joje buvo tik

vienas iejimas — didele arka pietu puseje. Čia juodoje uoloje buvo iškirstas tunelis su

galingomis geležinemis durimis iš abieju galu. Milžiniški vyriai buvo taip istatyti i

akmeni, kad neužsklęstas duris pakakdavo vos stumtelti ir jos be garso atsidarydavo.

Atvykelis, perejęs aidinčiu tuneliu, atsidurdavo milžiniškame rate, slenyje, panašiame i

mylios skersmens negilią taurę. Kažkada jis buvo žalias, apsodintas vaismedžiu

giraitemis, kurias girde iš kalnu atitekantys upeliukai. Bet veliau visa augmenija išnyko.

Žaliuojančios gatves virto gristais keliais, kuriems iš abieju pusiu vietoj medžiu stovejo

marmurines, varines ir geležines kolonos, sujungtos sunkiomis grandinemis.

82

Šimtai koridoriu, kambariu, saliu bei tuneliu buvo iškirsta uoloje, tad i sleni žvelge

nesuskaičiuojama daugybe langu ir tamsiu duru. Čia galejo gyventi tukstančiai

darbininku, tarnu, vergu ir kariu, slaptose olose buvo auginami vilkai. Slenio dugnas taip

pat buvo išraustas: i žemę smigo šachtu šuliniai, uždengti akmeniniais kupolais. Menulio

šviesoje Izengardo žiedas buvo panašus i neramiu numireliu kapines. Čia žeme drebejo.

Šachtu spiraliniai laiptai vede i gilius požeminius urvus, kur buvo Sarumano lobynai,

sandeliai, kalves, arsenalai bei didžiules aukštakrosnes. Ten nesustodami sukosi geležiniai

ratai ir dundejo kujai. Nakti iš angu žemes paviršiuje veržesi garas ir dumai, nudažyti

raudona, melyna ar kraupiai žalsva šviesa.

Visi slenio keliai vede i rato viduri. Ten stovejo nepaprastas bokštas. Ji pastate senieji

statytojai, bet atrode, tąsi kažkokia nežinoma jega ji butu iškelusi iš vaitojančiu žemes

isčiu. Bokštą sudare keturi galingi daugiabriauniai akmens stulpai, viršuje susieinantys i

vieną ir vel išsiskiriantys keturiais ragais, aštriais kaip iečiu antgaliai. Tarp ju, penkiu

šimtu pedu aukštyje, buvo nedidele aikštele iš poliruoto akmens, išmarginta keistais ir

nesuprantamais ženklais. Tai buvo Orthankas, Sarumano citadele. Tyčia ar ne, šis vardas

„išradingas protas".

Stipri ir nuostabi tvirtove buvo Izengardas. Čia anksčiau gyveno galingojo Gondoro

vietininkai bei išminčiai, stebeję žvaigždes. Tačiau Sarumanas, turedamas savo tikslu, ją

po truputi keite — gerino, kaip jam atrode. Jo naujieji amatai ir išradimai — visa, ką jis

manesi sukuręs pats, — buvo pakuždeta Mordoro galios. Jis nesukure nieko, tik kvailą

žaisliuką, juokingą kopiją tu itvirtinimu, ar-

senalu, kalejimu ir aukštakrosniu, kokios stovejo Barad Dure — Juodojoje Tvirtoveje.

Tvirtoveje, kuri puikavosi savo neišmatuojama galia ir juokesi iš savo sąjungininku

padlaižystes.

Taip tad apie Sarumano miestą pasakojo gandai, nes dar ne vienas Rohano žmogus, kiek

tik sieke atmintis, nebuvo iejęs pro jo vartus, nebent tokie kaip Šliužburnis. Bet jie

ateidavo slapčia ir nepasakodavo ką matę.

Gendalfas prajojo pro Baltosios Rankos koloną, ir raiteliai su nuostaba išvydo, jog Ranka

nebebuvo balta. Ji buvo išdžiuvusio kraujo spalvos, su raudonais nagais. Gendalfas,

nekreipdamas demesio, jojo i miglą, kiti nenoromis nuskubejo paskui. Atrode, jog čia

neseniai buta staigaus potvynio, nes šalia kelio telkšojo vandens tvenkiniai, o tarp akmenu

čiurleno nedideli upokšniai.

Pagaliau Gendalfas sustojo, mostelejo ranka ir prijoję raiteliai pastebejo, jog priešais

miglos sklaidosi bei ima šviesti blanki saule. Atejo vidurdienis. Jie stovejo prie Izengardo

vartu.

Tačiau išlaužti vartai gulejo ant žemes. Aplinkui metesi i skeveldras suskaldyti akmenys,

kupsojo griuvesiu kruvos. Didžioji arka išliko, tačiau akmeninis tunelis už jos buvo

sugriautas, gynybine siena giliai suskilusi, o bokštai sumalti i miltus. Jeigu Didžioji Jura

su visu iniršiu butu užgriuvusi ant Izengardo, ji nebutu padariusi didesnes žalos.

Apvaliajame slenyje kunkuliavo garuojantis ežeras, kuriame pluduriavo ivairiausiu

daiktu: rąstu, siju, statiniu, kažkokiu prietaisu nuolaužu. Sulankstytos kolonos dar kyšojo

virš vandens, tačiau visi keliai buvo užtvindyti. Tolumoje, dengiamas debesu, tamsus ir

aukštas stovejo audros nepaliestas Orthanko bokštas. Jo papedeje burbuliavo purvinas

vanduo.

Karalius ir visi raiteliai sedejo tyledami bei žvalgesi, suvokdami tik tiek, jog Sarumanui

suduotas baisus smugis, bet kaip — buvo nesuprantama. Jie atsisuko i sugriautus vartus.

Ant dideles akmenu kruvos žmones staiga išvydo patogiai isitaisiusias dvi mažas pilkas

figureles. Ju galejai ne nepastebeti tarp griuvesiu. Šalia gulejo buteliai bei lekštes, tarsi

žmogučiai ką tik butu gerai užkandę ir dabar ilsetusi po sunkaus darbo. Vienas iš ju,

atrode, miegojo, o

kitas, sukryžiavęs kojas ir susidejęs rankas už galvos, gulejo prie sudaužytos uolos ir

83

leido iš burnos plonus melynus dumu ratilus.

Akimirką Teodenas, Homeras ir visi kiti žiurejo apstulbę iš nuostabos. Tarp Izengardo

griuvesiu galejai tiketis ko nori, bet tik ne tokio reginio. Tačiau nespejus karaliui ne

prasižioti dumus putusi figurele pastebejo atvykelius ir pašoko ant koju. Nepažistamasis

buvo panašus i neaukštą vaikiną, tik perpus žemesni už žmones. Jo ruda garbanota galva

buvo nepridengta, o pečius gaube toks pat kelioneje nudevetas apsiaustas, kokius turejo

Gendalfas su bendražygiais kelioneje i Edorasą. Jis prisidejo ranką prie krutines ir labai

žemai nusilenke. Tarsi nepastebedamas burtininko bei jo draugu jis kreipesi i karaliu bei

šalia stovinti Homerą:

— Sveiki atvykę i Izengardą, valdove, — tare jis. — Mes esame duru sargai. Mano

vardas Meriadokas, Saradoko sunus, o štai šitas mano kolega, kuri, kaip matote, iveike

nuovargis, — čia jis bakstelejo savo draugą koja, — yra Peregrinas, Paladino sunus iš

Tuku gimines. Musu namai yra toli šiaureje. Lordas Sarumanas kartu su tokiu Grimą

Šliužburniu yra užsiemę neatideliotinais reikalais, kitaip, be abejo, jie patys butu atvykę

pasveikinti tokiu garbingu svečiu.

— Žinoma, butu, — nusijuoke Gendalfas. — Ar tik ne Sarumanas jums liepe saugoti

sugriautus vartus bei laukti svečiu, kai atsitrauksite nuo lekštes ir butelio?

— O ne, brangusis pone, — rimtai atsake Meris. — Jis neturejo laiko. Mums isakymus

dave Medžiabarzdis, kuris šiuo metu vadovauja Izengardui. Jis man isake tinkamais

žodžiais sutikti Rohano Valdovą. Aš padariau, ką galejau.

— O tavo draugai? O aš, o Legolasas?! — nebeišlaikęs pratruko Gimlis. — Jus, sukčiai

gauruoti, tinginiai vilnakojai! Šešis šimtus myliu mes begame, skubame per miškus ir

pelkes, per kovas ir mirti, kad išgelbetume du netikelius hobitus! O jie sau sedi čia ir

puotauja — valgo, geria ir ruko. Ruko! Kur radote tabako, niekšai? Kujai ir priekalai! Aš

tuoj sprogsiu, tik nežinau, iš pykčio ar iš džiaugsmo!

— Tu šneki mano mintimis, Gimli! — nusijuoke Legolasas. — Tik man idomiau, kur jie

rado vyno.

— Ko neigijote musu beieškodami — tai proto, — pasake Pipi-nas, atmerkdamas vieną

aki. — Jus randate mus pergales lauke su karo grobiu ir nesuprantate, iš kur šie dorai

pelnyti malonumai?

— Dorai pelnyti? — šuktelejo Gimlis. — Kažkodel netikiu! Raiteliai eme juoktis.

— Neabejoju, jog regiu geru draugu susitikimą, — tare Teodenas. — Ar tai ir yra tavo

dingusieji bendražygiai, Gendalfai? Šias dienas likimas, matyt, nutare pilte apipilti

stebuklais. Jau prisižiurejau ju nemažai, ir štai matau dar vieną tautą, nužengusią iš legendu.

Ar jus kartais nesate miškavaikiai, kuriuos mes vadiname holbytlanais?

— Hobitai, jei leisite, valdove, — atsiliepe Meris.

— Hobitai? — pasitikslino Teodenas. — Jusu kalba pasikeite, bet vardas tebeskamba

panašiai. Hobitai! Aš matau, jog senoviniai padavimai ne itin tiksliai jus apraše.

Meris nusilenke, Pipinas atsistojo ir taip pat nusilenke.

— Jus labai malonus, valdove, — tare Pipinas, — tačiau mums tai yra dar didesnis

stebuklas. Nuo to laiko, kai iškeliavau iš namu, pamačiau daug žemiu, bet tik dabar

sutinku tautą, kuri turi padavimu apie hobitus.

— Mano tauta kadaise atkeliavo iš šiaures. Bet neapgaudinesiu jusu — mes neturime

padavimu apie hobitus. Mes žinome tik tiek, kad toli už upiu ir kalvu gyvena

miškavaikiai, rausiantys olas smeletuose krantuose. Apie juos nera jokiu legendu, nes

sakoma, jog tai rami tauta, vengianti žmoniu. Jie sugeba akimirksniu išnykti iš akiu, taip

pat pamegdžioti paukščiu balsus. Atrodo, čia reiketu ši tą pridurti.

— Iš tiesu, valdove, — pritare Meris.

— Pavyzdžiui, aš nesu girdejęs, kad hobitai pustu dumus iš burnos.

— Nenuostabu, — pasake Meris, — rukyti mes pradejome visai neseniai. 1070 metais

pagal musu skaičiavimą senasis Toboldas Ragaputys, gyvenęs Pietkiemyje, savo darže

pirmą kartą išaugino tabaką. O štai iš kur Tobis gavo seklu...

84

— Tu net neisivaizduoji gresiančio pavojaus, Teodenai, — nutrauke Meri Gendalfas. —

Hobitai megsta sedeti ant užkariautu tvirtoviu griuvesiu ir pasakoti apie skanestus arba

visokiausius savo

tevu, seneliu, proseneliu ir devintos eiles pusbroliu nuotykius, jeigu tik kas ju klausosi.

Istoriją apie tabaką teks atideti kitam kartui. Kur yra Medžiabarzdis, Meri?

— Kažkur šiaurinej pusej, nuejo atsigerti tyro vandens. Ten ir kiti entai, jie vis dar dirba,

— Meris mostelejo ranka i garuojančio ežero pusę, ir visi išgirdo tolimą murmejimą ir

triumfuodamas putęs ragą.

— Ar Orthanko niekas nesaugo?

— Vanduo, — atsake Meris, — ir dar Greitmintis su keletu entu. Juk ne visi stulpai ir

kolonos čia pastatyti Sarumano. Greitmintis, atrodo, stovi prie uolos, netoli laiptu.

— Iš tiesu ten stovi aukštas pilkas entas, — isižiurejęs pritare Legolasas, — bet jo rankos

nuleistos ir jis visai nejuda.

— Jau po vidudienio, — tare Gendalfas, — o mes nieko neval-gem nuo pat ankstyvo

ryto, bet aš norečiau kuo skubiau pamatyti Medžiabarzdi. Ar jis paliko kokią žinutę, o gal

maistas ir vynas atbukino jusu atminti?

— Jis paliko žinutę, — pasake Meris, — ir aš kaip tik rengiausi ją perduoti, bet man

sutrukde jusu klausimai. Turiu pasakyti štai ką: jeigu Marko Valdovas ir Gendalfas nujos

prie šiaurines sienos, tai Medžiabarzdis džiaugsis galedamas juos pasveikinti. Taip pat

pridursiu, jog ten jie ras geriausias vaišes, paruoštas jusu nuolankiausiu tarnu.

Jis nusilenke. Gendalfas šypsojosi.

— Visai kitas dalykas! — tare burtininkas. — Na, Teodenai, ar pa-jojesim pas

Medžiabarzdi? Čia visai netoli. Pamatęs Medžiabarzdi galesi daug sužinoti, nes jis yra

Fangornas, seniausias entu vadas, ir kalbedamas su juo girdesi seniausios Viduržemio

butybes šneką.

— Aš josiu kartu, — sutiko Teodenas. — Iki pasimatymo, mano hobitai! Tikiuosi, jog

mes susitiksime mano rumuose! Jus sedesite šalia manęs ir galesite papasakoti viską, ko

širdis geidžia: ir jusu proteviu darbus, kiek tik atmintis siekia, ir senojo Toboldo bei jo

tabako istoriją. Iki pasimatymo!

Hobitai žemai nusilenke.

— Tai mat koks tas Rohano karalius, — tyliai sumurmejo Pipinas. — Šaunus senis! Labai

mandagus.

Griuvesiuose

Aragornas, Legolasas ir Gimlis pasiliko. Paleidę Arodą su Hasufeliu ganytis, jie prisedo

prie hobitu.

— Ką gi, medžiokle baigta, ir mes visi pagaliau susitikome tokioje vietoje, kur niekas

nesitikejo susitikti, — tare Aragornas.

— Dabar, kai didieji žmones nujojo svarstyti dideliu klausimu, medžiotojai turi teisę

sužinoti atsakymus i keletą misliu, — pridure Legolasas. — Mes jus sekeme iki pat

miško, tačiau daug dalyku vis tiek liko neaiškus.

— Mes ne ką mažiau nekantraujame išgirsti jusu nuotykius, — pasake Meris. —

Medžiabarzdis kai ką papasakojo, bet to mums nepakanka.

— Viskam savas laikas, — pasake Legolasas. — Mes jus vijomes, todel jus atsiskaitysite

pirmieji.

— Arba antrieji, — isikišo Gimlis, — aš pirma užkąsčiau. Jau po pusiaudienio ir man iš

alkio skauda galvą. Jeigu judu tarp užkariautu trofeju surastumete ko nors atsigerti ir

užkąsti, tai jusu sąskaitos šiek tiek sumažetu.

— Kur ponai noretu puotauti — čia ar Sarumano sargybineje po arka? — nusilenkdamas

paklause Pipinas. — Mes užkandžiavome čia, nes turejome stebeti kelią.

— Jus buvote labai budrus, — prunkštelejo Gimlis. — Tačiau listi i orku urvą ar ragauti

85

orku mesos aš nesiruošiu.

— Mes ir neprašytume, — atsiliepe Meris. — Patys prisižiurejome orku iki gyvenimo

pabaigos. Tačiau Izengarde buvo ir kitu tautu. Sarumanui užteko proto nepasitiketi orkais.

Vartus saugojo žmones, turbut patys ištikimiausi burtininko tarnai. Jie turejo privilegiju ir

gaudavo gero maisto.

— Ir tabako? — pasidomejo Gimlis.

— Nemanau, — nusijuoke Meris, — tačiau tai jau kita istorija, kurią išgirsite po

priešpiečiu.

— Tad eikim priešpiečiauti, — pašoko nykštukas.

Hobitai nusivede draugus pro arką ir atidare laiptu viršuje buvusias plačias duris,

vedančias tiesiai i dideli kambari su židiniu bei krosnimi. Jo gale buvo kitos durys.

Kambarys buvo iškirstas uoloje, langai išejo tik i tuneli, todel jame turejo buti tamsu,

tačiau šviesa sklido pro sudaužytą stogą. Židinyje kurenosi malkos.

— Ugnelę ikuriau aš, — tare Pipinas, — tad per ruką sedejome šilumoje. Mums tik

vargais negalais pavyko surasti sausu malku. Židinys gerai traukia, jis išvestas oloje ir,

dekui Dievui, neužgriuvo. Bijau, kad duona šiek tiek sužiedejo, todel aš jums ją

pakepinsiu.

Aragornas su draugais susedo už ilgo stalo, o hobitai dingo anapus vidiniu duru.

— Visa laime, kad vanduo nepakilo iki sandelio, — pasidžiauge grižęs Pipinas,

apsikrovęs lekštemis, puodukais, peiliais ir ivairiausiais skanestais.

— O tu, gerbiamasis Gimli, nesuk nosies i šoną, — patare Meris, — čia ne orku šlamštas,

bet žmoniu maistas, kaip sako Medžiabarzdis. Ko labiau noretumete: alaus ar vyno? Ten

yra visai nebloga statinaite. Štai čia pirmaruše sudyta kiauliena. Jei noretumet, galiu

papjaustyti bekonienos ir ją pakepinti. Prašau atleisti, kad nera žalumynu: pastarosiomis

dienomis veluoja juos pristatyti. Desertui bus tik duonos su sviestu ir medumi. Ar tiks?

— Puikiausiai! — sušuko nykštukas. — Tarkime, kad jusu skola sumažejo.

Trijule iniko i maistą, o prie ju nesutrikę prisijunge ir hobitai.

— Nemandagu svečius palikti be kompanijos, — pasake jie.

— Kokie jus šiandien mandagus, — nusijuoke Legolasas. — Jeigu mes nebutume atvykę,

tai sudarytumete kompaniją vienas kitam, ar ne?

— O kodel gi ne? Orkai mus taip prastai maitino, jog dabar niekaip negaliu pasisotinti, —

tare Pipinas.

— Tačiau nepanašu, kad butumete labai sulieseję, — nusprende Aragornas, — atrodote

pačiame jegu žydejime.

— Taip, iš tiesu, — pritare nykštukas, žiuredamas i hobitus per taures viršu, — galiu

prisiekti, jog per šitą laiką jus net paugejote, jei tai yra imanoma jusu amžiaus hobitams.

Matyt, pas Medžia-barzdi nebuvote marinami badu.

— Ne, — sutiko Meris, — bet entai tiktai geria, o mums reikia ir šio to pakramtyti.

akys jo neapgavo. Keistos dainos yra dainuojamos apie Fangorno gerimus.

— Ir daug keistu istoriju sklinda apie tą kraštą, — pridure Aragornas. — Aš ten niekada

nebuvau. Papasakokite apie Fangorną ir apie entus!

— Entai, — pradejo Pipinas, — entai, na, jie labai skirtingi. O ju akys — akys yra labai

keistos, — jis ieškojo tinkamu žodžiu, bet nutilo. — Jus tikriausiai juos jau matete iš toli

— bent jie jus tikrai mate, nes praneše, kad keliaujate čionai, — dabar turesite progos su

jais susipažinti. Tada galesite susidaryti savo nuomonę, nes apie entus kiekvienas galvoja

skirtingai.

— Palauk, palauk, — sustabde ji Gimlis, — tu pradedi istoriją nuo vidurio. Mes norime

išgirsti viską iš eiles, nuo tos keistos dienos, kai iširo Žiedo Brolija.

— Jus viską išgirsite, — pažadejo Meris, — tačiau dabar, jeigu baigete valgyti,

prisikimškite pypkes. Tada galesime isivaizduoti, jog vel esame Bryliuje ar Rivendeile.

86

Jis išsitrauke odini kapšeli, prikimštą tabako lapu.

— Šito gero turime per akis ir išvykdami galesime pasiimti kiek telpa. Šiandien mes su

Pipinu pašniukštinejome aplinkui. Pipinas surado dvi nedideles statinaites, matyt,

išplukdytas iš kokio nors sandelio. Atidarę pamateme, jog jos pilnos puikiausio tabako.

Gimlis paeme vieną lapą, sutryne tarp pirštu ir pauoste.

— Kvapas geras.

— Ir skonis taip pat, — patikino nykštuką Pipinas. — Mano brangusis Gimli, čia juk

Ilgosios Žemumos tabakas! Štai ant statiniu užspaustas Ragapučiu ženklas. Kaip jos čia

atsidure, neisivaizduoju. Matyt, pats Sarumanas jas atsigabeno. Nežinojau, jog net šituose

kraštuose vertinamas musu tabakas. Bet dabar jis pravers, ar ne?

— Taip, — pasake Gimlis, — praverstu, jeigu turečiau pypkę. Deja, savąją pamečiau

Morajoje ar dar anksčiau. Ar tarp visu šitu gerybiu neatsiras pypkutes?

— Bijau, kad ne, — papurte galvą Meris, — mes ne vienos neradome, netgi sargybineje.

Sarumanas ši malonumą tausojo tik sau vienam. Bet, manau, neverta del pypkes belstis i

Orthanką. Pasidalinsime tuo, ką turime, kaip ir dera tikriems draugams.

— Sekundelę! — tare Pipinas ir, ikišęs ranką už švarko, ištrauke mažą minkštą maišiuką

su virvute. — Šitie lobiai man tiek pat brangus kaip Žiedas. Vienas — mano senoji

medine pypke. O čia kita, visai nenaudota, kurią pats nežinau kodel nešiojuosi. Niekada

nesitikejau rasiąs tabako, manajam pasibaigus, bet dabar šis daikčiukas pravers, — jis

iteike Gimliui pypkę plačia galvute. — Ar mes atsiskaitę?

— O garbingas ir kilnus hobite! — sušuko nykštukas. — Dabar aš esu amžinas tamstos

skolininkas.

— Na, aš einu i gryną orą pažiureti, ką veikia vejas ir debesys, — tare Legolasas.

— Mes eisime kartu, — pasake Aragornas. Jie išejo i lauką ir susedo ant akmenu prieš

vartus. Nuo čia matesi visas slenis, ji tebegaube vejelio draikomos ukanos.

— Pagaliau galima atsikvepti, — su palengvejimu tare Aragornas. — Mes atsisesime ant

užkariauto miesto griuvesiu, kaip sake Gendalfas, ir pakalbesime, kol jis rupinasi savo

reikalais. Dar niekada nesijaučiau toks pavargęs, — jis isisiaute i pilką apsiaustą, dengusi

šarvus, ištiese ilgas kojas ir išpute ploną dumu srovelę.

— Žiurekit! — šuktelejo Pipinas. — Pedsekys Platžengys grižo!

— Jis niekur nebuvo dingęs. Aš esu ir Platžengys, ir Dunada-nas, priklausau tiek

Gondorui, tiek Šiaurei, — paaiškino Aragornas.

Kuri laiką jie ruke tyledami, megaudamiesi saules spinduliais, tarp baltu debesu

krintančiais i sleni. Legolasas gulejo tylus, žiurejo i dangu ir kažką niuniavo. Pagaliau jis

atsisedo.

— Na, pasakokit! — pasake jis. — Štai ir rukas sklaidosi, nors čia turbut ne rukas, o

dumai iš jusu, keistuoliu, pypkiu.

— Gerai, pradesiu nuo to, kai surištas atgavau sąmonę orku stovykloje, — prabilo

Pipinas. — Pala, kuri šiandien diena?

— Kovo penktoji pagal Grafystes kalendoriu*, — atsiliepe Aragornas.

Pipinas suskaičiavo ant pirštu.

— Tik prieš devynias dienas! — nustebo jis. — O atrodo, kad praejo ištisi metai. Nors

viskas buvo panašu i baisu sapną, bet pamenu, kad praslinko trys siaubingos dienos. Meri,

tu mane pataisysi, jeigu užmiršiu ką nors svarbaus. Aš smulkiai nepasakosiu apie smarvę,

rimbus ir visa kita, ko neverta prisiminti.

Taip jis pradejo pasakoti apie paskutinę Boromiro kovą ir orku žygi nuo Emyn Mulo iki

Fangorno. Kiti linkčiojo galvomis, kai ju spejimai pasitvirtindavo.

— Štai jusu pamesti lobiai, — tare Aragornas. — Džiaukites vel juos turedami, — jis iš

po diržo išsitrauke du durklus su makštimis.

— Aš jau nebesitikejau juos kada nors išvysti, — nudžiugo Meris. — Keletui orku teko

paragauti šito ginklo ašmenu, bet Uglukas ji ateme. Kaip jis sustauge! Iš pradžiu

87

maniau— sudraskys mus, bet jis tik nusviede ginklus, lyg butu apsvilęs.

— O čia tavo sage, Pipinai. Tai vertingas daiktas ir jo nevalia metyti.

— Žinau, — tare Pipinas, — bet ką aš galejau daugiau padaryti?

— Nieko kito, — sutiko Aragornas. — Niekam tikęs yra tas, kuris sunkią valandą negali

išsiskirti su savo lobiu. Tu pasielgei teisingai.

— Persipjauti virves ant riešu — gerai sugalvota! — pasake Gimlis. — Tau pasiseke, bet

pats irgi nesedejai ranku sudejęs.

— Užminei mums neblogą mislę, — pasake Legolasas. — Aš pagalvojau, kad jums

išdygo sparnai.

— Deja, ne, — papurte galvą Pipinas, — bet jus nieko nežinojote apie Grišnachą, —

hobitas nusipurte ir pasiule Meriui papasakoti apie paskutiniąsias siaubingas akimirkas:

apie grabinejančius pirštus, karštą kvapą ir baisią plaukuotu Grišnacho ranku jegą.

— Man nepatinka visa šita istorija apie orkus iš Barad Duro arba, kaip jie sako, Lagburzo,

— tare Aragornas. — Tamsos Valdovas ir taip žino nemažai, o po ginčo Grišnachas, be

abejo, pasiunte jam kokią žinią. Raudonoji Akis dabar stebes Izengardą, kur Sa-rumanas

tupi savo paties pastatytame narve.

— Nesvarbu, kas laimetu, Sarumano ateitis nepavydetina, — pareiške Meris. —

Nevertejo jo orkams kelti kojos i Rohaną.

— Gendalfas tikina, jog mes matem šitą seną niekšą Fangorno pakraštyje, — prisimine

nykštukas.

— Kada tai buvo? — paklause Pipinas.

— Prieš penkias naktis, — atsake Aragornas.

— Palaukit, — susimąste Meris, — prieš penkias naktis... Jus dar apie tai negirdejote. Tą

rytą po mušio mes sutikome Medžiabarzdi ir vakare atsidureme Velinghole, viename iš jo

namu. Kitą rytą nukeliavome i Entu Bustinę, kur man teko matyti keisčiausią regini: Entu

Susirinkimą. Jis truko ištisas dvi dienas, kurias mudu praleidome su entu Greitminčiu. O

trečios dienos pavakarę entai staiga sukilo. Tai buvo nuostabu! Miške tvyrojo tokia

itampa, lyg audra kauptusi po medžiu šakomis — ir staiga griausmas sprogo. Kad jus

butumete girdeję ju dainą!

— Sarumanas butu šimtus myliu skuodęs, jei tik butu ją išgirdęs, — pridure Pipinas.

Kraujas vire nuo tos dainos. Tačiau tik atvykęs čia aš supratau tikrąją jos žodžiu galią.

— Nakti mes nusileidome i Nan Karunirą ir tada aš pirmą syki pajutau, jog už musu

žygiuoja visas Miškas, — pasakojo Meris. — Pamaniau, jog sapnuoju kažkoki entišką

sapną, tačiau tą pati pastebejo ir Pipinas. Mus tai šiek tiek nugąsdino, tačiau veliau viską

supratome.

Tai buvo huornai, kaip juos „sutrumpinę" vadina entai. Medžiabarzdis daug neaiškino, bet

aš manau, jog huornai — tai tie patys entai, tik labiau sumedeję. Jie stovi šen bei ten,

prižiuredami medžius, bet tamsiuose Fangorno sleniuose ju yra šimtu šimtai.

Jie yra labai stiprus ir sugeba ištirpti šešeliuose, todel net judančius huornus yra sunku

pastebeti. Kai jie iniršta, tai gali judeti labai greitai. Isivaizduokite — jus stovite, žiurite i

dangu ar klausotes vejo ir staiga pasijuntate vidury gudaus miško, apsuptas galingu

medžiu. Huornai turi balsus ir gali šneketis su entais, tačiau Medžiabarzdis sako, jog jie

sulaukejo ir pasidare pavojingi. Aš visai nenorečiau ju susitikti, jeigu šalia nebutu tikru

entu, kurie juos prižiuretu.

Tą nakti mes ilga eile nusileidome i Burtininko Sleni: entai ir šiugždantys huornai už ju.

Naktis pasitaike debesuota, labai tamsi, tad mes girdejome tik lapu ošimą bei šaknu

traškesi.

Nusileidę nuo kalnu entai leke kiek galedami. Jie negarsiai susiukaudavo, galejai

pamanyti, kad vejas švilpia laukuose. Menulis tąnakt iš debesu neišlindo, tad po

88

vidurnakčio prie Izengardo iš šiaures išaugo aukštas miškas. Priešu nesimate. Tik šviesa,

sklindanti pro bokšto langą — daugiau nieko.

Medžiabarzdis su keliais entais tyliai priselino prie pat vartu. Pipinas ir aš sedejome

Medžiabarzdžiui ant pečiu ir jauteme, koks jis yra isitempęs. Tačiau netgi ipykę entai gali

buti labai kantrus bei atidus. Jie stovejo tyliai, kaip akmeniniai stulpai, kvepavo ir

klausesi.

Staiga kilo sąmyšis. Eme gausti ragai ir trimitai, Izengardo sienomis nusirito aidas. Mes

jau maneme esą pastebeti ir pasiruošeme kautis. Bet ne. Pasirodo, išžygiavo Sarumano

armija. Aš nenusimanau apie karus nei apie Rohano raitelius, bet Sarumanas aiškiai

nusprende pribaigti karaliu ir jo žmones vienu smugiu. Izengardas ištuštejo. Pro šali

žygiavo ir žygiavo orkai, pesti arba raiti ant vilku, ir buriai žmoniu. Deglu šviesoje aš

galejau ižiureti ju veidus. Vieni žmones buvo paprasti — aukšti, niurus, bet ne ypač pikti.

Tačiau kiti atrode siaubingai: žmogaus ugio, su orku veidais, išgeltę ir žvairi. Žinote, man

jie primine tą pietieti iš Bryliaus, nors jis ir nebuvo toks panašus i orką.

— Aš irgi ji prisiminiau, — tare Aragornas. — Mes prisižiurejome šitu pusiau orku

Helmo Dauboje. Dabar aišku, jog anas pietietis buvo Sarumano šnipas, tačiau ar jis

tarnavo tik Sarumanui, ar ir Juodiesiems Raiteliams, to aš nežinau. Sunku suprasti, kada

tie padarai veikia drauge, o kada apgaudineja vieni kitus.

— Žodžiu, visą Sarumano armiją sudare mažiausiai dešimt tukstančiu galvažudžiu, —

pasakojo toliau Meris. — Jie užtruko daugiau kaip valandą, kol praejo pro vartus. Vieni

vieškeliu patrauke Brastu link, o kiti — i rytus. Ten už mylios buvo tiltas per upę. Jis ir iš

čia matyti. Visi rekalojo, dainavo bei kele didžiuli erzeli. Aš pamaniau, jog Rohanui

išmuše juodžiausia valanda. Bet Medžiabarzdis nejudejo. Jis pasake: „Man šiąnakt rupi

tik Izengardas, jo uolos ir akmenys". Užtat huornai, jei gerai ižiurejau tamsoje, vartams

užsiverus patrauke i pietus. Jiems tą nakti rupejo butent orkai.

Kai tik visa Sarumano armija išsinešdino, atejo musu eile. Me-džiabarzdis nuleido mus

žemen, o pats, priejęs prie vartu, eme juos trankyti, reikalaudamas Sarumano. Vienintelis

atsakymas buvo streles ir akmenys. Bet entui streles reiškia tą pati, ką žmonems uodu

ikandimai. Entas gali buti kaip ežys prisagstytas orku streliu ir nejusti didelio skausmo.

Be to, ju negalima nunuodyti, nes entu oda yra labai kieta, kietesne net už žievę, todel tik

stiprus kirvio smugis gali juos rimtai sužeisti. Jie nemegsta kirviu. Kiekvieną en-tą turi

pulti visas burys priešu, nes kas vieną syki smoge entui kirviu, kitos galimybes nebegaus.

Ento kumštis sulanksto geleži kaip ploną skardą.

Gavęs keletą streliu Medžiabarzdis ipyko ir, kaip jis pasakytu, „pagreitejo". Suriaumojęs:

„Humm, hom!" — jis sukviete dar tuziną entu. Supykęs entas yra siaubingas. Jis

rankomis bei kojomis tiesiog prilimpa prie uolos ir perplešia ją kaip duonos žiauberę.

Atrodo, tarsi šimtametis medžiu šaknu darbas butu suspaustas i keletą akimirku.

Jie trauke, stume, pleše, tranke ir triokšt pokšt keberiokšt — po penkiu minučiu vartai

gulejo išlaužti. O entai tuoj pat emesi sienu, kurios ju rankose trupejo lyg smelis.

Nežinau, ką apie tai galvojo Sarumanas, bet nemanau, jog jis butu išmanęs, ko griebtis.

Galbut jo magija pastaruoju metu susilpnejo, bet aš manau, jog Sarumanui tiesiog

neužteko drąsos, kai jis liko vienas, be savo vergu, tarnu ir itaisu, jeigu suprantate, ką

noriu pasakyti. Ne taip, kaip senis Gendalfas. Ko gero, visa Sarumano šlove kilo tik del

to, kad jis sugalvojo apsigyventi Izengarde.

— Ne, — nesutiko Aragornas, — kažkada Sarumanas buvo iš tiesu didis burtininkas. Jis

daug žinojo, turejo nagingas rankas ir galejo valdyti kitu mintis. Išminčius jis galejo

itikinti, o paprastus žmones — ibauginti. Dar ir dabar jis turi šitos jegos. Viduržemyje

atsirastu tik keletas, kurie galetu ramiai šneketis su Sarumanu net ir dabar, kai jis

sutriuškintas. Gendalfas, Galadriele, Elrondas ir daugiau beveik niekas.

— Dar entai, — pridure Pipinas. — Sarumanas mane juos pergudravęs, bet iš tiesu pats

nesuprato šiu miško valdovu ir padare didelę klaidą nuleisdamas juos niekais. Jis neturejo

paruošto plano, o entams pradejus pulti, laiko kam nors sugalvoti nebeliko. Po pirmos

89

atakos pro visus plyšius eme sprukti likusios Izengardo žiurkes. Žmones entai apklause ir

paleido — du tris tuzinus. Tačiau abejoju, ar daug orku paspruko: tik ne nuo huornu,

kuriu buvo ištisas miškas aplink Izengardą.

Kai entai sudauže didžiąją dali pietines sienos, o likę izengar-diečiai parode kulnus,

Sarumanas puole i paniką. Puolimo pradžioje jis stovejo prie bokšto duru — turbut

išlydejo savo puikiąją kariauną. Entams isiveržus, jis greitai spruko. Iš pradžiu jo nepastebejo,

bet veliau naktis išsigiedrino, sužibo žvaigždes ir entai galejo gerai matyti. Staiga

Greitmintis suriko: „Medžiu žudikas, medžiu žudikas!" Šiaip Greitmintis yra švelnus ir

malonus, bet Sarumano tiesiog nekenčia, kadangi jo tauta kažkada nukentejo nuo orku

kirviu. Greitmintis kaip vejas puole per vidini kiemą. Blyški figura bego nuo jo kolonu

šešeliuose Orthanko link. Sarumanas pačiu paskutiniu momentu suspejo ismukti vidun,

kitaip butu buvęs sugautas ir pasmaugtas.

Vos sugrižęs i Orthanką Sarumanas paleido i darbą savo pragariškas mašinas. Tuo metu

Izengardas jau buvo pilnas entu. Vieni atskubejo paskui Greitminti, kiti isiverže iš šiaures

rytu ir išsisklaidę eme viską griauti. Staiga iš po žemiu plykstelejo ugnys bei garas —

pradejo veikti visos požemines šachtos bei aukštakrosnes. Keletas entu skaudžiai apsvilo

ir nudege. Vieną iš ju, atrodo, Ber-žakauli, aptaške kažkokios skystos ugnies purslai ir jis

sudege — liepsnojo kaip fakelas. Šiurpus reginys!

Entai tiesiog pamišo. Pirma aš maniau, kad jie ipykę, bet labai klydau. Dabar pamačiau,

ką tai reiškia. Jie riaumojo, daužesi ir šelo taip, kad akmenys pradejo skilineti nuo ju

staugimo. Mudu su Meriu kritome ant žemes ir užsikimšome ausis. Entai siaute aplink

Orthanką lyg viesulas — lužo kolonos, i šachtas byrejo akmenu griutys, uolos skraide ore

kaip šapeliai. Orthankas pateko i sukurio viduri, bet išliko sveikas. Matyt, čia neapsieita

be magijos, kur kas stipresnes ir senesnes nei Sarumano, nes Orthanko langu neiveike net

šimtus svaru sveriantys geležies luitai. Pagaliau Medžiabarz-džiui, išvengusiam

nudegimu, pavyko sustabdyti entu isiuti. Jis suvoke, jog per toki sąmyši puolejai gali

rimtai susižeisti, o Saruma-nas, pasinaudojęs proga, pasprukti.

Taigi Medžiabarzdis išejo i viduri ir garsiai suriko. Jo balsas peršauke visą triukšmą.

Akimirksniu isivyravo tyla. Tada pasigirdo šaižus juokas iš bokšto lango. Tai keistai

paveike entus. Dar prieš keletą sekundžiu kunkuliavę iniršiu, dabar jie tapo tylus, niurus ir

beveik abejingi. Jie susibure aplink Medžiabarzdi. Šis kažką jiems paaiškino savo kalba,

turbut seniai galvoje subrandintą planą. Tada jie tyliai išsiskirste pilkoje šviesoje. Eme

aušti.

Aš buvau tikras, jog entai pastate sargybą, tačiau šioji taip gerai pasislepe šešeliuose, jog

niekur jos nemačiau. Kiti entai patrauke i šiaurę. Visą dieną jie ten kažką dirbo. Mes

buvome palikti patys sau, todel šiek tiek pasivaikščiojome, stengdamiesi neatsidurti prieš

Orthanko langus — jie gresmingai tebespoksojo i mus. Žinoma, nemažai laiko

praleidome ieškodami ko nors užkąsti. Taip pat susedę šnekejomes, kas bus su Rohanu

bei kitais musu Burio nariais. Visą laiką tolumoje girdejosi akmenu bildesys, ataidintis

kalvose.

Po pietu nuejome apsižvalgyti, kas dedasi aplinkui. Slenio gale oše huornu miškas, kitas

ju burys buvo prie šiaurines sienos. Ten listi nedrisome, tačiau pastebejome, kad jie su

entais kasa gilias duobes, rausia kanalus ir stato užtvankas, bandydami surinkti i vieną

Izeno vandenis ir visus upelius su šaltiniais, tekančius netoliese. Palikome juos

dirbančius.

Temstant prie vartu grižo Medžiabarzdis. Jis kažką murmejo, dundejo ir atrode

patenkintas. Entas atsistojo, plačiai pasirąže ir giliai ikvepe. Aš paklausiau, ar jis pavargo.

„Pavargau? — pakartojo jis. — O ne! Bet mielai gurkštelčiau Entu Vandens. Šiandien

šauniai padirbejome: priskaldeme akmenu ir prirauseme žemiu tiek, kiek nebuvome rausę

metu metais. Jau beveik baigeme. Nakti pasistenkite buti kuo toliau nuo vartu ir šito

tunelio. Čia tekes vanduo, daug vandens, kol visa Sarumano bjaurastis bus nuplauta.

Veliau Iženas vel gales teketi švarus".

90

Jis pasisuko ir nuejo palaužyti sienu — šiaip, savo malonumui. Mes kaip tik svarsteme,

kur reiks pernakvoti, kai atsitiko pats nuostabiausias dalykas. Pasigirdo greitai atjojančio

žirgo kanopu taukšejimas. Mes su Meriu prigludome prie žemes, o Medžiabarzdis

pasislepe arkos šešelyje. Staiga kaip sidabrinis blyksnis praleke didelis žirgas. Buvo

beveik tamsu, bet aš aiškiai ižiurejau raitelio veidą: jis spindejo, o visi jo rubai buvo balti.

Aš atsisedau, žiurejau i ji išpletęs akis ir bandžiau kažką pasakyti, bet nesugebejau.

Raitelis sustojo ir pasižiurejo i mus. „Gendalfai!" — pagaliau istengiau sušnibždeti aš. Jus

manote, kad jis pasake: „Sveikas gyvas, Pipinai! Koks malonus susitikimas!" Kur ten! Jis

tare: „Ei tu, stuobry iš Tuku gimines! Kur, po galais, tarp šitu griuvesiu galima rasti

Medžiabarzdi? Jis man skubiai reikalingas! Greitai!"

Medžiabarzdis išgirdo jo balsą ir išlindo iš šešelio. Aš apstulbau, nes nei Gendalfas, nei

Medžiabarzdis nenustebo vienas kitą pamatę. Gendalfas, be abejo, tikejosi surasti

Medžiabarzdi butent čia, o entas tikriausiai jo laukdamas kuri laiką slampinejo prie vartu.

Bet mes buvom pasakoję senajam entui apie Morają. Aš staiga prisiminiau, koki keistą

žvilgsni tada mete i mus Medžiabarzdis. Speju, jog jis kažkur jau buvo susitikęs Gendalfą

ir sužinojęs naujienu, bet neskubejo to mums pasakyti. „Svarbiausia neskubeti!" — toks

jo šukis. Be to, niekas, netgi elfai, negali pasakyti, kur yra Gendalfas, kai šis kur

prašampa.

„Hum! Gerai, kad atvykai, Gendalfai, — tare Medžiabarzdis. — Medžiai, vanduo, uolos

ir akmenys — apie tai išmanau viską, tačiau čia truksta tikro burtininko rankos".

„Medžiabarzdi, — pasake Gendalfas, — dabar man reikia tavo pagalbos. Tu ir taip

padarei nemažai, tačiau reikia daugiau. Reikia susitvarkyti su dešimčia tukstančiu orku".

Tada jie dviese nuejo i šali ir eme tartis. Medžiabarzdžiui viskas turejo atrodyti pernelyg

skubu, nes Gendalfas labai nekantravo ir berte bere žodžius. Jie užtruko gal tik penkiolika

minučiu, o paskui nurimęs ir pralinksmejęs Gendalfas grižo prie musu. Tada jis pasake,

jog džiaugiasi vel mus matydamas.

„Bet, Gendalfai, — riktelejau aš, — kur tu buvai?! Ar matei kitus?"

„Ten, kur aš buvau, manęs jau nera, — savo nepakartojama maniera atsake jis. — Kitus

aš mačiau, bet dabar ne laikas pasakoti. Aš dar turiu daug kur suspeti per šią pavojingą

nakti. Galbut aušra išauš šviesesne — tada vel susitiksime. Pasisaugokite ir neliskite arti

prie Orthanko. Likite sveiki!"

Gendalfui išvykus, Medžiabarzdis kuri laiką buvo susimąstęs. Jis, be abejo, nemažai

sužinojo, tad dabar virškino naujienas. Entas pasižiurejo i mus ir pasake:

„Hm, pasirodo, jus ne tokie greiti, kaip atrodo. Papasakojote mažiau, negu žinojote, tačiau

kaip tik tiek, kiek reikejo. Tiek naujienu ir ne vieno neatsargaus žodžio! Na,

Medžiabarzdžiui metas prie darbo!"

Iš Medžiabarzdžio mes vis delto išpešeme šiek tiek naujienu, tik jos musu visai

nenudžiugino. Tą minutę daugiau galvojome apie jus tris, negu apie Frodą su Semu ar

apie vargšą Boromirą. Mes supratome, jog bus didelis mušis, kuriame jus taip pat

dalyvausite, ir galite niekada nebegrižti.

„Huornai pades", — tare Medžiabarzdis. Jis išejo, ir mes nemateme jo iki pat šio ryto.

Tą nakti mes gulejome ant akmenu kruvos ir nieko nemateme. Migla mus supo kaip

didele antklode. Oras buvo sunkus ir tvankus: visur girdejosi šlamejimas, traškejimas ir

praeinančiu balsu murmesys. Matyt, dar šimtai huornu skubejo i pagalbą mušyje. Veliau

kažkur pietuose sugriaude audra, eme tvyksčioti žaibai. Daug kartu mateme išnyrančias iš

tamsos ir vel dingstančias juodai baltas tolimu kalnu viršunes. Už musu irgi kažkas

dundejo lyg griaustinis kalvose. Kartais aidedavo visas slenis.

Maždaug apie vidurnakti entai sugriove užtvankas ir paleido visą surinktą vandeni i

Izengardą pro plyšius šiaurineje sienoje.

Huornu tamsa pasitrauke, griaustinis nudundejo tolyn. Menulis leidosi už kalnu

vakaruose. I tvirtovę šniokšte upeliai ir tvenkiniai, blizgantys paskutiniuose menulio

spinduliuose. Vanduo klioke i šachtas ir aukštakrosnes, eme veržtis baltas garas, visur

91

girdejosi sprogimai, matesi ugnies pliupsniai. Didžiulis garo stulpas kilo tvindamas apie

Orthanką, kol pasidare panašus i milžinišką debesu kalną — ugnini apačioje ir menulio

nušviestą viršuje. O vanduo vis pludo ir pludo, iki Izengardas tapo panašus i

kunkuliuojanti ir burbuliuojanti plokščią prikaistuvi.

— Paskutinę nakti prieš pasiekdami Nan Karunirą, mes mateme garo ir dumu debesis, —

tare Aragornas, — ir bijojome, jog tai Sarumanas verda mums kokią velniavą.

— Kur ten, — numojo ranka Pipinas, — jis tikriausiai sedejo springdamas ir nebesijuoke.

Vakar rytą vanduo užliejo visas skyles. Pakilo tirštas rukas. Mes išsigandę pasislepeme

sargybineje. Ežeras išsiverže iš miesto, užpyle tuneli, vanduo kilo vis aukščiau. Gerai,

kad suradome sraigtinius laiptus, vedančius i viršu ant sienos, kitaip butume patekę kaip

orkai i spąstus. Mes vos prasispraudeme, nes laiptai buvo užversti akmenimis. Ten

atsisedome ir iš viršaus žiurejome i skęstanti Izengardą. Entai vare vandeni tol, kol

užgesino visas ugnis bei užpyle visas olas. Rukas pakilo per mylią i viršu. Vakare mes

mateme vaivorykštę virš rytiniu kalvu, tačiau saulelydi sugadino nuo kalnu atslinkusi

dulksna. Viskas aplink nutilo. Kažkur toli niuriai kauke keli vilkai. Nakti entai sustabde

vandeni ir grąžino Iženą i jo seną vagą. Tai ir viskas.

Nuo to laiko vanduo eme sekti. Manau, jis nutekejo kur nors po žeme. Jei Sarumanas butu

kyštelejęs nosi pro langą, butu pasibaisejęs likusia netvarka. Mes jautemes labai vieniši.

Aplink nesimate ne vieno ento, su kuriuo butume galeję pasišneketi ar sužinoti naujienu.

Praleidome nakti ant sienos virš arkos, tačiau buvo šalta, šlapia ir mes neužmigome.

Jauteme, kad kažkas gali ivykti kiekvieną minutę. Sarumanas vis dar buvo bokšte. Nakti

pasigirdo vejo šniokštimas slenyje, turbut sugrižo huornai su entais. Kur jie buvo dingę,

aš nežinau. Išaušo ukanotas dregnas rytas, mes nulipome apsidairyti, bet nieko

nesutikome.

Daugiau nebera ką pasakoti. Čia dabar labai ramu. Ir saugu, kai sugrižo Gendalfas.

Galečiau ramiai užmigti!

Jie visi patylejo. Gimlis iš naujo prisikimšo pypkę.

— Aš norečiau sužinoti dar vieną dalyką, — tare jis, prisidegdamas ją skiltuvu. —

Šliužburnis. Tu minejai Teodenui, kad jis buvo kartu su Sarumanu. Kaip jis čia pateko?

— Ak taip, aš visai apie ji pamiršau! — šuktelejo Pipinas. — Ši rytą mes kaip tik

ruoSeme pusryčius, kai vel pasirode Medžiabarzdis. Išgirdome ji dudenanti ir šaukianti

musu vardus. „Atnešiau jums naujienu, vaikinai, — linksmai tare jis ir pliaukštelejo sau

per šlaunis. — Huornai grižo. Viskas gerai, labai gerai! Izengarde nebeliko nei orku, nei

kirviu. Greitai iš pietu turetu atvykti keletas jusu pažistamu, kuriuos pamatę busite labai

laimingi".

Tik spejus jam tai pasakyti, kelyje pasigirdo kaukšinčios kanopos. Mes išbegome prie

vartu, tikedamiesi pamatyti Platžengi arba Gendalfą, vedančius karius. Tačiau iš ruko

išniro kažkokia susisukusi žmogysta ant nuvargusio kuino. Pamatęs griuvesius ir visą netvarką,

jis išverte akis. Žmogeno veidas tiesiog pažaliavo. Netekęs žado jis net musu

nepastebejo, o pastebejęs suriko ir bande apsukęs kuiną pasprukti. Bet Medžiabarzdis

trim žingsniais ji pasivijo ir ištiesęs ilgą ranką išmete iš balno. Arklys pasibaidęs nudume,

o žmogysta šleptelejo ant žemes. Jis pasake, jog yra Grimą, karaliaus draugas ir patarejas,

atnešęs labai svarbu Teodeno pranešimą Sarumanui. Dar daug jis ten pliauške apie alki,

nuovargi ir ji vijusius vilkus bei orkus, bet aš pamačiau, kaip jis šnairuoja i Medžiabarzdi

ir pasakiau pats sau: „Melagis".

Medžiabarzdis irgi keletą minučiu žiurejo i besiraitanti ant žemes žmogeną ir pagaliau

tare:

„Ha, hm, aš tikejausi, jog tu čia atsirasi, gerbiamasis Šliužburni".

Šis net kruptelejo nuo to vardo, o entas kalbejo:

„Gendalfas čia suspejo pirmas, tad dabar aš žinau apie tave pakankamai, kad galečiau

spręsti, ką daryti. „Suvaryk visas žiurkes i vienus spąstus", — praše Gendalfas. Aš taip ir

padarysiu. Dabar aš esu Izengardo šeimininkas, o Sarumanas sedi užsirakinęs savo

92

bokšte. Tu gali pas ji nueiti ir perduoti, ką tik sugalvosi".

„Leiskite mane, leiskite mane! — sucype Šliužburnis. — Aš žinau kelią".

„Neabejoju, bet viskas čia šiek tiek pasikeite. Eik ir pažiurek". Jis paleido Šliužburni, tas

nušlubavo pro arką i vidu ir pamate Orthanką, apsemtą vandens. Tada jis atsigręže i mus:

„Leiskite man grižti, — suinkšte jis, — leiskite man grižti! Mano pranešimai jau nieko

neverti".

„Iš tikruju, — tare Medžiabarzdis. — Bet dabar tegali rinktis vieną iš dvieju: arba su

manimi laukti, kol atvyks Gendalfas ir tavo šeimininkas, arba eiti vidun. Ką renkiesi?"

Žmogenas net sudrebejo, išgirdęs apie savo šeimininką, ir imerke koją i vandeni, bet

atsitrauke. „Aš nemoku plaukti", — pasake jis.

„Čia negilu, nors vanduo ir nešvarus, — paguode ji Medžiabarzdis. — Bet tu prie tokio

pripratęs, gerbiamasis Šliužburni. Pirmyn!" Jam teko bristi. Vanduo niekšeliui sieke

kaklą, kai aš ji pamečiau iš akiu. Jis laikesi už statines ar kažkokio medgalio. Medžiabarzdis

nubrido paskui ir seke ji.

„Jis viduje, — pasake grižęs entas. — Kaip peršlapusi žiurke jis užropojo laiptais, o

kažkieno ranka isitrauke Šliužburni vidun. Tikiuosi, ji sutiko kaip dera. Aš einu

apsivalysiu nuo šito purvo. Jeigu reikes, busiu šiaurineje puseje. Čia nera švaraus vandens

nei entui atsigerti, nei išsimaudyti. O jusu norečiau paprašyti pasaugoti vartus. Pas mus

atvyks Rohano lauku Valdovas! Sutikite ji deramais žodžiais, jis šauniai kovesi su orkais.

Entai nežino tu žmogišku imantrybiu: pragyvenau daug valdovu, bet neišmokau ju kalbos

ne vardu. Svečiai nores užkąsti, tad paieškokite kokio žmoniu maisto, tinkamo karaliui".

Štai ir istorijos pabaiga. Tik man smalsu — ar Šliužburnis iš tikruju buvo karaliaus

patarejas?

— Buvo, — linktelejo Aragornas. — Ir dar Sarumano tarnas ir šnipas Rohane. Likimas

nebuvo jam švelnus, bet jis to nusipelne. Grimą išvydo sugriauta, ką laike didinga ir

nenugalima — tai butu beveik tinkama bausme. Bet jo bedos, matyt, dar nesibaige.

— Taip, aš nemanau, jog Medžiabarzdis butu pasiuntęs ji i Orthanką iš širdies gerumo, —

pritare Meris. — Pats mačiau, kaip en-

tas piktai juokesi eidamas praustis ir gerti. O mes po to viską išnarSem ir suradom du ar

tris sandelius, nepaliestus potvynio. Me-džiabarzdis atsiunte keletą entu, kurie padejo

viską sunešti.

„Mums reikia maisto dvidešimt penkiems žmonems", — pasake entai. Taigi matote, jog

kažkas iš anksto buvo jus suskaičiavęs. Jus visi turejote buti pakviesti i didžiąją puotą,

tačiau nieko ne-praradote pavalgę čia. Netgi laimejote, nes jie ten neturi nei alaus, nei

vyno.

„Izeno vanduo, — sake entai, — yra vienodai gardus ir žmonems, ir mums". Tikiuosi, jog

jie suspejo pagaminti Entu Gerimo — tada pamatytume, kaip grižusio Gendalfo barzda

ima garbanotis.

Entams išejus mes jautemes labai pavargę ir alkani, bet likimas mums dosniai atlygino:

ieškodamas maisto Pipinas tarp visokio šlamšto rado štai šias Ragapučiu tabako statines.

— Pypke ruksta— nieko netruksta... — patenkintas išpute dumus Pipinas.

— Dabar mums viskas aišku, — tare Gimlis.

— Išskyrus vieną dalyką, — pasake Aragornas. — Pietkiemio tabakas Izengarde. Kuo

ilgiau galvoju apie ji, tuo labiau stebiuosi. Aš niekada iki šiol nebuvau Izengarde, bet

daug keliavau po ši kraštą ir puikiai pažistu žemę nuo Rohano iki Grafystes. Šiuo keliu

jau seniai nekeliavo nei žmones, nei prekes. Ko gero, Sarumanas turi savo šnipu

Grafysteje. Šliužburniu atsiras ne tik karaliaus Teodeno rumuose. Kelintu metu tabakas?

— 1417 metu derlius, — atsake Pipinas. — Tai buvo pernai, ne, užpernai — tada

pasitaike geri metai.

— Galbut blogiausia jau praejo, — tare Aragornas. — Tikriau mes daugiau nieko

negalime padaryti. Bet reikes papasakoti apie tabaką Gendalfui. Smulkmenos kartais labai

daug reiškia.

93

— Idomu, ką jis veikia? — pasmalsavo Meris. — Jau seniai po pietu. Eime apsižvalgyti!

Dabar galesi apžiureti Izengardą, Platžengy. Nors tai nebus labai linksmas reginys.

Sarumano Balsas

Jie praejo pro sugriautą tuneli ir, užlipę ant akmenu kruvos, pažvelge i tamsius Orthanko

langus: miestas virto griuvesiais, o už ju vis dar slypejo gresme. Vanduo nuslugo. Liko tik

niurios balos, pasidengusios žaliomis putomis, ir glitaus dumblo klanai. Žeme juodavo

šachtu kiaurymemis, visur stirksojo išklaipytos kolonos. Suniokotos Izengardo taures

pakraščiuose lyg audros sąnašynai dunksojo milžiniški nuolaužu kalnai. O už ju skaidria

žaluma i kalnu glebi skubejo vingiuotas slenis. Iš šiaures pasirode keletas raiteliu,

artejančiu prie Orthanko.

- Ten Gendalfas, Teodenas ir jo palyda, - tare Legolasas. -Eime, pasitiksime juos.

- Žiurekite po kojomis, - ispejo Meris, - kai kur plytos vos laikosi, galite nusiversti i

požemius, jeigu nesisaugosite.

Krapinedami draugai patrauke tuo, kas buvo likę iš Orthanko vartu kelio. Pamatę juos

raiteliai sustojo uolos šešelyje ir eme laukti. Gendalfas išjojo pasitikti draugu.

— Mes su Medžiabarzdžiu kai ką aptareme ir apsvarsteme savo planus, - tare jis. - Be to,

visi gerai pailsejome. Dabar reikia vel keliauti. Tikiuosi, jus taip pat pailsejote ir

atsigavote?

— O taip, — pasake Meris, — pradeję su dumu, dumu ir baigeme. Už tabaką aš beveik

dekingas Sarumanui.

- Iš tikruju? - kilstelejo antakius Gendalfas. - O aš ne. Ką gi, reikia atlikti paskutinę

pareigą prieš išvykstant: atsisveikinti su Sarumanu. Abejoju, ar tai duos naudos. Šis

vizitas gali buti pavojingas, bet nuvykti jo butina. Maloniai kviečiu visus norinčius

prisideti, tik ispeju— saugokites. Ir nejuokaukit— dabar tam ne laikas!

— Aš su tavimi, — nusprende nykštukas. — Noriu pamatyti, ar jis iš tiesu toks panašus i

tave.

— O kaip tu mus atskirsi, gerbiamasis Gimli? — pasidomejo Gendalfas. — Jei

Sarumanas panores, jis igis mano išvaizdą, ir tu tada niekaip neišsiaiškinsi, kas yra kas.

Pamatysim. Jis gali susidroveti ir apskritai nepasirodyti. Del viso pikto aš paprašiau entu

paejeti i šali, todel gal jtikinsim ji pasikalbeti.

— O ką jis mums gali padaryti? — paklause Pipinas. — Nušauti, apipilti ugnimi ar iš tolo

apkereti?

— Pastarasis dalykas labiausiai tiketinas, jeigu be tikslo šlaistysiesi palei jo langus, —

atsake burtininkas. — Nežinia, ką jis darys ar bandys daryti. I kampą ivarytas žveris

pasiryžęs bet kam, o Sarumanas turi galiu, apie kurias jus ne nenutuokiate. Svarbiausia —

saugokites jo balso!

Jie atejo prie Orthanko. Bokštas juodavo iš tolo, jo akmenys blizgejo lyg dregni. Stulpu

briaunos smigo aukštyn aštrios, tarsi ką tik iškirstos. Vienas kitas ibrežimas ir kelios

mažutes nuolaužos buvo vieninteliai entu puolimo pedsakai. Rytiniame bokšto šone, kur

kirtosi du stulpai, aukštai virš žemes buvo didžiules durys, o virš ju — langas su balkonu,

i duris vede dvidešimt septyni platus laiptai, nežinia kaip iškirsti iš vienos juodos uolos.

Šios durys buvo vienintelis iejimas i bokštą, bet iš sienu lyg piktos akys žvelge daugybe

aukštu, giliu langu.

Prie laiptu Gendalfas su karaliumi nusedo nuo žirgu.

— Aš lipu aukštyn, — pasake burtininkas. — Man jau teko viešeti Orthanke, todel žinau,

koks pavojus man gresia.

— Aš su tavimi, — tvirtai pasake karalius. — Esu jau senas ir neturiu ko bijoti. Noriu

akis i aki pasišneketi su priešu, atnešusiu tiek nelaimiu musu kraštui. Eomeras eis kartu ir

žiures, kad mano senos kojos nesukluptu.

— Kaip nori, — sutiko Gendalfas. — Aragornas eis su manimi. Kiti palauks laiptu

apačioje.

94

— Tai jau ne! — šuktelejo Gimlis. — Aš noriu savo akimis pamatyti tą niekšą. Mes su

Legolasu vieninteliai atstovaujame elfams bei nykštukams, todel eisime su jumis.

— Tada negaiškime, — tare Gendalfas ir su Teodenu eme lipti laiptais.

Rohano raiteliai neramus sedejo ant žirgu iš abieju laiptu pusiu. Kariai niuriai žiurejo i

bokštą, bijodami del savo valdovo. Meris su Pipinu prisedo ant žemutinio laiptelio,

jausdamiesi nesaugus ir niekam nereikalingi.

— Vos puse mylios nuo vartu, bet aš geriau jau bučiau pasilikęs sargybineje, — niurnejo

Pipinas. — Ko čia atejome? Musu čia tikrai niekam nereikia.

Gendalfas atsistojo prieš Orthanko duris ir trenke i jas savo

lazda.

— Sarumanai! — sušuko jis. — Sarumanai, išeik! Kuri laiką tvyrojo tyla. Pagaliau langas

virš duru prasivere, tačiau už jo nieko nesimate.

— Kas jus? — paklause balsas. — Ko norite? Teodenas kruptelejo.

— Aš pažistu šitą balsą, — sušnabždejo karalius, — ir prakeikiu tą dieną, kai pirmąsyk ji

išgirdau.

— Eik ir pakviesk savo šeimininką, jeigu jau isitaisei Sarumano durininku, Grimą

Šliužburni, — liepe Gendalfas. — Ir negaišink

musu!

Langas užsidare. Jie lauke. Staiga pasigirdo kitas balsas — žemas, melodingas ir kerintis.

Girdeję šitą balsą, jo žodžiu veliau neprisimindavo, o jei ir prisimindavo, tai stebedavosi,

kiek mažai jie reiške. Vos išgirdęs, noredavai klausytis jo kuo ilgiau. Viskas, ką balsas

sakydavo, atrode nepaprastai išmintinga, su viskuo norejosi tuoj pat sutikti. Kiti balsai

atrode šiurkštus šalia šio, o kitos mintys — neprotingos. Jeigu kas nors išdrisdavo

prieštarauti burtininkui, klausytoju širdyse isiliepsnodavo pyktis. Vieno skambesio

pakakdavo, kad taptumei bevaliu balso vergu, o syki užkerejęs sielą jis jos nebepaleisdavo.

Balsas liuliavo, šnibždejo, isakinejo, ir žmogus paklusdavo. Balso kerams

galejai atsispirti tik tvirta valia ir skaidriu protu.

— Mano mieliausioji! Kodel jus trukdote mano poilsi! Negi ne-paliksite manęs

ramybeje? — šie žodžiai nuskambejo kaip švelnus teviškas priekaištas.

Visi apstulbę pakele akis, nes niekas neišgirdo, kaip Sarumanas atejo. Jie išvydo balkone

stovinti seną žmogu su plačiu apsiaustu. Apsiausto spalvos negalejai nusakyti, nes ji

keitesi su kiek-

vienu krustelejimu. Žmogaus veidas buvo pailgas, bedugnese akyse atsispindejo

nuoskauda ir nuovargis. Burtininko plaukai ir barzda buvo visiškai žili, tik ties lupomis

bei smilkiniais matesi tamsiu plauku sruogos.

— Ir panašus, ir nepanašus, — sumurmejo Gimlis.

— Ką gi, užeikite, — maloniai tare balsas. — Bent du iš jusu aš tikrai pažistu. Gendalfas

— senas šiu rumu svečias, todel nesitikiu, kad jis butu atejęs pagalbos ar patarimo. Tačiau

tu, Teodenai Galingasis, Rohano Karaliau, triskart šlovingojo Tengelio sunau iš didžiosios

Eorlo gimines! Kodel gi tu neatejai pas mane anksčiau? Jau seniai troškau išvysti

tave — galingiausią Vakaru valdovą. Ypač pastaraisiais metais, kad galečiau apsaugoti

nuo neprotingu ir piktu patarimu. Nors man padaryta daug skriaudu, nors del to kalti,

deja, ir Rohano vyrai, aš pasiruošęs tau atleisti, jei tik pasirinksi teisingą kelią. Aš

vienintelis galiu tau padeti.

Teodenas atvere burną, lyg noredamas kažką sakyti, bet neištare nieko. Tarsi abejodamas

jis pažvelge i Sarumaną, po to i šalia stovinti Gendalfą. Gendalfas stovejo tylus kaip

akmuo, kaip žmogus, laukiąs tik jam vienam žinomo ženklo. Raiteliai eme murmeti,

pritardami Sarumano žodžiams ir paveikti jo keru. Jiems atrode, jog Gendalfas niekada

taip gražiai nekalbejo su ju valdovu, jog buvo nemandagus bei pasiputęs. Ju širdis

aptrauke baimes šešelis, jie eme galvoti, i kokią pavojingą bedugnę Rohaną stumia

Gendalfas. O Sarumanas stovi prie išsigelbejimo slenksčio, laikydamas duris atviras.

Stojo sunki tyla.

95

Staiga ją nutrauke nykštukas Gimlis.

— Šitas raganius viską verčia aukštyn kojom, — suurzge jis, griebdamasis kirvio. —

Orthanko pagalba reiškia griuvesius, o gelbejimas — žudynes, tai aišku kaip dieną. Bet

mes atejome ne maldauti!

— Tylos! — sužaibavo akimis Sarumanas, ir akimirkai jo balsas prarado meilumą. — Aš

šneku ne su tavimi, Gimli, Gloino sunau, — vel švelniai tare burtininkas. — Čia esi

svetimšalis ir neturetum rupintis šio krašto reikalais. Isipainiojai i juos ne savo noru, tad

aš nekaltinu tavęs už tai, ką padarei. Bet prašau, leisk man pasikalbeti su karaliumi

Teodenu, mano kaimynu ir senu draugu. Ką pa-

sakysi, Teodenai? Ar mes gyvensim taikoje, kad visada savo išmintimi galečiau tau

padeti? Ar sujungsime pajegas prieš bendrus priešus, kad musu šalys dar labiau klestetu?

Teodenas vis dar tylejo, tad prakalbo Eomeras.

— Paklausykite manęs, valdove! — sušuko jis. — Tai pavojus, kurio reikia saugotis!

Negi del to mes kovemes ir nugalejome, kad stovetume apžaveti šito seno melagio su

medumi teptu gyvates liežuviu? Taip kalbetu šunu užspeistas vilkas. Ką jis gali pasiulyti?

Jis tik nori išsisukti nuo bausmes. Negi deresimes su šituo išdaviku ir žudiku? Prisimink

Teodredą, kritusi prie Brastu, ir Hamos kapą Helmo Dauboje!

— Jeigu prakalbome apie nuodus, tai kuo teptas yra tavo liežuvis, žalty? — nesusivaldęs

sušnypšte Sarumanas. Bet staiga jo balsas vel eme lietis kaip muzika. — Tu esi tikrai

narsus, Eomerai, Eomundo sunau. Todel kaukis už karaliu, žudyk jo priešus, bet ne-sivelk

i politiką, kurios neišmanai. Del vieno kito neatsargaus žodžio neverta atmesti Sarumano

draugystes ir Orthanko jegos. Jus laimejote muši, bet ne karą. Kitą kartą miško šešelis

gali atsidurti prie jusu duru, nes yra nesutramdomas, neprotingas ir nemegsta žmoniu.

Jeigu aš esu vadinamas žudiku, o karaliau, tada to žodžio nusipelno ir visi šaunieji Eorlo

gimines vyrai, nes jie sukele šimtus karu, kuriuose žuvo daugybe žmoniu. Karai visada

atneša nelaimes. Tačiau net ir Eorlas Jaunasis nevengia tartis del taikos, užuot tuščiai

mojavęs kardu. Tad ar mes išsaugosime taiką, karaliau Teodenai Galingasis?

— Mes išsaugosime taiką, — pagaliau letai tare Teodenas. Keletas raiteliu džiaugsmingai

riktelejo, bet karalius iškele ranką. — Taip, mes išsaugosime taiką, — kalbejo jis dabar

jau tvirtu balsu. — Mes gyvensime taikoje, kai išnyksi tu ir tavo juodasis šeimininkas,

kuriam norejai mus atiduoti. Tu melagis, Sarumanai, ir moki pavergti žmoniu protą. Tu

tiesi man ranką, bet aš matau tik šlykščią naguotą Mordoro leteną. Jeigu tavo karas buvo

teisingas, ką pasakysi apie pelenais paleistus Vestfoldo slenius, apie juose gulinčius vaiku

lavonus, apie Hornburgo vartuose pakartą Hamos kuną? Kai tu džiusi kartuvese,

kapojamas varnu, štai tada mes džiaugsimes taika su tavimi ir Orthanku. Tai yra galutinis

Eorlingu žodis. Aš

nesu toks didis, kaip mano proteviai, bet laižyti padu tau nesiruošiu. Manau, kad tavo

balsas nebeteko galios.

Raiteliai žiurejo i Teodeną, lyg pažadinti iš sapno. Valdovo balsas jiems atrode kaip

kimus varnos karkimas greta švelnios muzikos. Nesitverdamas pykčiu Sarumanas

persilenke per tureklus tarsi noredamas trenkti karaliui lazda. Jis buvo panašus i gyvatę,

pasiruošusią kirsti.

— Kartuves ir varnos! — sušnypšte jis, visi apstulbo, išgirdę tą siaubingai pasikeitusi

balsą. — Suvaikejęs seni! Tavo Eorlo rumai yra tik prišnerkšta arklide, kur plešikai

girtuokliauja, o ju išperos raičiojasi ant grindu kartu su šunimis! Tai jusu laukia

nesulaukia kartuves! Bet negailestinga kilpa jau čia pat! — Sarumano balsas vel

pasikeite, kai jis vargais negalais susivalde. — Nežinau, kodel taip ilgai su tavimi

kalbejausi. Man nereikalingas nei tu, nei tavo bailus plešikeliai, Teodenai Arklininke. Aš

tau siuliau valdžią, kurios net nebuvai vertas, o tu man atsakei keiksmais. Tegul bus taip.

Grižk atgal i savo arklides.

Bet tu, Gendalfai! Man geda del tavęs. Kaip gali pakęsti šiuos piemenis? Esi išdidus,

išmintingas, aiškiaregis. Negi ir dabar nepaklausysi mano patarimo?

96

Gendalfas sujudejo ir pažvelge i viršu.

— Ar turi ką pridurti prie to, ką pasakei per paskutini musu susitikimą? — paklause jis.

— O galbut nori kai kuriuos žodžius atsiimti atgal?

Sarumanas stabtelejo.

— Atsiimti atgal? — melodingai lyg sutrikęs pakartojo jis. — Aš norejau tik gero, bet tu

nesiteikei išklausyti. Žinoma, tu išdidus ir nemegsti, kai tau patariama, bet ši kartą tu

neteisingai mane supratai. Galbut aš kiek pasikarščiavau, noredamas tave itikinti. Tada atleisk

man, kaip aš atleidžiu tau už atsivestus neprotingus palydovus. Argi mes

nepriklausome senam ir galingam Ordinui, pačiam seniausiam Viduržemyje? Mes abu

galetume nuveikti daug didžiu darbu ir pagydyti pasauli nuo blogio. Musu draugyste butu

naudinga ir tau, ir man. Palik tuos menkus žmogiukščius. Tegul jie laukia musu

sprendimo. Aš pasiruošęs pamiršti praeiti del musu bendros ateities. Argi tu su manimi

nepasitarsi? Argi neužlipsi pas mane?

Paskutinieji Sarumano žodžiai buvo ištarti su tokia jega, kad niekas negalejo jiems

atsispirti. Nors niekinami ir šmeižiami, žmones džiaugesi, girdedami maloningo valdovo

pokalbi su klystančiu, bet karštai mylimu vasalu. Juos išvare už duru kaip neprotingus

tarnus ar išdykusius vaikus: jie klause nesuprantamu, tik didiesiems skirtu žodžiu ir

naiviai lauke nuosprendžio. Žinoma, bus sąjunga. Gendalfas ieis i Orthanką pasitarti su

Sarumanu, o jie liks lauke, kad netrukdytu išminčiams. Net Teodeno galvoje šmekštelejo

baime: „Jis išduos mus, jis nueis ten— ir mes žuvę".

Bet Gendalfas nusijuoke. Kerai sprogo lyg muilo burbulas.

— Sarumanai, Sarumanai! — vis dar juokdamasis tare Gendalfas. — Sarumanai, tu

suklydai rinkdamasis gyvenimo kelią. Tau derejo tapti juokdariu ir užsidirbti duonos

kąsni vaipantis bei linksminant žmones. Tiesa, kartais gali tekti ir rimbo paragauti, —

šaipesi burtininkas. Toliau jis kalbejo jau ramiu balsu. — Deja, Sarumanai, atrodo, tu

nesupranti manęs. Tačiau tave aš dabar kaip nuluptą pažistu. Pastarąji kartą, kai mes

susitikome, tu pasirodei besąs Mordoro kalejimo sargas — aš vos nepatekau Sauronui i

nagus. Ne, svečias, pasprukęs per stogą, pro duris antrąsyk neis. Aš aukštyn nelipsiu.

Tačiau aš siulau nulipti tau, Sarumanai! Izengar-das yra silpnesnis, nei manei, silpnesni

gali buti ir kiti dalykai, su kuriais šieji savo viltis. Pagalvok gerai, Sarumanai. Mesk senus

ketinimus i šali. Ar tu nulipsi?

Šešelis perbego Sarumano veidu, jis mirtinai išbalo. Visi mate, kaip jis skausmingai

dvejoja: išeiti ar pasilikti savo sleptuveje. Sekundę jis tylejo, žmones sulaike kvapą.

Pagaliau piktai, kimiu balsu burtininkas prabilo. Išdidumas ir neapykanta nugalejo.

— Nulipti? — pamegdžiojo jis Gendalfą. — Ar beginklis žmogus eitu pas plešikus,

stovinčius už duru? Nulipti? Aš ne kvailys, Gendalfai, ir tavimi netikiu. Nors ju nematau,

bet žinau, jog laukiniai miško demonai pasislepe, laukdami tavo ženklo.

— Išdavikai visada itarus, — pavargusiu balsu atsake Gendalfas. — Gali nedrebeti del

savo kailio. Mes nesiruošiame nei užmušti tavęs, nei kankinti. Aš galiu tave apginti. Tai

paskutine galimybe, Sarumanai, laisvam palikti Orthanką!

— Gražiai skamba! — šaipesi Sarumanas. — Tu, Gendalfai Pilkasis, esi tikras

saldžiabalsis. Neabejoju, kad Orthankas tau patinka Ir mielai čia isikurtum. Bet kodel aš

turečiau išeiti? Ką tu turi galvojo, sakydamas „laisvas"? Aš manau, jog tuoj pat iškelsi

savo sąlygas?

— Kodel turetum išeiti, gali pamatyti pro langą. Tavo tarnai išblaškyti ar nužudyti,

kaimynams tapai priešas, o savo naująji šeimininką norejai apmulkinti. Kai jo akis

atsisuks i tave, ji bus raudona iš itužio. Tačiau „laisvas" reiškia „laisvas". Gali eiti, kur

nori, nors ir i Mordorą: niekas tavęs nepančios, nekaustys grandinemis ir tau neisakines.

Bet turesi man atiduoti Orthanko Raktą bei savo lazdą. Tai užstatas už laisvę. Jei busi

vertas, kada nors atgausi šiuos daiktus.

Sarumano veidas iš itužio tapo melynai raudonas, akys sužaibavo neapykanta. Jis šaižiai

nusikvatojo.

97

— Kada nors! — it pamišęs suriko jis. — Kada nors! Kai tu turesi Barad Duro Raktus,

Septyniu Karaliu Karunas ir Penkiu Burtininku Lazdas, ar ne?! Puikus planas, bet tokio

kąsnio tu neapžio-si! Nebuk kvailas, o kitą kartą užsimanęs su manimi pašneketi, ateik

blaivus ir nesivesk šitu galvažudžiu su neužaugom. Linkiu go-ros dienos!

Jis pasisuko ir išejo iš balkono.

— Grižk, Sarumanai! — isake Gendalfas.

Visu nuostabai, Sarumanas apsisuko ir lyg prieš savo valią sugrižo. Sunkiai kvepuodamas

jis atsireme i balkono tureklus. Jo vol-das susiraukšlejo ir papilko, o kauleti pirštai isikirto

i juodą la/,dą.

— Aš tau neleidau išeiti, — rusčiai tare Gendalfas. — No aš, o tu tapai apgailetinu

kvailiu, Sarumanai. Tu turejai galimybe atsisakyti juodu darbu ir pykčio, o laikaisi

isitveręs savo lazdos. Ką gi, tupek Orthanke, bet dabar jau nebeišeisi, nebent tave

pasiimtu Juodoji Ranka iš rytu. Sarumanai! — sugriaudejo burtininkas. — Aš esu

Gendalfas Pilkasis, kuri tu išdavei! Gendalfas, kuris gr|žo Iš mirties karalystes ir tapo

Baltuoju. Tu praradai bet kokią spalva! Todel aš pašalinu tave iš Ordino ir iš Tarybos!

Gendalfas iškele rankas ir letai tare:

— Sarumanai, aš laužau tavo lazdą! — Pasigirdo trekštolejimas, lazdos nuolaužos išslydo

Sarumanui iš ranku ir nukrito prie Gon-dalfo koju. — Gali eiti! — nusisuko Gendalfas.

Sarumanas suriko ir kritęs ant keliu nušliauže vidun. Staiga kažkoks švytintis daiktas

atšvilpe iš viršaus, trenkesi i tureklą, kur prieš akimirką stovejo Sarumanas, ir tik per

plauką nekliudęs Gendalfo atsimuše i laiptus. Tureklai sugaude, laiptas iskilo, jo nuolaužos

pažiro i visas puses, tačiau pats daiktas liko sveikas ir nuriede-"jo laiptais žemyn:

tamsus krištolinis rutulys su viduje rusenančia ugnimi. Pipinas pasileido paskui ir pačiupo

rutuli prie pat vandens.

— Niekšingas žmogžudys! — suriko Eomeras, tačiau Gendalfas net nepajudejo.

— Tai ne Sarumano darbas, — tare burtininkas. — Sviesta buvo iš lango viršuje. Grimos

Šliužburnio atsisveikinimo metimas, tik labai netaiklus.

— Tai del to, kad jis negalejo apsispręsti, ko labiau nekenčia — tavęs ar Sarumano, —

pasake Aragornas.

— Gali buti, — sutiko Gendalfas. — Ir Sarumanui, ir Grimai bus mažai džiaugsmo

gyventi kartu. Dabar jie vienas kitą plikom rankom pasmaugtu. Tai pelnyta bausme

Šliužburniui. Jeigu jis kada nors gyvas išeis iš Orthanko, gales džiaugtis kaip antrą kartą

gimęs.

— Ei, vaikine, duokš tą daiktą man! Aš visai neprašiau, kad ji liestum! — šuktelejo

burtininkas, pamatęs Pipiną su rutuliu lipanti laiptais taip letai, lyg hobitas butu nešęs

didžiausią sunkenybę. Burtininkas skubiai paeme rutuli iš Pipino ir paslepe ji po apsiaustu.

— Aš juo pasirupinsiu. Sarumanas ne už ką nebutu išmetęs tokio lobio.

— Bet jis mielai švystels tau i galvą koki kitą daikčiuką, — subruzdo Gimlis. — Jeigu jau

baigei šneketis, gal atsitraukime nuo bokšto?

— Taip, kalba baigta, — linktelejo Gendalfas. — Eikime.

Jie nusisuko nuo Orthanko duru ir nulipo žemyn. Raiteliai džiaugsmingais šuksniais

pasitiko savo karaliu bei atidave pagarbą burtininkui. Sarumano kerai nebeveike — visi

mate, kaip išdavikas grižo isakius Gendalfui ir po to nušliauže atgal.

— Viskas, — tare Gendalfas. — Dabar reikia surasti Medžiabarz-di ir papasakoti, kuo

baigesi pokalbis.

— Medžiabarzdis ir pats turetu nujausti, — pasake Meris. — Argi derybos galejo baigtis

kitaip?

— Žinoma. Viskas kabejo ant plauko. Aš turejau savu sumetimu šneketis su juo —

gailestingu ir ne visai. Iš pradžiu leidau Sarumanui suprasti, kad jo balsas nebekeri.

Niekam nepavyktu tuo pat metu buti ir tironu, ir patareju. Jis pateko i spąstus, bandydamas

susidoroti su mumis po vieną. Aš daviau jam progą sąžiningai pasirinkti: atsisakyti

savo planu bei ryšiu su Mordoru ir padeti mums. Sarumanas galejo buti galingas

98

sąjungininkas. Bet jis atstume musu ranką ir pasiliko Orthanke. Jis nori ne tarnauti, o

valdyti. Sarumanas bijo Mordoro šešelio, bet vis dar svajoja pažaboti audrą. Nelaimingas

kvailys! Jis bus tuoj pat sunaikintas, jeigu tik Juodasis Valdovas išties savo leteną i

Izengardą. Mes neistengtume paimti Orthanko, tačiau Sauronas — kas žino, ką jis gali.

— O jeigu Sauronas neiveiktu Sarumano? Ką tu su juo darytum? — paklause Pipinas.

— Aš? Nieko! — atsake Gendalfas. — Aš netrokštu valdžios. Kas atsitiks jam?

Neišmanau. Gaila, kad tokia galinga jega dabar puva uždarame bokšte. Keisti yra likimo

posukiai! Neapykanta dažnai atsisuka pati prieš save. Visam Orthanke vargu ar surastum

tokj brangu daiktą, kuri išmete Šliužburnis.

Staiga pro atvirą bokšto langą kažkas garsiai suklyke ir tuoj pat nutilo.

— Sarumanas, atrodo, pritaria mano nuomonei, — šyptolejo Gendalfas. — Palikime juos

vienus!

Jie sugrižo prie vartu griuvesiu ir, vos išnirę pro arką, pamate atskubančius Medžiabarzdi

bei dar tuziną entu. Aragornas, Gimlls Ir Legolasas su nuostaba i juos isistebeilijo.

— Štai trys mano draugai, Medžiabarzdi, — tare Gcndalfas. — Aš apie juos tau

pasakojau, bet tu dar nesi ju matęs. — Jis išvardijo keliauninku vardus.

Senasis entas ilgai, tiriamai i juos žiurejo, paskui trumpai su kiekvienu šnektelejo.

Paskiausiai jis kreipesi i Legolasą:

— Vadinasi, tu atkeliavai net iš Gudžiosios Girios, gerasis elfo? Kitados tai buvo didelis

miškas!

— Jis ir dabar tebera didelis, — atsake Legolasas. — Bet ne toks, kad mes, jo gyventojai,

nenoretumem pamatyti kitu giriu. Visada svajojau pasivaikščioti po Fangorną. Nors man

teko pabuti tik jo pakraštyje, nenorom išejau iš ten.

Medžiabarzdžio akys sublizgejo iš malonumo.

— Manau, jog tavo noras išsipildys anksčiau, negu kalvos sudules.

— Jeigu viskas klosis gerai, aš dar norečiau atsivesti ir draugą.

— Mes su malonumu sutiksime kiekvieną elfą.

— Tas, apie kuri kalbu, nera elfas, — tare Legolasas. — Aš turejau galvoje nykštuką

Gimli, Gloino sunu.

Gimlis žemai nusilenke, tačiau iš po diržo jam išslydo kirvis ir žvangtelejęs nukrito ant

žemes.

— Hum-m, hm! — sukrenkšte niuriai i ji žiuredamas Medžiabarzdis. — Nykštukas, ir dar

su kirviu! Aš džiaugčiausi sutikęs elfą, bet dabar... Hum! Iš tiesu keista draugyste!

— Galbut keista, tačiau be Gimlio aš i Fangorną neisiu, — tvirtai pasake Legolasas. — O

savo kirviu jis kerta ne medžius, bet or-kams galvas. Helmo Daubos mušyje jis nukirto ju

keturiasdešimt dvi, o Fangorne, Fangorno Miško Šeimininke!

— Ak, tada kita kalba! — atlyžo Medžiabarzdis. — Tačiau likimas teka savo vaga ir nera

jokio reikalo ji skubinti. Dabar turime kuriam laikui išsiskirti. Diena jau baigiasi, o

Gendalfas sako, jog jus turite išvykti su tamsa, ir Marko Valdovas taip pat skuba namo.

— Visiškai teisingai, — pritare Gendalfas. — Deja, turiu pasiimti tavo vartu sargus.

Tikiuosi, kad išsiversi be ju.

— Galbut, — tare Medžiabarzdis, — bet man ju truks. Mes taip greitai susidraugavome,

kad aš pats stebiuosi savo vikrumu — galbut i senatvę vaikeju? Hobitai buvo didžiausia

naujiena, kokios nebuvau regejęs daug daug metu. Aš ju nepamiršiu. Itraukiau šią tautą i

Ilgąji Sąrašą. Entai ją prisimins.

Jus busite mano draugai tol, kol žaliuos miškai. Likite sveiki! Duokite žinią, jeigu savo

šauniojoje Grafysteje išgirstumet ką nors apie entes. Užsukite ir patys, jei bus proga.

— Butinai! — vienu balsu atsake Meris su Pipinu, kažkodel staiga nusisukdami.

Medžiabarzdis mąsliai i juos pasižiurejo, linguodamas galva. Jis kreipesi i Gendalfą.

— Sarumanas neišejo, ar ne? — paklause jis. — Taip ir maniau. Jo širdis juoda kaip pikto

99

huorno. Nors jeigu aš bučiau iveiktas, o visi mano medžiai iškirsti, aš taip pat neišeičiau,

turedamas kokią skylę pasislepti.

— Tačiau juk tu nesiruošei su savo medžiais užkariauti visą pasauli ir išnaikinti kitus

gyvus padarus, — pasake Gendalfas. — O Sarumanas liks čia misti savo neapykanta ir

pinti nauju klastu voratinkliu. Jis turi Orthanko Raktą, todel jokiu budu negali buti paleistas.

— Entai juo pasirupins! — pažadejo Medžiabarzdis. — Be mano leidimo Sarumanas

neperžengs savo bokšto slenksčio. Mes akiu nuo jo nenuleisime.

— Gerai, — nudžiugo burtininkas, — bent vienu rupesčiu mažiau. Bet bukite budrus!

Vanduo greit nuslugs, o apstatyti bokštą sargybiniais tau neužteks entu. Neabejoju, jog

Sarumanas žino visus požeminius kelius iš Orthanko. Butu gerai, kad leistumete vandeni

tol, kol Izengardas pavirs ežeru arba kol surasite tuos kelius. Kai požemiai bus

paskandinti, o išejimai saugomi, Sarumanui beliks tik žiureti pro langus.

— Gali buti ramus! — pasake Medžiabarzdis. — Mes iššniukšti-nesime visą sleni,

kiekvieną skylę ir akmeni. Čia sugriš seni laukiniai medžiai. Izengardas virs Budriuoju

Mišku. Net vovere negales praliuokseti nepastebeta. Palik ši rupesti entams! Kol nepraeis

septynis kartus daugiau metu, negu jis mus kankino, mes nepavargsi-me saugoti

Sarumaną!

Palantiras

Saule jau leidosi už vakariniu kalnu, kai Gendalfas su savo bendražygiais ir karalius su

raiteliais išjojo iš Izengardo. Gendalfas už savęs pasisodino Meri, o Aragornas — Pipiną.

Du Teodeno vyrai nuskubejo i prieki apsidairyti ir dingo iš akiu. Visi kiti jojo

neskubedami.

Entai, iškelę rankas ir tylus lyg statulos, stovejo išsirikiavę prie vartu. Kiek pajoję Meris

su Pipinu atsigręže. Saule dar šviete danguje, bet pilki Izengardo griuvesiai jau skendo

šešeliuose. Ten vienišas stovejo Medžiabarzdis, panašus i seną medžio strampą, kuriuo

hobitai ji palaike per pirmą susitikimą ant sauletos kalvos Fangorno pakraštyje.

Keleiviai prijojo Baltosios Rankos koloną. Ji tebestovejo, tačiau Ranka buvo numesta ir

sudaužyta i šipulius. Kelio viduryje baltavo jos smilius pajuodusiu nagu.

— Entai nepamiršo nieko, — tare Gendalfas. Jie jojo, sleni supo sutemos.

— Kada ruošiesi sustoti, Gendalfai? — paklause Meris po kurio laiko. — Nežinau, kaip

tu jautiesi sededamas balne su neužauga, tačiau tas neužauga jau seniai noretu liautis

kratęsis ir pailseti.

— Vadinasi, tu išgirdai? — nusišypsojo Gendalfas. — Nesikrimsk, nes galejai buti

pavaišintas dar gražesniais žodžiais. Išpuiktum sužinojęs, kad iš musu visu Sarumaną

labiausiai dominote butent judu su Pipinu. Jis nežinojo nei kas jus, nei kaip čia atsidurete,

nei kodel atvykote i Rohaną. Ką jus slepiate, kaip jums pavyko ištrukti, kaip žuvo jus

pagrobę orkai? — šios nedideles misles nedave ramybes Sarumanui. Jo pajuoką gali

vertinti kaip komplimentą, Meriadokai.

— Širdingai dekoju, — prunkštelejo Meris. — Man didesne garbe yra kratytis už tavęs.

Čia sededamas galiu bent jau pakartoti klausimą: kada mes ruošiames sustoti?

Gendalfas nusijuoke.

— Tai prilipo! Kiekvienam burtininkui vertetu vedžiotis po porą hobitu, — kad šie

neleistu jiems isiplepeti ir paistyti nieku. Prašyčiau atleisti. Aš jau pagalvojau apie poilsi.

Mes pajojesim iki slenio galo ir ten apsinakvosim. Rytoj keliausime greičiau. Iš pradžiu

maneme iš Izengardo joti tiesiai i Edorasą, bet planai pasikeite. Šaukliai nuskubejo i

Helmo Daubą ispeti žmoniu, kad karalius grižta. Iš ten su kariuomene slapta vyksime i

Dunharą kalnuose. Nuo šiol netgi keliu žmoniu buriui reikia vengti keliauti atvirai.

— Kaip visada: arba nieko neaiškini, arba per daug, — pasake Meris. — Man rupejo tik

musu nakvyne. Kur yra ta Helmo Dauba ir visa kita? Kas tai per vietos? Aš ničnieko

nežinau apie ši kraštą.

100

— Jei nori suprasti, kas dedasi, turesi sužinoti daug naujo. Bet ne dabar ir ne iš manęs:

man reikia pamąstyti apie svarbesnius dalykus.

— Na gerai, prie laužo aš prispausiu Platžengi — jis ne toks irzlus. Bet kam šitas

paslaptingumas? Aš maniau, muši laimejome mes.

— Taip, laimejome, bet tik vieną muši, ir ta pergale netgi padidino pavoju. Tarp Mordoro

ir Izengardo turejo buti kažkoks ryšys, kurio dar neišsiaiškinau: kažkaip jie keisdavosi

naujienomis. Barad Duro Akis nekantriai stebi Burtininko Sleni, o kartu ir Rohaną. Kuo

mažiau ji pamatys, tuo bus geriau.

Vingiuotas kelias letai leidosi i sleni. Tai priartedamas, tai vel nutoldamas savo

akmenuotoje vagoje tekejo Iženas. Iš kalnu atsliukino naktis. Ukanos išsisklaide. Patrauke

šaltas vejas, priešpilnis menulis užliejo rytini dangu blyškia sidabrine šviesa. Raiteliams

iš dešines leidosi kalnu šlaitai, o priekyje driekesi pilkos lygumos.

Pagaliau jie pasuko iš vieškelio ir, pajoję mylią i vakarus, apsistojo nedideliame slenyje,

kuris pietuose remesi i žaliašlaiti Dol Baraną. Tai buvo piečiausia Nan Karuniro kalnu

grandines kalva, tankiai apaugusi viržiais. Slenio šlaitai pilkavo pernykštem samanom,

pro kurias iš salsvai kvepiančios žemes sunkesi pavasariniai šaltineliai. Velią nakti jie

ikure stovyklą po aukštais kaip medžiai erškečiais. Nors krumai buvo net susisukę nuo

senatves, ant kiekvienos šakeles sprogo pumpurai.

Buvo pastatyti du sargybiniai, o kiti paskubomis pavakarieniavę susisupo i apsiaustus ir

užmigo. Hobitai atsigule nuošaliau ant senu paparčiu kruvos. Meris jau snuduriavo, tačiau

Pipinas akiu neistenge sudeti. Jis vartesi, muistesi, ir paparčiai nenutildami šnarejo.

— Kas yra? — paklause Meris. — Pataikei ant skruzdelyno?

— Ne, bet vis tiek nepatogu, — atsiliepe Pipinas. — Kada mes paskutini kartą miegojom

lovoje?

— Suskaičiuok ant pirštu, kiek laiko praejo nuo tada, kai išvykome iš Lorieno, —

nusižiovavo Meris.

— Ne, ne, aš kalbu apie tikrą lovą miegamajame.

— Tada Rivendeile, — pasake Meris. — Tačiau šiąnakt aš užmigčiau bet kur.

— Kaip tau pasiseke, Meri, kad jojai su Gendalfu, — patylejęs sušnibždejo Pipinas.

— Kodel? — nesuprato Meris.

— Negi nieko iš jo nesužinojai?

— Šiek tiek sužinojau. Bet tu viską galejai girdeti — juk jojai netoliese, o mes nieko

neslepeme. Rytoj, jei Gendalfas sutiks, tu galesi joti su juo ir pabandyti išpešti ką nors

daugiau.

— Iš tikruju? Gerai! Bet jis nekalbus, ar ne? Visai nepasikeitęs.

— Pasikeitęs, — atsake išsibudinęs Meris. Jam jau buvo idomu, ko nerimsta Pipinas. —